Spalvinga dvaro istorija
Vaitkuškio dvaro istorija spalvinga, įdomi ir, viliuosi, turės gražią, prasmingą perspektyvą žvelgiant į ateitį.
Kaip ir visi dvarai, šis taip pat turėjo ne vieną šeimininką. Manoma, kad vieno iš pirmųjų žemių šeimininkų pavardė buvo Vaitkus, nuo ko ir kilo pats pavadinimas. Apie 1550 m. Vaitkuškį įsigijo Skorulskių šeima, kuri intensyviai plėtė valdas, supirkdama žemės plotus ir ežerus aplink.
Apie 1720 m. Antanui Skorulskiui jau priklausė beveik visos Vaitkuškio apylinkės. Tačiau nežinoma, kada vis tiktai pastatyti pirmieji Vaitkuškio dvaro rūmai. 1764 m. jau egzistuojantį dvarą įsigijo Mykolas Kosakovskis , kuris tarp rūmų ir oficinos pastatė trečią ansamblio dalį – didelę rotondą ir dvi prie jos prigludusias kvadratines sales.
Tačiau dvaras ir jo apylinkės suklestėjo valdant Stanislovui Feliksui Kosakovskiui. Būtent jis, susižavėjęs Miramare rūmais prie Triesto, nusprendė perstatyti dvarą ir suteikė jam neogotikinę išvaizdą. Pats asmeniškai intensyviai dirbo prie projekto, padedamas architekto Bonifaco Pavlovskio. 1862 m. dvaro rūmai buvo baigti – atsirado daugiašoniai bokšteliai, smailiaarkiai langai, balkonas, vėliau buvo pristatyta veranda. Stanislovas Feliksas Kosakovskis buvo išsilavinęs, besidomintis naujovėmis žmogus, didelis teatro mėgėjas. Manoma, kad tuo pat metu buvo perstatyta ir oficina, o joje įrengta dviejų aukštų pastato aukščio teatro salė.
Po tėvo S.F.Kosakovskio mirties dvarą paveldėjo Stanislovas Kazimieras Kosakovskis (1837-1905). Jo didžiausias pomėgis buvo fotografija, tad dvare įkūrė nuosavą fotolaboratoriją ir per 11 metų sukaupė neįkainojamą fotoarchyvą. Nuotraukose įamžintos Kosakovskių šeimos buities ir švenčių akimirkos, paties dvaro interjeras, apylinkės, valstiečių buitis, kelionės ir t.t. S.K.Kosakovskis brangino Vaitkuškio dvarą (nors turėjo puikius rūmus Varšuvoje), mielai bendravo su kaimynais dvarininkais, priiminėjo svečius – čia virė gyvenimas.
Interjere buvo gausu paveikslų, tarp jų – ir šeimininkų tapytų, 12 tūkst. tomų biblioteka, senovinių ginklų, indų, senovės Egipto meno kolekcijos.
Janas Eustachijus Kosakovskis knygoje „Paskutiniai Vaitkuškio dvaro gyvenimo štrichai“ pasakoja, kad „valgomajame buvo iškabinti Lenkijos karalių portretai. Dauguma tų portretų, tapytų ant drobės, buvo įrėminti tamsiuose siauruose rėmeliuose su paauksuotu kampeliu iš vidaus. Tie paveikslai (kartu su rėmais) buvo maždaug 50 X 60 cm dydžio. Atrodo, kai kurie iš jų buvo Marcello Bacciarelli tapyti originalai. Man sakė, kad tai yra daugiausiai kopijos karalių portretų, kurie yra pilyje [Vavelyje?], kurias padarė Bacciarelli vadovaujami jo mokiniai.
Karaliai atitinkamai pagal valdymo datas sukabinti ant sienų, o antroje pusėje buvo aprašyta, ką paveikslas vaizduoja bei kortelė su užrašu: „Iš Vaitkuškio rinkinių“.
Valgomajame kabėjo didžiulė kaltinė geležinė lempa su baltu gaubtu – duodavo nelabai ryškios, bet pakankamai šviesos. Atvykus svečiams, ant stalo visada atsirasdavo daug žvakidžių su stearino žvakėmis. Ant sienos kabėjo termometras ir barometras.“
Šalia rūmų stovėjo nemažas administracinis pastatas, kuriame buvo du iždo kambariai, ratinė, virtuvės ir maisto sandėlių patalpos. Be pagrindinių dvaro pastatų, jame buvo dar 22 įvairios paskirties ūkiniai ir gyvenamieji statiniai
Rūmus supo didelis parkas, kuris buvo sukomponuotas taip, kad visas nuožulnaus kalno šlaitas vingiavo žemyn, sudalintas daubomis ir perėjomis. Kalno šlaituose buvo įrengta tvenkinių sistema, sujungta užtvankomis. Parke, žinoma, buvo išvedžioti takeliai ir alėjos, stovėjo medinės–ažūrinės, įvairių formų altanos.
„Mano tėvo aistra buvo įvairių tiltukų, tiltelių, lieptelių statyba. Šis jo pomėgis pasireiškė netoliese esančiame Labų miške, kuriame taip pat buvo įrengta pasivaikščiojimo takelių, daugybė pavėsinių, suolelių, laiptelių statesnėse vietose. Vienas iš mano tėvo mėgstamų užsiėmimų buvo svečių vedžiojimas po Labus ir miško, vietoms pertvarkyto į tikrą parką, rodymas“, – rašė Janas Eustachijus Kosakovskis.
