Venecija, keliautojų mylima už savo kanalus, istorinę architektūrą, meną, nuolat gyvena trapioje pusiausvyroje tarp potvynių ir atoslūgių. Vandens lygis šiame mieste gali svyruoti apie 50 cm, taip sukurdamas neįprastus vaizdus.
Potvyniai yra nuolatinis galvos skausmas miestui, pastatytam ant mažų salelių vandens lagūnoje Italijos šiaurės rytiniame krante. Kaskart vandeniui užliejus miestą, daroma žala Venecijos viduramžių ir renesanso rūmams.
Venecijos potvynius lemia įvairūs veiksniai, ir jie tik dar labiau paūmėjo vykstant klimato kaitai: pradedant kylančiu jūrų lygiu ir neįprastais potvyniais ir baigiant žemės nusėdimu, dėl ko miestas vis labiau grimzta.
Koronaviruso pandemija taip pat prisidėjo prie to, kad kanalai praėjusiais metais atrodė kitaip. Nors žinia, esą juose pasirodė delfinai, buvo pramanas, bet tiesa buvo tai, kad kanalų vanduo tapo gerokai skaidresnis, nes sumažėjo valčių ir laivų eismas. Buvo galima plika akimi matyti žuvis, netgi medūzą.
Pokyčiai buvo akivaizdūs net ir Europos Kosmoso agentūros darytose nuotraukose, kaip pasikeitė turistų traukos centras Venecija:
Venecijos gyventojams „acqua alta“ – pakilęs vanduo – yra įprastas reiškinys. Spalį buvo džiugiai pranešta, kad pagaliau baigta apsaugos sistema MOSE – tai 78 potvynio barjerai, įrengti jūros dugne trijose lagūnos vietose. Kai artėja potvynis, jie gali pakilti ir neleisti Adrijos jūrai užlieti lagūnos ir miesto. Nuo vieno potvynio bent iš dalies miestą MOSE apsaugojo, apie tai skaitykite čia: Kaip Venecijai pavyko sustabdyti kylantį vandenį – pirmąkart per 1,2 tūkst. metų.
Numatyta, kad barjerai turėtų pakilti per 30 minučių, ir jie galėtų sulaikyti net iki 3 metrų pakilusį vandenį.
Visgi gruodžio pirmoje pusėje sistema nesuveikė, nes buvo prognozuojama netikslus potvynio mastas. Vanduo užliejo Šv.Morkaus aikštę, kuri yra žemiausia Renesanso laikų miesto dalis, esanti metru žemiau nei jūros lygis. Vanduo įsiliejo ir į žymiąją baziliką, o parduotuvių savininkams savo įėjimus teko barikaduoti.
