„Žinokit, dabar šitos trobelės pažiūrėti tik mokyti žmonės atvažiuoja. Kitiems neįdomu“, – tiesiai šviesiai, beveik Žemaitės maniera ištarė memorialinio P.Višinskio namo-muziejaus prižiūrėtoja – Žemaitės proanūkė Aldona Janavičienė. Iškart smalsu pasidarė, kaip ji čia per kelias kartas savo prosenelės žemėje atsirado.
Pasirodo, Žemaitės dukra Ona Žymantaitė, ištekėjusi už Simono Jankaus, taip pat apsigyveno Ušnėnuose. Šiame kaime pasiliko ir jos sūnus Jonas Jankus, Žemaitės anūkas. Pradžioje P.Višinskio muziejų jis ir prižiūrėjo, vėliau šį darbą perėmė J.Jankaus dukra Aldona.
„Mano tėvas J.Jankus Žemaitę dar atsiminė, jam buvo dvylika metų, kai rašytoja mirė. Aš tai jau jos nemačiau“, – pasakojo Ušnėnuose gyvenanti A.Janavičienė.
Liaudiška Žemaitijai būdinga architektūra
Su būsimąja rašytoja P.Višinskis susidraugavo dar vaikystėje, mat Žemaitė į Ušnėnus, į savo vyro Lauryno Žymanto našliu likusio brolio Benedikto ūkį atsikraustė dar 1884 m., kai Poviliukui buvo devyneri.
Benediktas nuolat žemę besinuomojusią Lauryno šeimą pasikvietė į savo namus ir dar pusę savo žemės davė. Dabar šitos trobos išlikę tik pamatai. Tą vietą ženklina paminklinis akmuo. Todėl neatsitiktinai P.Višinskio name-muziejuje pasakojama ir apie Žemaitę. Čia eksponuojamas P.Višinskio terakotinis biustas (skulptorius Vladas Žuklys) bei Vilniuje, Gedimino prospekte stovinčio paminklo Žemaitei (skulptorius Petras Aleksandravičius) maketas, Žemaitės raštai, P.Višinskio parašytos knygelės.
„Abiejų šviesuolių atvaizdus ir susodinome viename kambaryje“, – žaismingai tarė A.Janavičienė.
Kaip pasakojo Žemaitės proanūkė, P.Višinskio tėvas Adomas į šią trobelę atėjo užkurom pas našlę Magdaleną Montrimienę su trimis vaikais. Su Magdalena susilaukė dar trijų vaikų.
Trobelei daugiau nei pusantro šimto metų. Nors vienu metu buvo smarkiai sunykusi, apleista, vienas stogo galas įgriuvęs, tačiau kaip kultūros paveldo objektas 2014 m. restauruota, pakeista nendrių stogo danga, įvesta elektra.
P.Višinskio gimtasis namas atitinka liaudiškas Žemaitijai būdingas kaimo architektūros tradicijas. Tiesiog – kaip iš liaudies buities muziejaus. Tačiau dar unikaliau – kad stovi savo autentiškoje aplinkoje. Nedaug Lietuvoje tokio senumo kaimo trobelių pamatysi.
Pasak Kelmės krašto muziejaus vyresniosios muziejininkės Laimos Šimkutės, apie 1955 m. P.Višinskio netikros sesers Onos anūkas Povilas Abramavičius pradėjo rūpintis pastato, kaip kultūros paminklo, išsaugojimu. Tada Žemaitės vardo kolūkis pastatą sutvarkė, suremontavo. Ten pradėjo veikti kolūkio skaitykla, o 1960 m. kolūkis pastatą perdavė Šiaulių „Aušros“ muziejui, buvo įkurta pirmoji ekspozicija.
„To kolūkio pirmininkas Želvys labai domėjosi literatūra. Jis ir pasistengė viską išsaugoti, nors daug kam tada atrodė, kad tokias senas lūšnas reikia griauti. Jei žmogus nemėgsta kultūros – nieko iš jo nėr“, – atvirai savo požiūrį dėstė Žemaitės proanūkė.
1965 m. Žemaitės sodybos vietoje pastatytas paminklinis akmuo, tais pačiais metais nuspręsta įsteigti Žemaitės vardo premiją už geriausius kūrinius kaimo tematika. Muziejus supažindina ir su visais šios premijos laureatais.
Lietuvybės Bermudų trikampis
Kitas P.Višinskio nuopelnas – literatūrinių talentų atskleidimas. Jis ne tik Žemaitę paskatino rašyti, bet ir dar ją suvedė su Gabriele Petkevičaite-Bite, abi moterys parašė kūrinių bendru slapyvardžiu.
Gerai besimokydamas P.Višinskis buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą, pragyvenimui užsidirbdavo mokydamas turtingų dvarininkų vaikus. Taip susipažino ir su netoliese esančio Užvenčio dvaro šeimininkų vaikais – būsimąja rašytoja Šatrijos Ragana, o tuomet dar paaugle Marija Pečkauskaite ir jos broliu Steponu.
„Mariją Povilas taip pat pastūmėjo link literatūros ir lietuvybės. Jis buvo tikras literatūros talentų ugdytojas. Šios vietos, kaip Bermudų trikampis, įtraukęs į lietuvybės puoselėjimą ne vieną asmenybę“, – pasakojo L.Šimkutė. Žemaitė savo raštuose yra pripažinusi, kad „Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana, Žemaitė, Jovaras – vien tik P.Višinskio rūpesčio vaisiai“.
