Balandžio pirmąją užupiečiai kasmet švenčia – šiemet švenčiama jau 20-oji Užupio respublikos gyvavimo sukaktis. Šis Vilniaus rajonas – neprigulima respublika, esanti savita tiek savo gyventojų filosofija, tiek jos raiškos būdais, išsiliejančiais išskirtinių renginių ir švenčių įvairove. Lyginamas su Paryžiaus Monmartru ar Kopenhagos Kristianija, Užupis jau daugiau nei du dešimtmečius vilioja lankytojus savo ypatinga aura.
Tačiau Užupyje slepiasi žymiai daugiau įdomybių – ir būtent slepiasi, nes kai kurių jų gali nepastebėti net ir eidamas pro jas kasdien. Bent apie dalį jų 15min papasakojo „Savaitgalio ekskursijų“ gidė, Vilniaus istorijų rankiotoja Gabija Lunevičiūtė.
„Ulica smerti“
„Atsimenu, mano senelis buvo sugalvojęs parduoti butą Antakalnyje ir įsigyti namuką Užupyje. Ir močiutė sakė – kokia nesąmonė!“ – apie senąjį Užupio įvaizdį pradeda pasakoti G.Lunevičiūtė.
Kodėl nesąmonė? Toli gražu ne visais laikais Užupis turėjo tokį įvaizdį kaip dabar – menininkų, laisvos dvasios žmonių, kūrėjų namai. Užupio istorijos pradžia nėra labai prestižinė ar bohemiška.
„Užupis buvo Vilniaus miesto priemiestis. Kai prieš 500 metų miestas buvo apjuostas gynybine siena, Užupis liko už sienos. Pirmieji gyventojai nieko bendro neturėjo nei su menu, nei su prestižu. Tai buvo darbininkai, kurie čia kūrėsi, kad aptarnautų malūnus – Malūnų gatvėje jų buvo net 14. O paskui darbininkus čia greitai atkeliavo ir prostitutės“, – Užupio istoriją pasakoja gidė.
„Ilgą laiką čia gyveno ne paties aukščiausio visuomenės sluoksnio atstovai“, – sako ji. Viena gatvė buvo net vadinama „ulica smerti“. Iš dalies dėl to, kad ja dažnai vykdavo laidotuvių procesijos – gatve būdavo einama į senąsias žydų kapines, kurios buvo dabartinėje Olandų gatvėje.
„O sovietinės okupacijos metais ją taip vadino ir dėl nesaugumo. Galėjai tiesiog čia greitai gauti į galvą“, – sako G.Lunevičiūtė.
Bet rajono įvaizdis palaipsniui keitėsi – ypač kai čia buvo pastatytas naujas Dailės akademijos pastatas, ir Užupyje pradėjo burtis, veikti ir kurti menininkai.
Vilniaus konkės ir Užupio žydai
Vos peržengus Užupio tiltą, kuris nukabinėtas banaliomis jaunavedžių spynomis, pasitinka šio rajono įdomybė. Tiesa, reikia žinoti, kur žiūrėti. „Atrodo, čia kažkokie aprūdiję ir nelabai išvaizdūs turėklai, bet tai yra Vilniaus senojo transporto konkės dalis“, – aiškina G. Lunevičiūtė.
Šie metaliniai turėklai – tai, kas yra likę iš XIX a. pabaigoje atidarytų Vilniaus arklinių tramvajų. Iš viso Vilniuje buvo trys linijos, kuriomis arkliai traukė ant bėgių stovinčius vagonus: Stotis–Žaliasis tiltas, Žvėryno tiltas–Užupio tiltas ir Katedros aikštė–Antakalnis.
Čia pat yra ir daugiau įdomių detalių, kurios atsiskleidžia tik žinančiai akiai. Pavyzdžiui, G.Lunevičiūtė pasakoja, kad žmonių vis klausia – tai kokios spalvos plytų yra „Užupio kavinė“, kuri yra ir Užupio „parlamentas“. Raudonų? „Iš tikrųjų ji pastatyta iš šviesių plytų, tik jos paskui nudažytos raudonai. Buvo laikoma, kad raudonos plytos – didesnis prestižas“, – aiškina gidė.
