Trečioji diena. Iš Beriso persikeliu į Buenos Aires, kur esu sutaręs susitikti su vietos lietuvių bendruomene.
Dar viena žvarbi pliusinės argentinietiškos žiemos diena ir pasivaikščioti po miestą tenka sukandus dantis, lietuvišką žurnalisto veidą plakant nuo Atlanto vandenyno nešamam lietui. Vakarėjant mane pasitinka ir į Buenos Airių lietuvių centrą nusiveža Silvia Ana Ruplenas.
-
Užrašai iš Lietuvos Argentinoje (I): pagyros Panevėžiui, tekvondo pamokos „Nemuno“ centre ir gili naktis
-
Užrašai iš Lietuvos Argentinoje (II): transliacija iš pasaulio krašto, perspėjimas dėl lenkų ir karas dėl Kavarsko
-
Užrašai iš Lietuvos Argentinoje (III): Maironio poeziją mėgstančios močiutės Anos nostalgija Lietuvai
Bevažiuojant link centro ji man papasakoja, kad pastatas, kuriame renkasi lietuviai yra ant geografinės miesto ribos ir vos vos sutelpa į Buenos Airių miesto teritoriją.
Po Beriso draugijų, įsikūrusių mažuose, jaukiuose pastatėliuose, „Centro Lituano“ atrodo kaip rūmai. Kaip ir daugelis pastatų Argentinos sostinėje jie aptverti solidžia tvora, duodančia užuominą, kad į saugumo klausimą čia žiūrima rimtai.
Saugumo temą argentiniečiai man nuolat kalė į galvą visos kelionės metu. Kultūrinis smalsumas vis tiek mane nugynė į atokesnius Buenos Airių rajonus, bet ten jų užuominas aš supratau. Kaip ir daugelyje kitų Pietų Amerikos valstybių galimybė atrasti nemalonumų yra nemaža. Ypač jei atrodysi taip, lyg atėjai pažioplinėti ir pasižvalgyti į skurdžią miesto pakraščių gyventojų buitį.
„Centro Lituano“ įsikūręs pakankamai ramiame rajone, tačiau ir čia tvoros būtinybė akivaizdi. Kitaip nei Berise, Argentinos sostinės lietuvių centre lietuvybės ženklai kuklesni. Dviejų aukštų pastatą puošia tik Gediminaičių stulpai.
Mano gidu tampa buvęs Buenos Airių choro ir šokių ansamblo vadovas, chemijos mokslus baigęs Jose (Juozas) Pulikas. Juozas nuolat juokauja ir juokiasi iš mano sarkastiškų pastabų tiek apie Lietuvą, tiek apie Argentinos lietuvių gyvenimą. Iškart pajaučiu, kad susiradau bičiulišką asmenybę.
Kol man aprodomos centro patalpos į ją pradeda rinktis jauni ir vyresnio amžiaus žmonės. Dauguma jų turi lietuviškų šaknų, bet dalis ateina ir tiesiog dėl pažinties su lietuvių kultūra ir simpatijų Lietuvai.
Centro viduje yra baras, už kurio nuolat stoviniuoja pora žmonių, pasirengusių paduoti alaus, limonado ar užkandžių. Vidiniame kiemelyje – futbolo aikštelė. Skirtingai nuo Beriso, kuriame dar buvo juntamas sentimentas lietuviškam krepšiniui, čia jau karaliauja antroji Argentinos religija – futbolas.
Juozas nuveda ir į įvairių lietuviškų relikvijų prikimšta kabinetą, kuriame paprastomis dienomis darbuojasi buhalteris. Ant sienos kabo ir įrėmintas penkių litų banknotas, o Juozas ištraukia Jono Jablonskio portretą ir juokdamasis pozuoja, kol aš fiksuoju ir keistų dalykų pilną aplinką.
Nuo Jono Basanavičiaus portreto ir tarpukario lietuviškos literatūros iki lėlyčių ir muzikos instrumentų bei visokių apdovanojimų. Į sieną atremta ir paslaptinga lentelė su užrašu „Lietuvių senelių židinis“. Nespėju paklausti, kokia buvo šios lentelės paskirtis, nes mūsų pokalbį nuolat nutraukia triukšmas hole.
