Klaipėdoje gimusį ir augusį vyrą jau nuo mokyklos laikų traukė link jūros, o dešimtoje klasėje susipažinęs su laivais ir darbu juose iš arčiau, jau neturėjo jokių abejonių dėl studijų krypties. Pasirinkęs Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos (LAJM) Jūrų laivavedybos studijas jis ir dabar tikina – tai pats geriausias sprendimas.
Šiuo metu M.Oginskas su 58 žmonių įgula yra prie Aliaskos krantų Kečikano uoste. Covid-19 pandemija trumpam sujaukė ir turistinių ekspedicijų planus. Priimti keleivius ir išplaukti link Aliaskos fjordų planavęs laivas šiuo metu laukia geresnių laikų.
– Mindaugai, papasakokite, ką šiuo metu veikiate? (Aliaskoje 4 val. ryto, LT laiku – 14 val.)
– Kalbamės (juokiasi). Nuo birželio pradžios esame Kečikano uoste, tačiau negalime atlikti jokių operacijų. Turėjome priimti keleivius ir keliauti tyrinėti Aliaskos fjordų, bet pandemija viską sustabdė. Esame laive, įgula pasiruošusi dirbti, bet šiuo metu tiesiog plūduriuojame ir laukiame.
Yra daug suvaržymų, visi žmonės turi atvykti į Aliaską ir 14 dienų karantinuotis, tuomet būtų dviejų savaičių kelionė, tada vėl turbūt būtų karantinas. Žmonės negali skirti tiek laiko, tad greičiausiai ši ekspedicija neįvyks, nebent pasikeis situacija ir galėsime priimti laive keleivius.
Mes čia būsime iki rugsėjo vidurio, tuomet laivas bus ruošiamas sezonui Meksikoje, o aš grįšiu į Klaipėdą. Paskutinė informacija - kad kita ekspedicija lapkritį planuojama į Antarktidą.
– Kodėl laive laikoma įgula?
– Laivas „National Geographic Orion“ yra keleivinis ir turi sertifikatų paketą. Kad sertifikatai išliktų galiojantys, turi būti tam tikras žmonių skaičius. Jeigu savininkas nori pririšti savo laivą prie kranto ir minimaliai paleisti įgulą, tuomet laivas netenka turimų sertifikatų. Juos susigrąžinti kainuoja daug tiek finansinių, tiek žmogiškųjų resursų. Tad gyvename čia, tvarkomės, stebime situaciją.
– Papasakokite trumpai apie savo darbą.
– Esu ekspedicinio laivo „Staff“ kapitonas. Su keleiviais, videografais, kartais ir mokslininkais rengiame įvairias ekspedicijas į egzotiškas vietas pasaulyje, tokias kaip Aliaska, Arktis, Svalbardas, Antarktida, Čilės fjordai, įvairios salos Ramiajame vandenyne, šiek tiek Azijos, Šiaurės Rusijos.
Darbas kaip hobis, dabar tai būtų populiaru vadinti darbostogomis. Mes stebime gamtą, gyvūnus, ieškome nuotykių ir norime parodyti žmonėms kuo daugiau laukinės gamtos.
Pavyzdžiui, „National Geographic“ rengia ekspediciją į Antarktidą ir planuoja sukurti dokumentinį filmą apie banginius arba apie tirpstančius ledynus.
Videografai užima apie 20 vietų, o likusi dalis gali būti keleiviai. Jie perka prabangaus kruizo bilietus, nes šis laivas yra penkių žvaigždučių. Priklausomai nuo kelionės tikslo, už dviejų savaičių ekspedicijas keleiviai čia pasiruošę sumokėti ir 50 tūkst. eurų.
– Kas taip patraukė link jūros, atvedė link darbo laive?
– Gimiau ir augau Klaipėdoje. Mano tėtis turėjo didelę įtaką mano studijų pasirinkimui. Jis yra mažo tonažo laivų kapitonas, visą laiką dirba užsienyje.