Po kelių akimirkų G.Lunevičiūtė atskleidžia ir kitą niuansą. „Mokant skaityti architektūrines detales, galima suprasti, kad čia yra žydų statytas ir gyventas pastatas“, – ranka į prie arkos į Užupio „Galerą“ stovintį pastatą rodo ji. „Jeigu pastate yra daug arkos formos motyvų, tai labai didelė tikimybė, kad tai yra žydiškas pastatas“, – pasakoja „Savaitgalio ekskursijų“ organizatorė. Arkos yra 10 Dievo įsakymų simbolis – pasak Biblijos, kai Mozei ant Sinajaus kalno Dievas perdavė Dekalogą, jis buvo iškaltas ant arkos formos akmens plokščių.
Šiame pastate su arkiniais langais yra ir išlikusi ritualinė žydų pirtis, vadinama mikva. Ji būdavo naudojama prieš religines apeigas – ritualiniam apsiplovimui. Taip pat joje po mėnesinių turėdavo nusiprausti ir moterys.
Katinas – knygyno generalinis direktorius
Kurį laiką Užupyje nebuvo nė vieno knygyno. Kai jis galų gale čia vėl atsirado, atsirado kitoks – kaip ir pats Užupio rajonas. „Keistoteka“ – knygynas, kuriame knygas galima ir pirkti, ir nuomotis. Tarp knygų čia galima išsirinkti ir kokį rankų darbo papuošalą, atviruką ar net susirinkti į knygų klubą.
Jeigu apie knygyną nesate girdėję, tikėtina, kad bent jau jo generalinį direktorių bent kartą sutikote eidami Užupyje. Ryžas katinas Ponulis – „Keistotekos“ firminis ženklas, prižiūrintis ir viską aplink.
„Rytą prabunda, nueina į restoraną „Prie Angelo“, ten gauna mėsytės. Tada nueina į „Užupio piceriją“, ten tikriausiai irgi kuo nors jį pavaišina. Ir tada jau grįžta čia“, – apie Ponulį pasakoja knygyno direktorė Marija. Noriai pozuojantis turistų fotografams katinas dažnai sukinėjasi visur aplink – tai prižiūri pinigų išdavimą sėdėdamas ant bankomato, tai snaudžia saulės atokaitoje tarp gėlių.
Ponulis pats pasirinko knygyną – anksčiau jis turėjo kitą vardą ir gyveno šalimais, tačiau pradėjus kurtis „Keistotekai“, jis čia susiviliojo gaunamu dėmesiu, šiluma, rūpesčiu ir maistu.
Knygyne sutikta ponia Rimgailė pripažįsta, kad dažnai užsuka vien tik paglostyti katino. „Einu į parduotuvę, tai vis aplankau, man jis labai rūpi. Net nežinau – ar priduoda, ar atima energiją, kad mane taip traukia. Gal energiniai mainai – kada kuriam labiau jos reikia“, – pasakoja ji ir šnabžda kad katinas – ne tik generalinis knygyno direktorius. Ponulis yra ir Užupio katinų prezidentas, o nuo praėjusių metų – ir Užupio respublikos ambasadorius.
Papildyta. Praėjus pusei metų po straipsnio pasirodymo Ponulis, deja, jau nebeprižiūri knygyno. Spalio mėnesį „Keistoteka“ pranešė, kad garbingai eidamas ambasadoriaus, komendanto ir generalinio direktoriaus pareigas jis žuvo priešais knygyną po automobilio ratais.
Iš kiaušinio išsiritęs Angelas
Užupio angelas jau taip stipriai daugeliui įsišaknijęs į sąmonę kaip šio rajono simbolis, kad ne visi pamena (ar žino), kad Angelas „išsirito“ iš kiaušinio, kuris dabar stovi Pylimo gatvėje.