Į trofėjų kambarį užsukusi Silvia Ana užsimena, kad šį kartą į Lietuvių centrą sueis ne tik tautinius šokius lankantis jaunimas, bet ir jų tėvai, kurie ketina atnaujinti šokių būrelį. „Norim pasibandyti ar dar mokam“, – juokdamasi sako Silvia Ana.
Jaunimas eina šokti į antrą aukštą, kuriame anksčiau buvo teatro salė, vykdavo lietuviškų spektaklių vaidinimai, o dabar erdvė skirta šokiams ir koncertams. „Tik akustika čia prastoka, nes darėme kaip teatrą“, – apgailestaudamas pasakoja Juozas, nuolat pakibindamas aplink zujančią savo anūkę ir laidydamas šmaikščias pastabas šokėjams.
Tuo metu pirmame aukšte pasitarimą pradeda tėvų kartos atstovai. Daugelis jų šokę tik jaunystėje. Kai kurie nestovėjo šokio gretose jau tris dešimtmečius ir akivaizdžiai jaudinasi. Jaudulio prideda ir tai, kad aplink maluosi aš su užrašų knygele ir filmavimo kamera, fiksuodamas visas lietuvybės detales.
Kol jauniausia ir vidurinioji kartos ruošiasi šokiams, prie baro stovinčius staliukus okupuoja vyriausioji karta. Senoliai žaidžia kortomis. Vienas jų, pastebėjęs mano bandyma nufotografuoti jų žaidimą, juokais pagrūmoja pirštu ir šypteli. Tuo metu vyresnio amžiaus moterys laiką leidžia gerdamos matę ir aptarinėdamos visą esatį persipinančiomis ispanų ir italų kalbos salvėmis.
Visame centre vyrauja lengvas chaosas, primenantis šeimos susibūrimus. Skirtingai nei Berise, kur jaunimas ir senoliai laiką leidžia atskirai, susiburdami per šventes, Buenos Airėse susirenka visos kartos.
Kol stovėjome ir žvelgėme į šį užburiantį chaosą, paklausiau Juozo, koks Argentinos žydų santykis su Lietuva. Juozas pripažino, kad Argentinoje yra iš Lietuvos atkeliavusių žydų, tačiau bendravimas su jais menkas.
„Esu viename susitikime sutikęs vyrą, kuris prisistatydamas kitiems pasakojo, kad iš Lietuvos. Labai nustebau, nes nežinojau jo iš bendruomenės“, – apie susitikimą su žydų kilmės lietuvių Argentinoje pasakojo chorvedys.
Jei jaunimas šoka profesionaliai ir bando gerinti savo techniką, tai tėvų kartos atstovai tiesiog išdykauja. Jų žaismingumą stebėti žymiai smagiau. Kai kurie neblogai atkartoja šokių mokytojo žingsnius ir dėl to draugiškai erzina tuos, kurie pasimetę. Jau n-tąją šokio pradžią sumauna juokeliai ir draugiški pasistumdymai. Nors ir akivaizdžiai suirzęs dėl savo suaugusių mokinių infantilaus elgesio, šokių mokytojas kantriai bando sustatyti juos į vietas.
Mane prie baro nusivedęs Juozas užsimena, kad Buenos Airių lietuviai gamina savo alų. „Gal turite dabar?“, – paklausiu. Juozas papurto galvą, bet parodo į vieną iš centro svečių: „Va, jis daro“.
Italų kilmės vyriškis nuveda man į patalpas antrame aukšte, kur stovi virtuvės įranga ir alaus gamybai reikalingi rakandai. „Vilkas“ – taip vadinasi gyvas argentinietiškas lietuviškas alus, kurio švenčių proga pagaminama 16-20 litrų.
Paklausiu, ar gamina pagal lietuvišką tradiciją. Jis kiek sumišęs į mane pažiūri ir pripažįsta, kad kažkokio specifinio lietuviškumo aluje nėra daug, nes daroma pagal globalų gamybos principą. Bet niekam tai netrukdo. Lietuviškumas čia įgavęs žaismingą formą ir gali tapti bet kurio daikto ar veiksmo principu.
Šokių pamoką baigę vaikai nusileidžia žemyn į pirmąjį aukštą ir praeidami pro strykinėjančius tėvus laido juokelius ir žaismingai erzina juos. Galiausiai sušokamas ir paskutinis vyresniųjų šokis, o po paskutinių muzikos akordų sustojama bendrai nuotraukai.
