Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“
Kažkaip nei viena iš kelionę mums padėjusių surengti agentūrų – nei lietuviškoji, nei Malaizijos – nesumojo perspėti, kad – „ups, bet atvykę penktadienį į Brunėjų mažai ką pamatysite, nes tądien praktiškai niekas nedirba, visi meldžiasi.“ Mes patys kažkaip apie tai nepagalvojome, nes niekur neradome tokios informacijos. Juo labiau, kaimyninėje Malaizijoje, kur didžioji gyventojų dalis taip pat išpažįsta islamą, gyvenimas nesustoja ir penktadienį.
Pirmoji pažintis su miestu
Prieš atvykstant į Brunėjų, kaip ir kertant Malaizijos sieną, reikia užpildyti atvykimo anketą.
„Warning. Death for drug traffickers under Brunei law“ (liet. Įspėjimas. Narkotikų prekeiviai pagal Brunėjaus įstatymus baudžiami mirtimi“) – raudonomis didelėmis raidėmis pasitinka užrašas prieš pradedant pildyti anketą. Na, OK, tikrai nesiruošiu nei vežti, nei platinti narkotikų – nei į tą, nei į kurią kitą šalį, bet kažkur pasąmonės gelmėse atgyja prisiminimai iš filmo apie keliautojai tyčia į lagaminą įkištus narkotikus.
O dar ir tą anketą nelengva užpildyti, vis nutinka kažkokie techniniai nesklandumai... Tai jau sąmonėje vis ryškiau žiebiasi klausimas: „Ar aš tikrai noriu į tą šalį?“ Bet lėktuvo bilietai nupirkti, viešbutis nakvynei užsakytas, tad belieka tikėtis, kad „Smecta“ nebus palaikyti kokiais nors kitokiais milteliais ir mes sėkmingai ne tik atvyksime, bet ir išvyksime iš šalies.
Itin ankstyvas skrydis iš Kvala Lumpūro pasiteisino – Brunėjaus sostinę pasiekiame 9 val. ryto. Praeiti patikrą kiek užtruko, nes eilėse rikiavosi daug vyriškių su nemenkais šūsniais kažkokių popierių, ir praeiti pasisekė toli gražu ne visiems. Vėliau sužinojome – tai daugiausiai Bangladešo gyventojai, atvykstantys užsidirbti į Brunėjų.
Mums pasisekė – mes be jokių papildomų klausimų buvome įleistos į Brunėjų arba Brunėjaus Darusalamą (pilnas šalies pavadinimas: Negara Brunei Darussalam. Arabiškai „Darusalam“ – Taikos Užuovėja).
Oro uoste mūsų laukia plačiai besišypsantis gidas. Išsikeičiame šiek tiek grynųjų į vietinius Brunėjaus dolerius (už 1 eurą gauname apie 0,69 vietinių pinigų, kurie, beje, galioja ir Singapūre), ir leidžiamės į pažintį su šia paslaptinga šalimi.
Važiuojant iš oro uosto į sostinę Bandar Seri Begavaną, mūsų dėmesį patraukia nuošalūs didžiulių pastatų kompleksai. Įdomu, kas ten įsikūrę. Pasirodo – tai ministerijų pastatų kompleksai. „Užsienio reikalų, Sveikatos...“, – vardija ministerijų pavadinimus gidas.
Visur švaru, tvarkinga, puikūs keliai, bet kažkaip nejauku. Gal dėl tos anketos ir grasinimų joje? Tolesnis gido pasakojimas ir naujos žinios apie šalį, į kurią ką tik atvykome, geriau paaiškina tą nejaukumo jausmą.
Šalies gyvenimą pakeitė nafta
Suprasti akimirksniu
- Brunėjus – nykštukinė valstybė (plotas – 5 765 kv. km) Borneo saloje, ją sudaro dvi atskiros dalys, apsuptos Malaizijos ir Pietų Kinijos jūros.
- Gyventojų skaičius – kiek daugiau nei 445 tūkst. Didžioji jų dalis – apie 70 proc. malajai, apie 10 proc. – kinai, likę – kitų tautybių.
- Apie 81 proc. šalies gyventojų yra musulmonai.