Priklausomai nuo kelionės tikslo, už dviejų savaičių ekspedicijas keleiviai čia pasiruošę sumokėti ir 50 tūkst. eurų.
Be to, 10 klasėje kartu su „Vėtrungės“ gimnazijos klasiokais dalyvavome LAJM respublikiniame konkurse „Jūrų keliais“ ir laimėjome pagrindinį prizą – kelionę su DFDS Seaways keltu į Karlshamną Švedijoje. LAJM išbandėme jūrinius treniruoklius, o kelionėje per tris dienas pamatėme visą laivo įgulos darbą iš arti, supratome, kokia jūrininkų kasdienybė. Man tai paliko didžiulį įspūdį.
Dauguma moksleivių 10 klasėje dar nelabai žino, ką nori veikti ateityje. Man buvo labai lengva pasirinkti – jau mokykloje žinojau, kad stosiu į Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą Jūrų laivavedybos studijų programą. Kiti klasiokai, su kuriais laimėjome konkursą, stojo į kitas aukštąsias mokyklas arba išvyko į kitus miestus.
– Ar studijos patvirtino tavo apsisprendimą ateitį susieti su jūra?
– Pirmas studijų kursas iš pirmo žvilgsnio pasirodė kaip trylikta klasė, studijuojamų dalykų pavadinimai buvo panašūs – aukštoji matematika, fizika, tačiau tai, ko reikėjo išmokti, skyrėsi kaip diena ir naktis. O jau antrame kurse visi dalykai buvo jūriniai – navigacija, laivo valdymas, laivo reiso planavimas ir kt. Visas įdomumas prasidėjo po antro kurso jūrinėje praktikoje, laivuose! Kartais būna, kad studentai, užlipę ant laivo denio, supranta, kad čia ne jiems. O man patiko, supratau, kad tai mano dalykas.
Žinote, ne iš karto tampi kapitonu. Laive turi išmokti dirbti visus būtinus darbus – ir dažus gramdyti, ir denį plauti, nes laivas jūroje turi būti prižiūrimas nuo forštevenio iki achterštevenio. Ir taip ratu – kol sutvarkai vieną, žiūri, kad vėl iš naujo reikia pradėti. Jeigu nebūsi praėjęs tokių darbų mokyklos, tai nežinosi, kaip vėliau vadovauti įgulai, kaip paskirstyti darbus ar užduotis.
– Ar ilgai teko įrodinėti, kad gali būti kapitonu?
– Tapti laivavedžiu vien tik aukštojo mokslo, studijų, diplomo nepakanka, reikalingas ir jūrinio laipsnio diplomas, įvairių kursų pažymėjimai. Visa tai gavau LAJM. Atlikęs praktiką laivuose surinkau būtiną darbo jūroje stažą, išlaikiau baigiamąjį kvalifikacinį egzaminą – ir abu diplomai rankose! Jau kitą dieną po diplomo įteikimo išskridau dirbti į laivą, kuris manęs laukė Singapūre.
Nuo studijų baigimo praėjo septyneri metai, iš kurių penkerius metus praleidau jūroje. Iš pradžių pradėjau dirbti tanklaivyje budinčiuoju laivo kapitono padėjėju. Nors tai yra vadovaujančios pareigos, tačiau teko prisiminti ir jūrinės praktikos laikus, ne tik vadovauti jūreiviams, bet ir pačiam kartu dirbti laivo denyje. Po kiek laiko pradėjau dirbti kitokiuose laivuose. Ir vėl teko mokytis! Tik šįkart iš kitų įgulos narių, jau dirbančių laive, nes kiekvienas laivo tipas turi savų ypatybių, kurias reikia žinoti.
Dirbant prekybiniuose laivuose pasitaikė galimybė patekti į ekspedicijų laivą. Kadangi laivo plaukiojimo rajonas buvo neįprastas – Pietų poliarinis ratas, tai teko papildomai mokytis laivo valdymo ir navigacijos pagal Poliarinį kodeksą. Šis darbas mane tiesiog sužavėjo! Tai beprotiškai dinamiška! Ekspedicijose sutinki daug įdomių žmonių, pamatai tokias vietas, į kurias nukeliautum tik svajonėse.
Aišku, daug atsakomybės, kadangi plaukiojame tokiose teritorijose, kurios nėra gerai ištyrinėtos, neturime kokybiškų jūrlapių, tikslių gylių, todėl turime atsargiai plaukioti – tad naudojame sonarus, remiamės anksčiau plaukusių kapitonų pateikta informacija ir duomenų baze, patys kuriame savo sistemas. Atsakomybės yra labai daug, ypač kai tenka plaukioti Antarktidoje. Turbūt visi puikiai žino „Titaniko“ istoriją. Tad visada reikia atsiminti, kad esi atsakingas už kelis šimtus sielų.
Atsakomybės yra labai daug, ypač kai tenka plaukioti Antarktidoje.
– Ar galima teigti, kad dirbate savo svajonių darbą?
– Tiesą sakant, radau savo vietą. Ekspedicijos man patinka dėl darbo pobūdžio, jau esu dirbęs penkiuose skirtinguose ekspediciniuose laivuose. Dirbdamas su kroviniais, tiesiog plukdai krovinį iš taško A į tašką B, tolimos kelionės per vandenyną, plauki tiesiog autopilotu, bet to veiksmo nėra. O čia mes plaukiojame po fjordus, visą laiką navigacija delnuose, o ledo navigacija yra beprotiškai įdomi, užburianti.
Laivas plaukioja tarp ledkalnių, keli metrai nuo jo ir gali ranka paliesti. Mes turime pasiūlyti keleiviams unikaliausias patirtis ir kad jie parsivežtų nepamirštamus įspūdžius bei gražiausias nuotraukas. Tą ir darome.
Jeigu plaukdamas pamatai orkų grupę, keleiviams praneši, kad dešinėje laivo pusėje už kelių šimtų metrų galite pamatyti žaidžiančias orkas. Pakvieti visus ant denio. Nesvarbu, koks paros metas, juk svarbiausia įspūdis. Kai turistai išeina ant denio, gali trumpam įsilieti į laukinės gamtos pasaulį.
– Turbūt retai grįžtate į Klaipėdą?
– Klaipėdoje paskutinį kartą buvau prieš porą mėnesių. Su „Lindblad Expeditions / National Geographic“ darbas yra stabilus, tris mėnesius ilsiuosi ir tris dirbu. Rugsėjo viduryje turėčiau grįžti namo, tuomet, jeigu neįsikiš pandemija, lapkričio viduryje skrisiu į piečiausią Argentinos miestelį Ušuają, ten priimsime keleivius po ilgo laiko ir turėtume plaukti į Antarktidą.
Ušuaja lyg mažas ekspedicinis centras, kuriame visi laivai išlaipina ir priima savo keleivius. Iš Ušuajos, tiesiai per Dreiko sąsiaurį plaukiame į pietus ir 7–8 dienas tyrinėjame Antarktidą, o po to grįžtame atgal. Taip ir darome reisus pirmyn ir atgal kas 10 dienų.
– Turbūt dirbančio ant žemės savęs nebeįsivaizduojate?
– Savęs neįsivaizduoju niekur kitur. Man patinka ši profesija, aš tiesiog susiliejau su ja. Esu pagalvojęs, jeigu reikėtų grįžti į krantą, nežinau, ką galėčiau veikti. Jūreivystės mokykloje yra karinio jūrų laivyno programa, ir jeigu nenori ilgą laiką būti jūroje, gali įstoti į vadų kursus, juos baigti ir dirbti leitenantu kariniame laive, plaukti į komandiruotes ir gyventi įprastą gyvenimą.
Bet mane tiesiog traukia jūra. Netgi grįžęs atgal į Klaipėdą, pačią pirmą dieną sėdu į automobilį, nusiperku kavos ir važiuoju prie jūros. Esu susirgęs jūros liga, kuri nežmoniška jėga traukia atgal.
