Fantastinės idėjos apie Uteną po 100 metų
„Kokia ta Utena didelė, kokia graži. Utenoje visur – elektra, miestas sujungtas plentais. Utena turi ne vieną parką, daug stadionų, įvairių aikštelių miestiečiams“, – apie tokią žmonių tarpukariu įsivaizduotą Uteną pasakoja istorikė, miesto muziejaus rinkinių saugotoja Bronislava Juknevičienė.
„Utena – labai savotiškas, migruojantis miestas. Nuo senosios Utenos nutolusi beveik 4 kilometrais, dabartinė Utena yra net ne toje vietoje, kur buvo Utenos dvaras, o dar porą kilometrų sugebėjo pasistūmėti į šoną. Taip nutiko dėl transporto, nes pastačius plentą Kaunas-Daugpilis, Utena pasistūmėjo arčiau kelio“, – teigia VDU istorikas doc. dr. Kastytis Antanaitis.
Pirmasis plentas Lietuvoje
Utena – vienas seniausių Lietuvos miestų, kurio vardas siejamas su kunigaikščiu Uteniu ir jo garbei pavadintu ežeru bei Utenėlės upeliu. Per Uteną ėjo vienas seniausių prekybos kelių Sankt Peterburgas-Varšuva. Tai buvo pirmasis plentas Lietuvoje.
„Menininko akiai gal ir gražu tokia atsitiktinė betvarkė mieste, bet gyventi čia buvo sunku. Tarpukario didžiausias nuopelnas buvo tas, kad Utena buvo tvarkoma, statomi mūriniai namai, griaunamos lūšnos – tokiu būdu buvo įgaunamas miesto pavidalas“, – pasakoja K.Antanaitis.
Tarpukariu Utena sparčiai statėsi, ir 1924–aisiais gavo miesto teises. Formavosi netgi naujas kvartalas, vadinamasis naujamiestis, o pastatų statybai buvo skiriamos neįtikėtinos sumos.
5 metų miesto biudžetas – Lietuvos banko skyriaus rūmams
Maršrutą po tarpukarinę Uteną laidos „Stop juosta“ kūrybinė komanda pradeda nuo pirmojo naujamiestyje iškilusio pastato – prabangiųjų Lietuvos banko skyriaus rūmų, pastatytų 1933 m. Pastato architektas – Arnas Funkas – vienas ryškiausių lietuviškojo modernizmo atstovų.
„Ši banko statyba kainavo beveik pusę milijono litų. Tačiau 1932 m. miesto biudžetas buvo vos 90 000 litų. Lietuvos banko skyriaus rūmų statyba kainavo 5 metų miesto biudžetą. Banko vizitinė kortelė – klasikos ir modernizmo sujungimas. Jeigu pasižiūrėtume į lokaciją, tai nėra pati miesto širdis, o tai rodo, kad miestas turi potencialą plėstis “, – pasakoja KTU architektūros istorikas doc. dr. Vaidas Petrulis.
Valsčiaus pradžios mokykla su ryškiu modernizmo ženklu
Basanavičiaus ir Aušros gatvių sankirtoje, vietoje seno medinio pastato, 1936 m. pastatyta valsčiaus pradžios mokykla. Šiandien čia – Utenos kūno kultūros ir sporto centras ir Rapolo Šaltenio progimnazija. Architektas – Vladimiras Lvovas.
„Pati mokykla susideda iš dviejų architektūrinių dalių. Pagrindinis korpusas – įprastas, tačiau kitas korpusas ant viršaus turi stogelį – terasą. Turėti terasą – vienas ryškiausių modernistinės architektūros ženklų“, – tikina V.Petrulis.
Šaulių namai su taupaus ūkininko principu
Keliaukime į šaulių namus, tapusius apskrities kultūros centru. Rūmai, kurių autorius nežinomas, statyti 1933 m. iš banko paskolos ir žmonių aukų. Iš viso surinkta apie 190 000 litų – suma dvigubai viršijo visą tuometinį metinį Utenos biudžetą.