Tokia būtų labai trumpa Brunėjaus vizitinė kortelė. Šalies istorija – ilga ir sudėtinga. Kažkada tai buvo didžiulė imperija, valdžiusi visą Borneo salą ir dalį dabartinių Filipinų. XIX amžiuje Brunėjaus imperija ėmė nykti. 1888 metais šalis tapo britų protektoratu, o visišką nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos šalis įgijo tik 1984 metais. Ekonominė situacija Brunėjuje kardinaliai pasikeitė, kai 1929 metais jos teritorijoje buvo atrasta nafta. Nuo 1957 metų nafta ir gamtinės dujos buvo ir yra Brunėjaus vystymosi ir gerovės pagrindas, čia glūdi didžiausi naftos telkiniai Pietryčių Azijoje. Nafta leidžia Brunėjaus gyventojams nemokėti pajamų mokesčio, nemokamai naudotis medicinos paslaugomis, nemokėti už mokslą – nei mokyklose, nei universitete.
Brunėjaus vyriausybė yra absoliutinė monarchija, kurią valdo Brunėjaus sultonas. „Jo Didenybė yra Brunėjaus Darusalamo aukščiausioji vykdomoji valdžia. Vykdyti savo pareigas Jo Didenybei padeda šios tarybos: Slaptoji taryba, Paveldėjimo taryba, Religinė taryba, Ministrų taryba ir Įstatymų leidybos taryba“, – skelbiama oficialioje Brunėjaus interneto svetainėje.
Jo Didenybė yra dar ir ministras pirmininkas, gynybos ministras, finansų ir ekonomikos ministras bei užsienio reikalų ministras. Jis yra ir Brunėjaus karališkųjų ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas, Karališkojo karinio jūrų laivyno garbės admirolas, Karališkųjų Brunėjaus policijos pajėgų generalinis inspektorius. Nežinau, kiek valandų trunka sultono para, bet jam tenka spręsti praktiškai visus šalies klausimus – pradedant strateginiais, baigiant tuo, kurį visuomeninės paskirties pastatą remontuoti.
Sultono pajamos – gido įvardintas skaičius, mūsų paverstas į eurus, privertė aiktelėti – beveik 1 mln. eurų. Už dieną. Anot mūsų gido, jis vertas tokių pajamų – juk nuo dvidešimt vienerių metų rūpinasi savo šalies žmonėmis, stengiasi, aukojasi dėl jų.
Taigi, susipažinkite – vienas turtingiausių pasaulio žmonių Hassanal Bolkiah (g. 1946 metais), 1968 metų rugpjūčio 1 d. karūnuotas 29-uoju Brunėjaus Darusalamo sultonu. Jo žmona – pirmos eilės pusseserė Duli Raja Isteri Pengiran Anak Hajah Saleha, pora drauge jau nuo 1965 metų, susilaukė šešių vaikų. Brunėjuje galima turėti kelias žmonas, tad sultonas, žinoma, šia galimybe pasinaudojo, vedė dar du kartus, bet abi šios santuokos baigėsi skyrybomis. Vaikai liko su tėvu, tad Brunėjaus sultono šeimoje – penki sūnūs ir septynios dukros.
Kai mes lankėmės Brunėjuje, šalis ruošėsi neeiliniam įvykiui – vieno iš princų vestuvėms. Sausio 7 d. turėjo prasidėti sultono sūnaus princo Abdul Mateeno ir jo išrinktosios Anishos Isa Kalebic vestuvės, kurios truko dešimt dienų. Vestuvių nuotraukomis princas mielai dalijosi Instagram paskyroje, leisdamas ir savo sekėjams pasidžiaugti įspūdingos šventės akimirkomis. Mes, deja, matėme tik princo ir jo sužadėtinės nuotraukomis išpuoštas gatves.
Gal kokius penkis kartus pasigėrėję princo ir tada dar tik jo būsimos žmonos nuotraukomis, pasiekėme sultono rūmus. Žinoma, toliau vartų mūsų čia niekas neįleidžia, tad tenka patikėti tuo, ką pasakoja gidas. Rūmuose – 1788 kambariai, kuriame jų kurią naktį miega sultonas, žino tik patys artimiausi žmonės. Dėl saugumo. Nors ir be to pašaliečiui būtų sudėtinga ką nors čia rasti, nes oficiali sultono rezidencija – didžiausi pasaulyje gyvenamieji rūmai, daugiau nei keturis kartus didesni už Versalio rūmus.
Eiliniai Brunėjaus gyventojai į rūmus gali patekti tik per tris dienas trunkančią Hari Raya Aidil Fitri šventę Ramadano pabaigoje. Minios šalies piliečių, pasipuošusių gražiausiais drabužiais, po kelias valandas stovi eilėje, kad patektų į rūmus, kur jų laukia vaišės ir galimybė paspausti ranką sultonui (jei esate vyras) arba jo žmonai (jei esate moteris). Ši šventė pastariesiems nemenkas iššūkis, nes per dieną tenka pasveikinti iki 50 tūkst. žmonių.