Prasidėjus teigiamoms permainoms Užupio rajone, buvo nuspręsta, kad centrinėje rajono vietoje reikia ant stulpo iškeldinti angelą. Skulptoriaus Romas Vilčiauskas iki sutartos datos skulptūros pagaminti nespėjo, tačiau pristatė kitą – kiaušinį, iš kurio 2002 metais balandžio 1 d. „išsirito“ Angelas. „Juk visi sparnuočiai ritasi iš kiaušinių“, – aiškina „Savaitgalio ekskursijų“ gidė.
Prieš Angelą buvo kiaušinis, bet prieš jį šioje vietoje – koplytėlė, o dar anksčiau – medinė Šv.Petro ir Povilo cerkvė. „Senosiose Vilniaus dalyse yra taisyklė – ten, kur yra tuštuma, ten tikriausiai stovėjo kažkokie pastatai. Prieš 400 metų čia stovėjo cerkvė, tačiau ji sudegė“, – istoriją pasakoja G.Lunevičiūtė.
XIX a. vietoj jos buvo pastatyta koplytėlė – jos buvo statomos prie visų įvažiavimų į miestą.
„Vilniaus senamiestis yra duobėje – iš kur tu bevažiuosi, turi leistis nuo kalno. Ir nuo šio kalno sovietmečiu lėkė sunkvežimis, koplytėlę užkliudė, ir jos nebeliko“, – kalba gidė.
Jaukūs Užupio menininkai
Šešerius metus pačioje Užupio širdyje dirbanti grafikė Edita Suchockytė juokiasi, kad yra tarsi serialas kitoje gatvės pusėje esantiems baro „Špunka“ lankytojams. „Jie rūko, pro langą žiūri į mane, kaip aš dirbu, tarsi į televizorių“, – šypsosi menininkė.
Užuolaidų jai niekada net nekilo mintis pasikabinti. „Mes čia kaip kaime“, – sako Edita ir pasakoja, kaip rytais menininkai vieni pas kitus užsuka kavos, pašnekesių, pusryčių.
Vėsiais vakarais žmonės čia užsukti traukia pro langą matomas židinys. O apsilankiusius Edita pavaišins arbata ir papasakos apie oforto techniką, su kuria ji raižo, guldo į rūgštį ir spaudžia presu akį užburiančius darbus.
„Manau, kad Užupis yra pakankamai meniškas rajonas. Tikiuosi, kad čia menininkų bus ir dar daugiau. Žmonės žino, kad atėję į Užupį ras ką nors naujo, ką nors autentiško, neįprasto. Jie pradeda priprasti, kad Užupis yra keistų, įdomių, unikalių dalykų vieta, ir ateina to nekasdieniškumo pajusti“, – pasakoja Edita, prisipažindama, kad kitame rajone dirbti būtų tikriausiai gerokai sunkiau.
Daugiau Editos darbų galite rasti čia.
Ne skersgatvis, o skersvėjis
Vilniaus istorijų pasakotoja G.Lunevičiūtė pro kiemus išveda iš pagrindinės Užupio gatvės ir veda ten, kur jos vaikystės metais praeiti nebuvo galima. Kadaise čia buvo durys tarp namų, bet dabar pro saulėje besišildantį katiną taku išeiname į skersgatvį, iš kurio atsiveria Bernardinų parko, Šv. Onos bažnyčios ir Dailės akademijos vaizdai.
Kai Vilniaus meras buvo Užupyje gyvenantis Artūras Zuokas, buvo sugalvota šį skersgatvį pavadinti vieno žymiausių lietuvių menininko – amerikietiškojo avangardinio kino krikštatėvio Jono Meko vardu. Ir ne skersgatviu, o skersvėju. Visai šalia – ir kito „Fluxus“ atstovo Jurgio Mačiūno tiltas, kuriuo į studijas eina Dailės akademijos studentai.
Dabar Jono Meko skersvėjis atrodo liūdnai. „Anksčiau čia buvo sausų gėlių, daugiau meniškumo. O neseniai darė rekonstrukciją ir jos metu dingo skardinis angelas“, – pasakoja gidė. Teliko vizualizacija, kaip turėtų atrodyti ši vieta, ir nuo gatvės pusės vis dar stovintis dailininko Ferdinando Ruščiso buvusio namo fasadas.