„Utenoje įdomu tai, kad šaulių namai yra kur kas didesnio mastelio nei tuo metu galima įsivaizduoti, kad reikia šaulių namams. Kai kurie dienraščiai su ironija rašė, kad Utena pasistatė šaulių namus pagal taupaus ūkininko principą – su per ilgomis rankovėm, kad būtų tinkamos išaugumui“, – pasakoja KTU architektūros istorikas doc. dr. Vaidas Petrulis.
„Šaulių namus statė visa Utena. Aukų buvo surinkta 40 000 litų – aukojo žmonės, savivaldybė, šauliai bei net Kauno valstybės teatras, kuris galvojo, kad čia bus pastatyti puikūs rūmai su scena, kurioje kauniečiai galės atvežti ir rodyti savo spektaklius“, – pasakoja Bronislava Juknevičienė. Šauliai Utenoje rūpinosi ne tik kultūra, bet ir sportu. To meto spauda rašė, kad prie šaulių namų įrengta ir nemaža teniso aikštelė.
Daugiausia tarpukariu prausėsi Utenos gyventojai
Per Uteną teka Krašuonos, Viešos ir Vyžiuonos upės. Leiskimės žemyn Vyžiuonos upės link, prie kurios uteniškiai pasistato pirmąją Lietuvoje modernią pirtį, kuri veikia ir šiandien. Statybų iniciatorius – burmistras Juozas Bartašius. Architektas – tuometinis apskrities inžinierius Vladimiras Poliunovas.
„Pastatas – simetriškas. Tačiau pagal planą įėjus yra du vestibiuliai. Vienas vestbilius – pirmos klasės pirtis, o kita pusė – antros klasės pirtis. Pirmos klasės pirtyje buvo 15 ir 12 kriauklių. Antros klasės – 36 vietos ir 26 kriauklės. Taip pat buvo keturios vonios pirmoje klasėje. Tuo tarpu antros klasės pirtyje buvo įdomus ritualinis žydų baseinas. Tai atspindi sociokultūrinę situaciją, kad pusė gyventojų tarpukariu Utenoje buvo žydai“, – tikina KTU architektūros istorikas doc. dr. Vaidas Petrulis.
„Statistiškai vienas Lietuvos gyventojas 4 dešimtmetyje pirtį lankydavo du kartus per metus. Statistinis kaunietis – vieną kartą per metus. Palyginimui, daugiausiai, beveik porą milijonų kartų per metus prausėsi Utenos apskrities gyventojai“, – teigia K.Antanaitis.
Amžininkę vaikystėje prižiūrėjo kaliniai
Uteną tarpukariu mena 93-ejų Danguolė Urbanavičiūtė. Keliaujame į Daržų gatvę, į jos tėvo Liudo Urbonavičiaus statytus namus. Ponios Danguolės tėvas – politinės policijos valdininkas ir Utenos teatro mėgėjų kuopos steigėjas.
„Jis domėjosi gamta, iš Vokietijos medelynų užsisakydavo vaismedžius ir siųsdavo į Lietuvą“, – tėvą pamena Danguolė. Amžininkės mama Elena Urbanavičienė dirbo kalėjimo prižiūrėtoja. „Ji buvo vienintelė moteris tarp vyrų. Netoli kalėjimo buvo sodinami daržai, kuriuose kaliniai ravėdavo, o mama juos prižiūrėdavo. Kartais mama kalinių prašydavo net mane pasaugoti, padaboti“, – apie netikėtas aukles atskleidžia amžininkė.
Auka bažnyčiai su sąlyga rūpintis iki gyvenimo pabaigos
Paskutinė maršruto stotelė – už 10 kilometrų esantis Biliakiemio kaimas, kuriame stovi unikali moderni medinė bažnyčia. Projekto autorius – inžinierius Pranas Indriūnas, VDU absolventas. „Medinis modernizmas tarsi tęsia labai seną lietuvišką tradiciją, kuomet medžio architektūra bandoma imituoti šio stiliaus bruožus“, – bažnyčiai komplimentų negaili V.Petrulis.
Bažnyčios statybai pinigus rinko Utenos klebonas Jonas Asminavičius. Kaimo moterėlės aukojo po 4 000 litų su sąlyga, kad bus išlaikomos iki gyvenimo pabaigos. Tad klebonui teko pastatyti joms namus.