Taigi, į rūmus nepatekome, važiojame lankyti kitų objektų. Nepatekome ir į aukso (taip, tikrai aukso, o ne auksinės spalvos) kupolais spindinčią, 1958 metais baigtą statyti Omar Ali Saifuddien mečetę. Kadangi penktadieniais visi vietiniai meldžiasi, turistams nėra galimybės apsilankyti joje ir išvysti „Lonely Planet“ aprašytos prabangos: marmurinių grindų ir sienų, Anglijoje gamintų šviestuvų, iš Saudo Arabijos atgabentų kilimų, aukso lakštais padengtų mozaikų. Mečetės 52 m aukščio minaretas – aukščiausias pastatas centrinėje sostinės dalyje, ir kai kažkas išdrįso netoliese pastatyti aukštesnį pastatą, sultono įsakymu turėjo kelis viršutinius aukštus nugriauti.
Kadangi penktadieniais neveikia ir muziejai, nepatekome ir į Karališkųjų regalijų muziejų, nesužinojome, kokias dovanas valstybių vadovai atveža žmogui, kuris turi viską. Nepamatėme ir prabangaus septynių žvaigždučių viešbučio.
Bet visgi buvo vietų, kur mus maloniai sutiko, priėmė, vaišino arbata ir saldumynais. Tokia viešnagė mums nutiko Kampong Ayer kaime ant vandens. Ant polių Brunėjaus upėje pastatytuose namuose iki šiol gyvena apie 20 tūkst. žmonių. Prieš šimtą metų čia glaudėsi pusė Brunėjaus malajų, o ir šiandien daugelis gyventojų mieliau renkasi gyventi vandenyje, o ne sausumoje. Kaimas turi savo mokyklas, mečetes, policijos nuovadas ir ugniagesių komandą. Mažiausiai prieš 1000 metų įkurtas kaimas laikomas didžiausia pasaulyje gyvenviete ant polių.
Pasiekti kaimą iš sostinės patogiausia valtimi, tik prieš lipant į ją atkreipėme dėmesį į užrašą, patariantį saugotis upėje krokodilų. Gerai, saugosimės. Mediniai kaimo namai atrodo, švelniai tariant, kur kas paprasčiau nei kitoje upės pusėje matyti statiniai, nors gidas tikino, kad vietiniai gyventojai visiškai patenkinti gyvenimu šiuose namuose virš vandens. Gal. Ir turbūt ypač patogu žvejams – atsidarei specialiai grindyse paliktą angą su dangčiu ir gaudyk žuvį nepakilęs nuo sofos.
Apsilankėme viename iš vietinių namų. Pastatas iš tiesų didelis, erdvus, prabanga nespindi, bet ir ne skurdus. Maloni šeimininkė pavaišino arbata, vietiniais saldumynais.
Penktadienį ramiau ir kaime ant vandens – vaikams nereikia į mokyklą, tad jos pastatas tuščias, niekas neskuba į darbą ar iš jo, tad ir valčių judėjimas upėje minimalus.
Prieplauka, iš kurios laivu galima patekti į kaimą ant vandens. Perkėlimo kaina – 1 vietinis pinigas
Šokti ir dainuoti – draudžiama
Su gidu pokalbis ir pasisuka apie Brunėjaus kasdienybę. Pasak jo, vidutinis išsilavinusio darbuotojo užmokestis – apie 800 vietinių pinigų. Ir tiek esą gana – būsto išlaikymas (vanduo ir elektra) kainuoja minimaliai, medicinos paslaugos taip pat praktiškai nemokamos – už vizitą tenka simboliškai sumokėti vieną Brunėjaus dolerį, tiek pat – ir už vaistus.
Šalyje mokslas nei mokyklose, nei universitete besimokančiajam nieko nekainuoja. Nori studijuoti užsienyje – ne problema: turi dalyvauti pokalbyje ir jei jį praeisi, tavo studijos bet kuriame pasaulio universitete bus pilnai apmokėtos. Tiesa, su viena sąlyga – prieš išvykdamas būsimas studentas pasirašo kontraktą, kad gavęs diplomą parvyks atgal į tėvynę. Priešingu atveju teks grąžinti savo šaliai visą skolą už studijas svetur.
