Vis dėlto Utena – kur kas įvairiapusiškesnis miestas, turintis ką pasiūlyti specialiai čia atvažiuojantiems ar atsitiktinai užklydusiems svečiams.
„Esame laimingų žmonių miestas“, – tikina Utenos turizmo informacijos centro vadovė Rasa Jasinevičienė. O paprašyta paaiškinti, kodėl taip yra, gražia aukštaitiška tarme ima berti: čia daug ežerų, žmonėms netrūksta darbo ir kultūrinių renginių. Ko daugiau reikia?
Kad geros nuotaikos uteniškiams netrūksta, įsitikinome savo akimis: darbo dieną prie vieno iš dviejų mieste esančių ežerų vaikštinėdami išvydome akį patraukusį vaizdą – ant suolelio sėdinčias senjores. Moterys pasakojo čia ateinančios kasdien ir tiesiog stebinčios gyvenimą.
Lygiai taip pat, regis, elgiasi ir kitapus jų ant suolelio sėdintys garbaus amžiaus vyriškiai, vis žvilgčioję į šnekiąsias gyvenimo stebėtojas.
„Esame laimingos, nes vis dar gyvos!“ – pusiau juokais, pusiau rimtai į klausimą apie tai, kodėl, jų manymu, Utena – laimingų žmonių miestas, atsakė moterys. O mums beliko tęsti pažintį su šiuo nepelnytai neįvertintu Aukštaitijos miestu.
Mieste – net du ežerai ir grojantis fontanas
Išgirdus apibūdinimą „ežerų miestas“, galvoje pirmiausia iškyla Molėtų, Ignalinos ar Zarasų vaizdas. Tačiau būtent Utena yra bene vienintelis miestas Lietuvoje, turintis tarp gatvių ir namų įsispraudusius du ežerus – Dauniškio ir Vyžuonaičio.
Dauniškio ežero pakrantes mėgsta ne tik uteniškiai, bet ir atvykėliai, sutvarkytomis pakrantėmis riedantys riedučiais, dviračiais, paspirtukais, riedžiais ar tiesiog vaikštantys. Vaikus it magnetas traukia žaidimų aikštelės, kuriose – nuo sūpynių iki virvinių laipynių.
Daugiausia smalsuolių, taip pat ir pačių uteniškių, prie ežero galima išvysti karštą vasaros dieną – čia yra viena iš oficialių miesto maudyklų. Taip pat vidurdienį ir vasaros vakarais, kada įjungiamas grojantis fontanas.
Parduotuvė, kurią žino ir užsieniečiai
Bendrovė „Utenos trikotažas“ – dar viena įmonė Utenoje, kurios pavadinimas puikiai žinomas ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Įvairius trikotažo gaminius siuvanti įmonė nuo senų laikų buvo mėgstama patogius rūbus vertinančių žmonių.
Nors įsigyti bendrovės produkcijos galima ne tik Utenoje, bet ir kituose Lietuvos miestuose, taip pat internetinėje parduotuvėje, vis dėlto yra tokių Utenos svečių ar pravažiuojančių stengiasi užsukti į būtent šiame mieste esančią firminę „Utenos trikotažo“ parduotuvę.
„Net baltarusiai turistai kartais paprašo manęs juos nuvežti į šitą parduotuvę“, – neslėpė Utenos TIC vadovė.
Daugiabučių namų gyvenamajame kvartale įsikūrusi parduotuvė pirkėjus masina ne tik pakankamai geromis kainomis, bet ir tuo, jog čia galima rasti nematytų kolekcijų (tų, kurios skirtos ne Lietuvos rinkai ir jomis čia neprekiaujama – aut. past.) gaminių.
Parduotuvėje dirbančios moterys patvirtino, jog dalis jų pirkėjų – ne vietiniai. Vis dėlto surasti patiems šią prekybos vietą gali būti sudėtinga – navigacija į gyvenamajame rajone įsikūrusią parduotuvę neveda. Tačiau viskas įmanoma – greičiausiai bet kuris uteniškis, paklaustas, kur rasti „Utenos trikotažo“ parduotuvę, jus užves ant kelio.
Neslėpsiu: buvome ir mes ten. Ir išėjome iš jos tikrai ne tuščiomis – su lauktuvėmis iš Utenos namiškiams ir šiuo tuo gražiu sau.
Vietinis puodžių karalius, įkūręs privatų keramikos muziejų
Tautodailininkas Vytautas Valiušis net savo vizitinėje išdidžiai pasirašo „puodžių karalius“. Iš tiesų keramika jo gyvenime nuo kūdikystės, nes puodus lipdė ir uteniškio senelis, ir jo tėvas.
Vos keli kilometrai už Utenos, Leliūnuose, jis įkūrė savo vardo keramikos muziejų. Jei galvojate, kad privatus muziejus – tai tik vienas kambarys, pilnas bet kaip sudėtų keramikos dirbinių, smarkiai klystate.
V.Valiušio keramikos muziejų senojoje Leliūnų mokykloje 2000 metų rudenį įkūręs Leliūnuose gyvenantis tautodailininkas čia pristato ne tik gausią savo keramikos kolekciją (730 eksponatų), rinktą daugiau kaip 20 metų.
Iš pirmo žvilgsnio čia viskas išdėstyta bet kaip: vieni eksponatai išdėlioti lentynose, kiti – ant akmenų krosnies, treti – sukabinti.
„Turėjau tikslą padaryti muziejų, kuriame lankytojai nenuobodžiautų. Todėl čia galima rasti ne tik puodų ar kitų įprastų keramikos kūrinių. Kol kas niekas nesiskundė, kad negerai padariau“, – šmaikštavo visus lankytojus kaip didžiausius svečius priimantis greitakalbis V.Valiušis. Ir pirmiausia sodina pažiūrėti filmo apie jį. Toks jau jis: puodžių karalius tikrąja to žodžio prasme.
Vėliau, jau vaikštant po muziejų, belieka tik gėrėtis, kiek daug skirtingų laikmečių keramikos pavyzdžių čia yra surinkta.
Tuos, kurie keramikos istoriją išmano itin nedaug, šeimininkas sugeba sudominti buitine informacija.
„Aš mugėse iš karto matau, kuri moteris myli puodynes, o kuri ne. Iš ko tai matau? Iš to, kaip ji paima puodą: vienos glaudžia prie krūtinės, kaip mylimąjį, kitos paima į ranką ir sumokėjusios pinigus švysčiodamos juo nueina“, – pasakoja puodžius, o puodynes ką tik kilnojusios ekskursijos dalyvės nejučiom ima tyrinėti save – kaip paėmė puodynę?
Apsilankę šiame muziejuje ne tik sužinosite, kad beveik visus buityje reikalingiausius indus mūsų senoliai pasigamindavo iš molio: virimui – įvairaus dydžio puodus ir puodelius, grietinei, pienui – puodynes, girai ir alui – ąsočius, aliejui ir degtinei – specialius siaurakaklius molinius indus, pūstašonius bosus ir lekus, taukams, sviestui, medui, uogienėms – palivonus ir t.t.
„Mugėse dabar matomos rūtelėmis ir panašiai puoštos puodynės – ne mūsų krašto tradicija. Apskritai seniau puodžiai puošdavo ne visus molinius indus: kam puošti puodą, kuriame virs bulvės ar kruopos? O jei puošdavo, tai glazūra. Paprastai puošti skysčiams skirti indai“, – pasakojo tautodailininkas.
Muziejuje taip pat įrengta nedidelė suvenyrų krautuvėlė bei edukacinė klasė. Pastarojoje neretai išvysti vietines moteris – iš pradžių nedrąsiai, o vėliau, pajutusios, kaip tai smagu, jos pamėgo minkyti molį ir gaminti molinukus.
Lankytojų muziejuje netrūksta, tačiau ne didelis srautas jo šeimininkui svarbiausia. Kaip pernai portalui Utenosdiena.lt yra sakęs V.Valiušis: „Anksčiau muziejų aplankydavo 10-12 tūkst. žmonių, tačiau dabar atvyksta tikri lankytojai, kurie čia būna kelias valandas, nuoširdžiai bendrauja. Pasitaiko ir tokių, kurie ateina pikti ir susiraukę, tačiau pabendrauju su jais – išvažiuoja linksmai nusiteikę“.