Nors Povilas buvo pakviestas Peterburge toliau mokytis profesūros, jam rūpėjo Lietuvos reikalai, tad pasiūlymo atsisakė. P.Višinskis buvo gimęs spaudos draudimo metais, tuo laikotarpiu susipratusiems inteligentams rūpėjo lietuvybės, kovos už laisvę reikalai.
„Spaudos draudimo metais P.Višinskio dėka Graužikuose, Putvinskių dvare, Jonas Jablonskis surašė „Lietuviškos kalbos gramatiką“, kuri Tilžėje buvo išleista 1901 m. Muziejuje eksponuojama ši gramatika ir kitos šio laikotarpio knygos, susijusios su P.Višinskio veikla. P.Višinskiui užteko vieną vakarą pabendrauti su šeimoje lenkiškai kalbėjusiais Putvinskiais, ir šie pradėjo mokytis lietuviškai“, – pasakojo L.Šimkutė.
Atrodo, neįtikėtina, kiek daug toje mažoje, varganoje kaimo trobelėj svarbių reikalų aptarinėta, kiek poveikio kitiems žmonėms padaryta. Iš girnų kamaros įsirengęs kambarėlį, sienas išklijavęs popieriais, paveikslais ir fotografijomis, ant aslos lentas patiesęs Poviliukas susikviesdavo kaimo jaunimą ir pasakodavo jiems, ką besimokydamas sužinodavo. Pasakojo ir apie kažkur Prūsuose leidžiamą lietuvišką knygelę. Visada į tuos pasisėdėjimus ir Žemaitė atskubėdavo. Jai pirmajai P.Višinskis ir slaptą lietuvišką laikraštį parodė.
„Nors Žemaitė gyveno daug kur, dažnai keitė vietas, tačiau kadangi Ušnėnuose parašė pirmąjį savo kūrinį, Kelmės rajono viešoji biblioteka pasivadino Žemaitės vardu“, – pridūrė L.Šimkutė. Tas pirmasis kūrinys, kurio rankraštį 1894 m. kaimynė įbruko Poviliukui, buvo pavadintas „Pirszlibos“.
Didelėmis raidėmis prikeverzota į sąsiuvinį. Su tuo kūriniu P.Višinskis nusibeldė į Joniškėlį pas Petkevičius. Iš gimnazijos laikų pažinojo Vladislovą Petkevičių – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės brolį. Žinojo, kad Bitė – rašytoja, nelegali kultūros veikėja, žinanti kelius į lietuvių spaudą. Bitė pažadėjo J.Jablonskiui parodyti. Ir taip labai greitai apsakymas jau kitu pavadinimu – „Rudens vakaras“ – buvo išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“ P. Višinskio pasiūlytu Žemaitės slapyvardžiu.
1900 m. mirus vyrui, Žemaitė metė ūkininkauti ir išvyko iš Ušnėnų. Įsidarbino G.Petkevičaitės-Bitės tėvo dvarelyje, Puziniškyje. P.Višinskis tais pačiais metais, mirus Vincui Kudirkai, perėmė „Varpo“ ir „Ūkininko“ redagavimą.
P.Višinskis tikėjo, kad spaudos draudimas bus panaikintas. Dar metais prieš panaikinimą, 1903-siais, „Ūkininke“ jis rašė, kad tai bus ne caro malonė, o politinis manevras, išsigandus žmonių bruzdėjimų, ir kad vis tiek spauda bus kontroliuojama, „monijamos žmonėms akys“.
P.Višinskis mirė Berlyne 1906 m. pavasarį, pakeliui į Šveicarijos Alpes, kur vyko už draugų surinktus pinigus, turėdamas rekomendacinį laišką vienos vilos savininkei ir tikėdamasis pasveikti nuo džiovos. Berlyno lietuviai ąžuolinį karstą įdėję į metalinį, traukiniu išsiuntė į Vilnių. Palaidotas Rasų kapinėse.
Kaip pasakojo L.Šimkutė, savo gimtuosiuose Ušnėnuose P.Višinskis lankydavosi ne šiaip, o, galima sakyti, mokslo reikalais. Studijuodamas Peterburge jis rašė darbą „Antropologinė žemaičių charaktaeristika“, tad šia tema daug bendravo ir su Žemaite, fotografavo etnografiškai apsirengusius kaimo žmones. Važinėdamas po Žemaitiją, siekė atskleisti kraštiečių tradicinę kultūrą.
Spaudos draudimo metais aprašęs kalbos savitumą, atskleisdamas jų kultūros ypatumus, P.Višinskis tarp eilučių kalbėjo, kad tauta turi siekti pripažinimo, rašto, tikėjimo laisvės. Ši idėja atitiko tuo metu kylančio nacionalinio judėjimo Lietuvoje siekius.
Važinėdamas po Žemaitiją, siekė atskleisti kraštiečių tradicinę kultūrą.
Tarp etnografinių nuotraukų – ir P.Višinskio tėvai, gimtojo kaimo valstiečiai, Žemaitės šeima. Nors šis darbas nebuvo pilnai pabaigtas, bet etnografinių tyrinėjimų istoriografijoje laikomas pagrindiniu XIX a. pabaigos lietuvio parašytu etnografiniu darbu.
Dabarties žmogui ir pats P.Višinskio namas-muziejus – kaip unikalus etnografinis eksponatas: su priemene, kamara, asla, darbo įrankiais, rakandais, dūmine virtuve tiesiai po kaminu. Kiemą juosia žiogrių tvora – viena archajiškiausių, iš eglinių virbų iki XIX a. vidurio pinamų tvorų.
Straipsnių ciklą „Miestelių istorijos. Muziejus duris atvėrus“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba
