Žinoma, vertinimas subjektyvus, tačiau šis dykumos perlas turi savotiškos, sunkiai apibrėžiamos magijos.
Taip, čia yra senovinių, įmantriais ornamentais puoštų mečečių, mauzoliejų, medresių (taip islamiškame pasaulyje vadinamos Korano mokyklos), žavingų minaretų ir daug, daug ryškiai mėlynos spalvos, tačiau ilgiau pakeliavus po Uzbekiją akys ima atbukti net nuo tokio grožio ir žydrų raštų margumyno.
Bucharos žavesys slypi ne tik jos istoriniuose objektuose.
Bucharos žavesys slypi ne tik jos istoriniuose objektuose.
Miestas pirmiausia pakeri savo autentika – palyginti su nublizgintu, turistams lyg ant lėkštutės patiektu Samarkandu, Buchara šiek tiek netvarkingesnė, nepatogesnė, mažiau restauruota, mažiau vakarietiška ir tuo savaip žavi...
Bevaikštant po senąją miesto dalį siauromis, vingriomis gatvelėmis šen bei ten išdygsta apgriuvusi medresė, koks nors senas aptrupėjęs religinis pastatas ar restauruojamas karavansarajus.
Net garsiausi Bucharos lankytini objektai, tokie kaip impozantiškoji Arkos citadelė arba Kalano mečetė tebėra pusiau rekonstruoti, jau nekalbant apie gausybę šen bei ten išdygstančių griuvėsių, ant kurių pritvirtintos kuklios lentelės, uzbekiškai, rusiškai ir angliškai informuojančios, jog čia – „saugomas istorinis paminklas“.
Greičiausiai tik laiko klausimas, kada viskas bus suremontuota ir Buchara suspindės taip, kaip spindi Samarkandas, tačiau kol kas toks „neapdorotas“ jos grožis atrodo savotiškai tikresnis ir gyvesnis – apima jausmas, jog žengi turistų nepramintu taku ir tuoj tuoj praskleisi šydą į modernumo dvelksmo nepalytėtą senovę.
Geras pavyzdys – didinga, bet gerokai apgriuvusi Ulugbeko medresė, šalia citadelės esanti senovinė prekyvietė, kur šiandien vyksta prekyba ne tik suvenyrais, bet ir tradiciniais Bucharos rankdarbiais – keramika, juvelyrika, tekstile – visai kaip prieš daug šimtmečių ir po tais pačiais smėlio spalvos kupolais...
Arba kiek tolėliau nuo pagrindinių paminklų esanti senutėlė Čior Minor (Chor Minor) medresė – XIX amžiuje kalifo Niazkulio pastatyta šventykla turi keturis skirtingus minaretus – manoma, jog kiekvienas simbolizavo kurią nors vieną didžiąją pasaulio religiją.
Dabar minaretuose lizdus suka paukščiai, tiesa, į vieną, geriausiai išlikusį bokštą, galima užkopti ir pasivaikščioti ant medresės stogo.
Viešinti Bucharoje planas, ką pamatyti, nelabai reikalingas – senamiestis nėra didelis, visi pagrindiniai objektai yra netoliese.
Klaidžiojant toliau nuo lankomiausių objektų galima aptikti pusiau slaptų „perliukų“ – apleistų karavansarajų arba išblukusių medinių mečečių apsilupinėjusiais dažais.
Buchara yra ir puiki vieta įsigyti suvenyrų – miestas garsėja amatais, o krautuvėlių čia gausybė. Tiesa, kainos didesnės nei Taškente ar Samarkande, todėl reikia atkakliai derėtis.
Jei labiau prie širdies – valgomos lauktuvės, verta nuklysti į kiek toliau nuo senamiesčio esantį turgų, geriausiai žinomą rusišku pavadinimu „Kolkhoznyj rynok“ – Ūkininkų turgus.
Centrinė jo dalis po stogu – graži, puošta tradiciniais ornamentais, čia ir parduodamos mums egzotiškiausios gėrybės – džiovinti vaisiai, riešutai, prieskoniai, uzbekiška duona.
Įdomesni gardumynai – džiovintos abrikosų kauliukų šerdelės, skoniu primenančios riešutus, buchariškas „kazinakas“, chalva. Nebijokite paplepėti su pardavėjais ir priimkite jų vaišes – jie draugiški ir neįkyrūs, neįsižeis, jei nepirksite, nors tikrai moka reklamuoti savo skanėstus.
Nebijokite paplepėti su pardavėjais ir priimkite jų vaišes.
Vakaro pramogos? Čia jų nedaug – naktinio gyvenimo beveik nėra, tačiau netrūksta gerų restoranų (visuose, kiek teko matyti – tik uzbekiški patiekalai), o prie kai kurių monumentų verta sugrįžti būtent vakare, kai apšviesti jie tampa dar įspūdingesni.
Vienas tokių – 47 metrų aukščio Kalano mečetės minaretas, kurį puošiantys mėlyni kokliai, istorikų teigimu, buvo pirmieji tokie, panaudoti Centrinėje Azijoje. Šis minaretas dar vadinamas Mirties bokštu, nes senaisiais laikais nuo jo būdavo nustumiami myriop pasmerkti nusikaltėliai.
Romantikams galbūt labiau patiks Labi Havz aikštė – senosios Bucharos širdis, kur visas veiksmas sukasi apie nediduką tvenkinį, vakare atgyjantį fontanų čiurkšlėmis.
Čia gausu kavinukių, ledų pardavėjų, suvenyrų prekystalių, o vakarais – ir gatvės muzikantų. Puiki vieta užbaigti dieną jaukioje kavinėje traukiant kaljano dūmą ir stebint vakarėjančio miesto šurmulį.
