Rusijoje jų skaičiuojama dešimtimis, yra ir Azerbaidžane, Moldovoje, Ukrainoje, Kirgizijoje, Kazachijoje.
Pastarosios uždarą miestą Baikonurą prieš kelerius metus yra aplankęs ir lietuvis Šarūnas Jasiukevičius („Praeities žvalgas“). Nors į miestą galima patekti gavus leidimą, su kelionių agentūra, bet Šarūnas sugebėjo patekti ir į griežtai saugomą Rusijos kosmodromą. Visa tai skaitykite čia: Neįtikėtinas 60 valandų žygis: Šarūnas Jasiukevičius rado apleistus Rusijos „Buranus“.
Du uždarus miestus turėjo ir Estija – Sillamäe ir Paldiski, bet po Nepriklausomybės atgavimo juos atvėrė.
Gyvenimas izoliacijoje
Pasaulis apie uždarų miestų egzistavimą Sovietų Sąjungoje sužinojo po jos žlugimo. Iki tol visos žinios apie uždaru administracinius teritorinius darinius, kaip šios vietovės yra oficialiai vadinamos, buvo kruopščiai slepiamos. Jų nebuvo žemėlapiuose, oficialiai jų pavadinimai neegzistavo – tebuvo tik kodiniai vardai.
Daugiausiai uždarų miestų buvo pastatyti Uralo regione. Ištisus dešimtmečius ten buvo vystomos kosmonautikos programos, kuriami branduoliniai ginklai, tyrinėjamos plutonio ir urano panaudojimo galimybės. Visa tai – tam, kad Sovietų Sąjunga virstų galingiausia pasaulio jėga. Netapo.
Uždaruose miestuose gyvenimo kokybė buvo gerokai aukštesnė nei kitose Sovietų Sąjungos vietose. Gyventojai lengvai galėjo gauti prekių, kurios kitiems buvo deficitas. Galėjo džiaugtis geresne infrastruktūra, socialinėmis paslaugomis. Tai jiems buvo kaip kompensacija už tai, kad gyvena atskirti nuo likusio pasaulio.
Koks gyvenimas juose?
1992 m. tuometinis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas nurodė miestus išslaptinti ir jiems sugrąžinti istorinius vardus. Taip jie pradėti vadinti nebe kodais, o Seversku, Zelenogorsku, Norilsku, Oziorsku ir kt.
Rusijoje vis dar yra 45 uždari miestai, kuriuose gyvena apie 1,5 mln. žmonių. Kai kuriuos jų kuruoja Atominės energetikos agentūra, kai kuriuos – Gynybos ministerija.
Apie tai, kaip gyvena žmonės juose, nėra labai daug informacijos. Atrodo, kad gyvenimas ten bėga įprasta vaga. Bent jau toks įspūdis susidaro iš socialiniuose tinkluose skelbiamų gyventojų nuotraukų.
Veikia parduotuvės, mokyklos, restoranai, biurai, ligoninės, sporto ir kultūros institucijos. Visgi šios bendruomenės vis dar yra izoliuotos nuo likusios šalies ir nuolat stebimos saugumo tarnybų.
Nuslėptos katastrofos
Uždari miestai buvo sukurti dėl labai konkrečių tikslų. Vienur buvo vykdomi slapti kariniai bandymai, buvo dislokuoti specialūs kariuomenės daliniai, kitur – vyko radioaktyvių medžiagų gamyba. Veiklos buvo pavojingos, tad ir nereikia stebėtis, kad yra įvykę nemažai nelaimių. Visgi net ir dabar apie jas informacijos yra labai mažai, kadangi visos nelaimės buvo kruopščiai slepiamos.
Žinoma, kad, pavyzdžiui, Oziorske, penktajame dešimtmetyje buvo pastatyta branduolinio kuro perdirbimo gamykla „Majak“. Tai buvo svarbi sovietų branduolinių ginklų tyrimų programos dalis.
Nuo gamyklos atidarymo buvo mažiausiai trys branduoliniai incidentai, per kuriuos žuvo keli tūkstančiai žmonių, o dešimtys tūkstančių gavo dideles dozes radiacijos.
Severske Tomsko regione 1993 m. įvyko sprogimas plutonio gamybos reaktoriuje, dėl to susiformavo radioaktyvių dujų debesis. „Time“ žurnalas ją įvardijo tarp 10-ies siaubingiausių branduolinių katastrofų istorijoje.
Patekti vis dar sunku
Net ir praėjus 30 metų nuo pokyčių, apie šiuos miestus vis dar žinoma nedaug, o patekimas į juos yra labai sudėtingas. Užsieniečiams reikia specialių leidimų, o be jų prasmukti į griežtai saugomas teritorijas, apsuptas patikros postų, kone neįmanoma.
Oficialiai leidimus gauti galima, bet praktikoje tą padaryti užsieniečiams kone neįmanoma. Dažniausiai leidžiama atvykti tik uždaro miesto gyventojų giminaičiams ir naujiems miesto darbuotojams. Dalis miestų yra visiškai uždari užsieniečiams.