Stanislovas Kazimieras Kosakovskis palikimą savo sūnums išdalino tokia tvarka – vyriausiajam Juozapui Stanislovui Kosakovskiui paliko Berastavicos dvarą (jis dabar Baltarusijos teritorijoje), viduriniajam Mykolui Stanislovui Kosakovskiui – pinigus Lyduokių dvarui įsigyti, o Vaitkuškio dvarą paliko jauniausiajam Janui Eustachijui Kosakovskiui. Bet dvarą iš tikrųjų valdė Eustachijaus motina Zofija Bover de Saint Clair – Kosakovskienė. Manoma, kad po jos mirties dvare daugiau niekas nesilankė ir jis buvo paliktas.
Nuo 1914 m. rašytiniuose šaltiniuose galima rasti informacijos apie dvaro nuomą, jame vykdavo Kauno ūkiškosios draugijos rengtos paskaitos. 1926 m. rūmų patalpose buvo įrengta našlaičių prieglauda. 1939 m. dvare apgyvendinti internuoti Lenkijos kareiviai. 1940 m. sovietų valdžia dvarą nacionalizavo. 1941 m. iš nacių įkurto geto buvo išvedami mirties pasitikti žydai. Aišku, po karo dvaras nyko, ir iki mūsų dienų ne kas ir beliko.
Dvaro nūdiena
Riedame medžiais apaugusiu keliuku, kol prieš akis išnyra dvaro griuvėsiai. Tarsi norėdamos juos paslėpti, aplink bujoja vijoklinės rožės. Daug kur minima, kad tai buvusios arklidės, tačiau išlikusioje fotografijoje šeimininkas užrašęs – „Prie oranžerijos“. Tiesą sakant, neįtikėtina, kad tai galėjo būti arklidės. Jos paprastai būdavo toliau nuo pačių rūmų, o ir aukštis netinkamas.
Griuvėsiuose nustebina eksponuojamos didelio formato senosios fotografijos. Tik kiek vėliau sužinome, kad tai paties S.K.Kosakovskio darytos.
Kiek tolėliau stūkso naujai atstatytas bokštas. Bokšte mus pasitinka besišypsanti moteris ir mielai pasiūlo užeiti, apsižvalgyti, vėliau išgerti puodelį kavos. Kaip tik iš kito kambario išeina grupelė žmonių , o mus į vidų pakviečia ponia Regina. Ji trumpai papasakoja Vaitkuškio dvaro istoriją, parodo nuotraukas. Šioje vietoje, kur dabar atstatytas bokštas buvo grafo miegamasis.
Pasirodo, paveldu rūpinasi Pavelas Šanaica Kosakovskis (Pawel Szanajca-Kossakowski), tačiau ne viskas taip paprasta. Kažkodėl neleidžiama atstatyti dvaro, motyvuojant tuo, kad jis užsienietis, tad negali tuo užsiimti, ir kad trūksta medžiagos. Tačiau matytos nuotraukos byloja apie visai ką kitą – ne tik eksterjero, bet ir interjero detalės jose puikiausiai matomos. Užlipame į antrą aukštą – įrengtose vitrinose eksponuojami buvusių baldų maketai, palei langus brazdena šakomis senasis klevas, kurio paunksmėje matomai ilsėjosi ne vienas besisvečiuojantis.
Pasakojama, kad iš bokšto galėjo vesti slaptas požeminis tunelis iki Pašilės bažnyčios. Kiek ten tiesos, reikėtų išsiaiškinti, nes sutvarkius gotikinius rūsius po bokštu buvo rastas pakankamai naujai užmūrytas sienos gabalas, po kuriuo, berods, yra tuštuma. Tokiems darbams reikalingos lėšos, kurių deja, nėra. Šalia bokšto matosi buvusio dvaro pamatai, kuriuos taip pat reikėtų atkasti ir patyrinėti.
Ponia Regina pasakoja, kad dar yra žmonių, kurie atsimena, jog ir po karo dvaras buvo pakankamai geros būklės. Ir tokių žmonių paveldėtojai ieško, nes jų pasakojimai gali pateikti daug istorinės medžiagos apie dvaro būklę po karo.
Džiugu, kad ne visas kultūrinis–meninis paveldas dingo, buvo išvežtas ar išgrobstytas. Likusi labai nedidelė dalis pateko ir į M. K. Čiurlionio ir Ukmergės muziejus bei valstybines bibliotekas.
Šiuo metu dvare, tiksliau – šalia plytinčioje pievoje, švenčiamos šventės, yra pastatytos palapinės, kuriose galima pernakvoti. Pernakvoti ir pajusti to laiko dvasią galima ir pačiame bokšte įrengtame miegamajame.
Čia dažnai rengiami dailininkų plenerai. S.K.Kosakovskis savo prisiminimuose rašė: „Kasmet iš Varšuvos į Vaitkuškį vykstame dėl šviesos“. Labai svarbus aspektas kuriančiam žmogui.
Reikia tikėtis, kad dvaro tvarkymo darbai vyks ir toliau. Juk svetingumu garsėjusi vieta išlaikė savo dvasią, o dabartiniai savininkai nori, kad tai taptų bendros kultūros centru.