Gidas tikino, kad yra labai patenkintas gyvenimu savo šalyje, nes visi žmonės gyvena vidutiniškai, jaučiasi saugiai ir užtikrintai. Mums, žvelgiant iš šalies, gyvenimas čia atrodė, švelniai tariant, gana suvaržytas. Jei kas susižavi kalbomis apie šalies turtus, vertėtų čia apsilankyti ir labiau pasigilinti į gyvenimo joje niuansus. Jau „Lonely Planet“ subtiliai perspėja, kad net sostinė yra labai santūri vieta. Miesto gyvenimas iš esmės sukasi apie dvi pramogas: apsipirkinėjimą ir valgymą, naktinio gyvenimo beveik nėra. Šokti ir dainuoti, anot mūsų gido, draudžiama. Jei esate profesionalus šokėjas ar dainininkas – tada taip, scena laukia jūsų. Jei norite tiesiog šiaip sau padainuoti ar pašokti, apsiriboti teks dainavimu duše ar šokiais namuose, kai niekas nemato. Negalima rūkyti, už įsivežtas cigaretes net turistų laukia solidžios baudos, vartoti alkoholį – taip pat nedera.
Pasaulis krūptelėjo išgirdęs apie 2019 metais įvestą griežtą šariato įstatymą: už vagystę – galūnių nukirtimas, už svetimavimą ir homoseksualius santykius baudžiama mirtimi užmėtant akmenimis. Apie narkotikus jau rašiau – taip pat mirties bausmė.
„Labai ramu dėl vaikų. Tėvai gali nesirūpinti, kad jie vartos alkoholį ar narkotikus, rūkys. Gali ramiai išleisti juos iš namų“, – vardijo tokių draudimų privalumus gidas. „Hmm, gal ir ramu...“ – pagalvojau.
Vakarienė dviem – už mažiau nei 5 eurus
Pavakare atsisveikinome su mūsų paslaugiu gidu prie viešbučio ir, palikę jame daiktus, toliau ryžomės pratęsti pažintį su Brunėjumi savarankiškai. Vakare miestas gerokai atgijo. Aikštėje, tiesiai prieš viešbutį, prekystalius įvairiais valgiais nukrovė night market (naktinio turgaus) prekeiviai. Reikalus kiek pagadino prašniokštęs lietus, bet jam nurimus žmonės išėjo į gatves. Mes taip pat nusprendėme paragauti gatvės maisto. Vištienos kepsneliai, kukuliukai su tunu ir dar kažkuo, atsigerti – „Coca Cola“. Buvo vidutiniškai skanu, o visa tai atsiėjo 4,83 eurų dviem.
Pavalgę centrine gatve patraukėme link upės. Vakare Bandar Seri Begavanas nedaug skiriasi nuo matytų Malaizijos miestų – veikia kavinės, parduotuvės, žmonės leidžia laiką apsipirkinėdami, vakarieniaudami prie gatvės prekystalių. Kažkaip jaukiau ir maloniau nei dieną. Dar kartą prasukame pro Omar Ali Saifuddien mečetę. Apšviesta, savo grožiu atsispindėdama vandenyje ji atrodo tikrai įspūdingai. Gal todėl daug žmonių ateina čia pasivaikščioti. Net ir sutemus upėje matyti motorinės valtys – žmonėms reikia pasiekti savo namus Kampong Ayer kaime.
Grįžtant į viešbutį mūsų dėmesį atkreipė kažkoks triukšmas, sujudimas. Patraukėme link tos vietos, iš kur jis sklido. Prisiartinę matome – iš abiejų pusių gatvė užtverta karių, ja važiuoja kažkokie automobiliai, šalia kurių skuba apsauginiai ir apsauginės. Pradedame klausinėti aplinkinių – pasirodo, vyksta sultono sūnaus vestuvių repeticija. Ką gi, neplanuotai sudalyvavome neeiliniame renginyje. Gaila, mažai ką pavyko nufotografuoti.
Kitą rytą keliamės anksti. Labai malonūs ir paslaugūs viešbučio darbuotojai buvo pažadėję anksčiau mus įleisti pusryčiauti ir savo pažadą tęsėjo. Po pusryčių mūsų jau laukia vairuotojas, kuris nuveš mus iki Miri (Malaizija) oro uosto, iš kur skrisime į Kučingą.
Šeštadienio rytą miestas daug judresnis ir jaukesnis nei vakar. Bet, neslėpsiu, kirtus Brunėjaus – Malaizijos sieną kažkodėl lengviau atsikvėpiau. Planas sėkmingai atvykti ir išvykti iš šalies buvo įgyvendintas.
Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“