Po šokių visi susėda šalia baro ir užkandžiauja, priklausomai nuo metų gurkšnoja alų arba limonadą. Juozas pasiskundžia, kad Argentinoje situacija nėra ypatingai gera. „Kai tik pasidaro blogai, pinigai išplaukia kitur“, – kalbėdamas apie valdžios korupciją sako jis ir pirmą kartą linksmojo chorvedžio veide matau nebe šypseną, o rūpestį ir net pyktį. Argentiniečiai nemėgsta kalbėti apie politiką. Tai nėra lietuviška kasdienybės tema.
Prie Juozo vis prieina tai jo anūkai, tai kiti centro lankytojai, kurie noriai bendrauja ir su manimi. Vienas pagyvenęs vyriškis man pasakoja, kad Argentinos lietuviai norėtų sulaukti prezidentės Dalios Grybauskaitės.
„Visur jau buvo, tik ne pas mus“, – sako jis man ir piktai cakteli liežuviu, o tuo metu į mane laužyta lietuvių ar anglų kalba kreipiasi kiti, norintys prisistatyti ar pasakyti bent porą žodžių.
Kiek aprimus dėmesio bangai išsmunku atgal į savo vietą ir prisėdu prie Juozo. Sėdim, gurkšnojam alų, o jis man pasakoja savo šeimos istoriją. Vienas ryškiausių jo prisiminimų yra iš vėlyvos jaunystės, kai jis jau buvo baigęs chemijos mokslus ir susiradęs žmoną.
„Pamenu pokalbį su mama. Aš atėjau, ji sėdėjo taip ramiai virtuvėje ir sako man: tu turi savo šeimą, tai aš jau galiu numirti“, – pasakojo Juozas susigraudindamas. Po trumpos pauzės šyptelėjo ir pridūrė: „Ir iš tikrųjų, aš laimingas. Padariau šeimą. Nieko daugiau nereikia“, – žvelgdamas į telefone paskendusį anūką, neseniai laigiusį po šokių aikštelę pagal lietuvišką liaudies muziką.
Pamažu triukšmas mąžta, pasilinksminę ir pabendravę žmonės pradeda skirstytis. Prie manęs prieina italas, kurio žmona yra trečios kartos lietuvė. Jis labai nuoširdžiai man pasakoja, kad džiaugiasi, jog jo vaikai moka lietuviškai. Mokosi ir jis pats.
„Kai sužinojau apie jūsų šalies istoriją, okupaciją, kovą už laisvę, aš buvau labai sujaudintas. Man ašaros kaupėsi“, – emocingai pasakojo jis, pridurdamas, kad būtinai nori į Lietuvą ir palaiko savo vaikų norą mokytis mamos senelių gimtinėje.
Išeidami iš „Centro Lituano“ atsisveikinam su Juozu. Tik dabar pastebiu, kad jam sunku vaikščioti ir išeidamas jis pasiramsčiuoja lazdele. Visą tą laiką vaikščiojo derindamasis prie skubaus mano tempo.
„Lakstau ant trijų“, – šypsodamasis link savo automobilio nueina Juozas.
Tuo metu aš su Silvios šeima vykstu argentinietiškos šeimos vakarienės, kuri čia gali įvykti ir vienuoliktą valandą vakaro (nakties?). Važiuojant per naktines Buenos Aires į vietą, kur „skaniausia itališka pica“, aptariame vakaro eigą. „Man patiko, kad jūs ne šabloniškai suprantat tą lietuviškumą, o laisvai jį interpretuojat“, – sakau nuo galinės sėdynės. „Smagu matyti, kad šokat lietuviškus šokius, dainuojat ir darot tai su nesuvaidintu linksmumu“, – priduriu.
„Taip, toks mūsų tikslas. Kad susitiktume ir būtų linksma“, – atsisukusi Pietų Amerikos ritmu tariama klampia lietuvių kalba sako Silvia.
15min žurnalisto kelionę į Argentiną apmokėjo „Tautiškos giesmės“ ir „4 milijonai“ projektų rengėjai. Straipsnių turiniui tai įtakos neturi.