Mažiausia Vilniaus bažnyčia
Kitoje gatvės pusėje nuo Jono Meko skersvėjo – bažnyčia, kurią žino net ne visi vilniečiai. Nedidelė, pasislėpusi tarp namų, ir lengvai nepastebima, jeigu nežinai, kur jos ieškoti. Šv.Baltramiejaus bažnyčia yra mažiausia visame mieste.
Maldos namai išsiskiria ne tik dydžiu, bet ir tuo, kad tai yra vienintelė bažnyčia, kurioje katalikų pamaldos Vilniuje vyksta baltarusių kalba.
Vienintelės kapinės, kuriose gyvenama
Užupyje esančios senosios Bernardinų kapinės pasižymi savo amžiumi – yra antros pagal senumą Vilniuje, po Rasų kapinių. Bet jos išsiskiria ir tuo, kad tai yra vienintelės kapinės Vilniuje, kuriose gyvenama.
Vos įžengus pro vartus pasitinka šuns lojimas – jei nematytum antkapių, gali pasirodyti, kad įžengei į žmogaus kiemą. Iškart pasirodo ir atsvara prašalaičiais nepatenkintam šuniui – besiglaustantis katinas. „Jie abu – čia gyvenančios moters augintiniai, – pasakoja G. Lunevičiūtė. – Kažkada buvo atsiradusi spraga įstatymuose, kuria pasinaudojus buvo galima privatizuoti čia buvusį sargo namą. Dabar valdžia norėtų šiuos pastatus išpirkti, bet moteris kraustytis nenori.“
1810 m. įkurtos Bernardinų kapinės užburia savo atmosfera. Senųjų antkapių raidės apaugusios samanomis, laiko ir lietaus nuvarginti angelai ramiai stebi čia užklystančius, čia pat vis dar stovi vieninteliai Vilniuje išlikę senieji kolumbariumai.
„Nuostabiausia čia – balandį, kai visose kapinėse sužydi scylės. Visur tuomet būna mėlyna gėlių jūra“, – išduoda G.Lunevičiūtė.
Šių kapinių iki mūsų dienų galėjo ir neišlikti. Gidė pasakoja, kad jas sovietmečiu norėta sunaikinti ir čia įkurti daugiabučių kvartalą KGB darbuotojams. Tačiau žmonės sukilo ir pasiekė, kad šių kapinių niekas nelies – namai buvo pradėti statyti jau už kapinių tvoros.
Pro slėptuvę – į vieną gražiausių Vilniaus panoramų
Užupyje iki šiol yra ir slėptuvė, kurioje karo metais slėpdavosi žmonės (tiesa, buvo minčių vietoj jos pastatyti požeminius garažus, tačiau jų atsisakyta). Dabar esančiame skvere tarp Krivių ir Polocko gatvių žmonės bėgdavo slėptis, kai artėdavo antskrydis.
„Skaičiau vienus atsiminimus. Kai nuolat reikia bėgioti slėptis, žmonės pavargsta nuo to, pavargsta bėgioti viską metę. Pasislepi, išlendi ir matai, kad nieko nenutiko – tuomet pagalvoji, gal ai... O kartą žmonės išlindo ir pamatė, kad vietoj vieno kaimynų namų nebeliko nieko“, – pasakoja G.Lunevičiūtė mums einant pro Užupio gimnaziją. Būtent šioje vietoje sviedinys ir sugriovė namą.
Čia stovėjęs namas priklausė Melanijai Dluskai, kuri turėjo įdomių planų Vilniui. „Ji buvo labai gera sodininkė, ir ant šio kalno norėjo pastatyti bokštą su stikliniu anstatu ir jame auginti egzotinius vaisius – bananus, citrusus ir pan.“, – pasakoja Vilniaus istorijų žinovė, mums lipant ant Altanos kalno. Iš pradžių miesto valdžia tokio statinio neleido, bet galiausia bokštelis atsirado – ir su visu anstatu.
Tačiau kai sviedinys sugriovė ponios Melanijos namą, nuo smūgio bangos nukrito ir tas anstatas. Ant kalno likęs tik pats bokštelis. Ir nuostabi Vilniaus panorama.
