Apsižvalgiau per langą tikėdamasi išvysti tai, ką galbūt pramiegojau: audros laukiau iki 4 val. ryto, tačiau viskas, ką pavyko pamatyti (jei žodis „pamatyti“ ne per stiprus) – lyg iš kibiro pilamą lietų ir šiek tiek stipriau nei paprastai siūbuojančias medžių šakas. Sekmadienio ryte per mano langą Brukline Irenos pėdsakai buvo beveik „ataušę“, kol neiškišau nosies į lauką.
Alėja, kuri vakar ryte dar tingiai gėrė smulkiai krapnojantį lietų, staiga tapo „žaliąja“: cementinis takas pasidengė sodriai žaliais medžių lapais. O vienas kitas pravažiuojantis dviratininkas traškino nukritusias medžių šakas. Paėjus šiek tiek tolėliau Irenos siautulio pėdsakų atsirado daugiau. Jaunesni medžiai buvo išrauti su šakninis, senesniųjų – nuplėštos stambios, senos šakos. Keli automobiliai atrodė lyg užstrigę džiunglėse – po didelėmis šakomis vos matėsi viena kita automobilio detalė. Alėjoje paliktas vyšninės spalvos automobilis, ant kurio jau buvo užkritusi masyvi šaka, po keleto minučių kartu su dar dviem šalia stovinčiomis mašinomis tapo „nematomu“: nukritusi kelių metrų ilgio šaka palaidojo transporto priemones mažiausiai iki tol, kol atvažiuos gelbėtojai (greičiausiai tik tam, kad būtų nuvežtos ardyti ir parduotos detalėmis).
Zona, kurioje gyvenu, nepateko į pavojingųjų sąrašą, tad pradėjau skambinti ir rašyti sms žinutes mieste likusiems draugams, naktį leidusiems savo namuose. Iš B zonos, iš kurios evakuotis nebuvo privaloma, tačiau laukta nemažų nuostolių, sulaukiau žinutės: „Nuobodesnės audros nebuvo galima tikėtis.“ Bruklino šiaurėje esančiame Grynpointe nesutriko jokios komunikacijos, iš čiaupo bėgo vanduo ir švietė elektros lemputės. Kai paprašiau Kvinse gyvenančios draugės žurnalistės papasakoti, kaip jie praleido naktį, vienintelis dalykas, kuo ji skundėsi, buvo kaimynas, kėlęs paniką prieš audrą, pripirkęs galybę maisto ir nedavęs ramybės savo nuogąstavimais.
A zonoje, iš kurios buvo privaloma evakuotis, gyvenanti amerikietė irgi nepuolė skųstis Irena: ryte apžiūrėjusi žemutinio Manhatano pakrantę, mergina sakė mačiusi užlietą Baterijų parką, tačiau vandens nebuvo daug, o per žinias paaiškėjo, kad keletas žemutinio Bruklino ir Kvinso vietų užlietos stipriau bei kad kai kur niujorkiečiai gatvėse plaukioja kanojomis.
Paskambinau ir savo draugei fotografei, kuriai pavyko atsikratyti vakarykščio įkyraus kaimyno. Pati gyvenanti saugioje zonoje Emilija pasakojo, kad jos tėvai, namus turintys Long Ailande, taip pat nenukentėjo. O ryte apvažiavę aplinkines apylinkes pasakojo matę paplūdimiuose pakilusį vandenį, tačiau retai kur pasiekusį žmonių turtą.
Irena paliko Niujorką: šiek tiek apgadintą, permirkusį nuo lietaus, sustabdžiusi metro, bet mes visi gyvi!
