Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“.
Toliau Neris daro vingį, ties kuriuo kitoje upės pusėje į viršų stiebiasi Trinapolio bažnyčios bokštai. Čia maršrutas aplenkia pakrantėje augančių medžių ir krūmų ruožą, it kokį natūralų gamtos barjerą, saugantį Trinapolio vienuolyną nuo smalsuolių dėmesio iš kitos upės pusės.
Privatumo trokšta ir daugelis Valakampių gyventojų, apsitvėrusių savo teritorijas neperregimomis tvoromis. Yra žmonių, kuriems svetimi gyvenimai rūpi kur kas labiau nei savasis, kurie nenurimsta, kol nesulaukia atsakymų į klausimus: kas, kada, su kuo, kodėl? Tačiau, vargu, ar tokie žmonės eina taku aplink Vilnių. Gyvenant kitų gyvenimus jiems nebelieka laiko patiems sau.
Iš vienos pusės apribotas prabangios kaimynystės, iš kitos pusės – ramiai tekančios Neries, takas ir toliau driekiasi pakrante. Čia jis sutampa su Paupio tako maršrutu, kuris priėjęs Valakampių antrąjį paplūdimį pasibaigia.
Smagus ir vaizdingas Studentų kilpos maršrutas tęsiasi toliau, palikęs už nugaros tuščius paplūdimius. Nėra šilumos, nėra ir žmonių, todėl ramybę drumsčia nebent iš kitos upės pusės atsklindantis automobilių gausmas.
Neužilgo kitame krante pasirodo prie upės priartėjusi Verkių gatvė ir prie jos stovintis vandens malūnas. Nuo jo laipteliai veda į aukštą kalną, kurio viršuje esančios apžvalgos aikštelės jau nebeįžiūriu. Pro žaluma dar neapsipylusius medžius ant kalno šmėsteli Verkių rūmų mūrai. Ten irgi driekiasi tako aplink Vilnių maršrutas.
Maršrutas, kaip ir Neris, pasuka link Turniškių, o vaizdingas paupio takas džiugina ir toliau. Čia į ką pasižiūrėti rastų ir gamtos mylėtojai, ir ištaigingos architektūros mėgėjai, kadangi Neries slėnio terasoje kuklių namų rasti sunku. Už kilometro ar dviejų stovi Prezidento ir Premjero rezidencijos. Šiuose pastatuose prieš antrąjį pasaulinį karą buvo apgyvendinti statybos vadovai ir inžinieriai, turėję čia patvenkti Nerį ir pastatyti hidroelektrinę. Įgyvendinti sumanymą sutrukdė prasidėjęs karas, o Neris išsaugojo savo vagą.
Ilgiausia ir vaizdingiausia tako aplink Vilnių atkarpa, vedanti paupiu, baigiasi ir toliau žingsniuoti tenka miško takais, keliais ir keliukais.
Raitydamasis tarp pušynuose išsibarsčiusių pavienių sodybų ir gyvenamųjų namų kvartalų maršrutas vienoje vietoje tarsi pro atvirus vartus neria į kiemą, kuriame iš karto pasijaučiu nejaukiai. Bandau surasti bet kokį ženklinimą, kol išgirstu iš už gyvatvorės klausiant, ko nerandu?
„Pamečiau maršrutą“, – atsakau paskutinius sniego likučius kasančiam gyventojui, kurio žvilgsnis džiaugsmu nespinduliuoja. „Čia eina takas aplink Vilnių, kur jis veda toliau“, – bandau išsklaidyti įtarumą, nors jaučiuosi taip, tartum svetimame kieme ieškočiau to, ko nepametęs.
„Štai ten“, – nedaugžodžiaudamas parodo į kampą, kur tarp dviejų tvorų yra vartelių pločio tarpas. Gal čia ir yra praėjimas, gal tvorų pristatyta daugiau nei turi būti, todėl ir susidaro kiemo įspūdis, bet akivaizdu, kad situacija nėra smagi nei keliaujantiems taku, nei čia gyvenantiems. Šį kartą mandagumo ir kantrybės gyventojui užteko, tačiau jei klaidžiojančių ir klausinėjančių kelio pasitaikys kasdien, gali būti visko.
Keliauju toliau ir jau kelintą kartą bandau atsidaryti tako aplink Vilnių tinklapį. Šiandien jis neužsikrauna. Iš pradžių buvo abejonių, ar ženklinimas bus pakankamas, ar pavyks sėkmingai įveikti Studentų kilpą. Prieš porą metų ženklinime spragų buvo daug, tačiau per tą laiką ištaisytos klaidos, pridėtos papildomos rodyklės.
Naujai įrengtos kilpos ženklinimas kol kas nepavedė, todėl vedinas vien tik raudonų tako aplink Vilnių ženklų pasiekiau Nemenčinės plentą. Ironiška, bet atsikvėpiau per anksti, nes būtent čia ženklinimas dingo. Iki pėsčiųjų perėjos tiek į vieną pusę, tiek į kitą – apie 100 metrų, reikia apsispręsti, kur pasukti. Pasuku į tą pusę, kur matosi maisto prekių parduotuvė. Šią akimirką noriu kruasano, o tada ieškosiu dingusių ženklų.
Išėjęs iš parduotuvės kandu kruasaną ir iš karto pamatau baltą rodyklę raudoname fone. Koks tai geras jausmas, kai tartum kažkas iš aukščiau viską sudėlioja į vietas ir paleidžia plėtotis pačia palankiausia linkme. Telieka tik eiti.
Studentų kilpos ilgis – 17 kilometrų ir dar šiek tiek, tad laukia dar daugiau nei pusė kelio. Vėl takas veda per pušyną, vėl jame išnyra dvarus primenantys ištaigingi fasadai. Pasitaiko ir medinukų, kurie, savininkui mostelėjus bankine kortele, transformuojasi į prabangius rūmus, it pabučiuota varlė pavirsta į princą.
Studentų kilpos ilgis – 17 kilometrų ir dar šiek tiek.
Takas aplink Vilnių – tai ne tik gamta, bet ir miestas, ne tik atradimai, bet ir kasdienybė, ne tik skurdas, bet ir prabanga.
Vis dar girdisi Nemenčinės plentu važiuojančių automobilių triukšmas, tačiau po truputį jis slopsta. Po kurio laiko pušynas pašalinį triukšmą kartu su CO2 visiškai neutralizuoja ir paverčia į jūrą primenantį ošimą. Medžių viršūnės vos juda, tarsi rami jūra su vos pašiauštu vandens paviršiumi. Ošimas kartais sustiprėja ir atrodo, kad už lieknų ir tiesių pušelių kamienų tuoj pasirodys jūra.
Nekontroliuojamos mintys ir dėmesys, kaip nuo pavadžio paleistas šuo mėgavosi laisve, kol staiga suprantu, kad nebematau ženklinimo. Tenka grįžti ir įsukti į ilgą ir tiesų taką, leidžiantį vėl kuriam laikui išjungti analitinį protą.
Tikrai ilgai Studentų kilpa leidžia mėgautis Neries vaizdais, o vėliau ir gražaus pušyno draugija. Šioje atkarpoje nėra didelių įkalnių ar nuokalnių, todėl, jei nebaugina ilgis, ji įveikiama daugeliui. Nelygumai prasideda tik pačioje pabaigoje, kai takas pasiekia Sapieginės miškus. Tačiau prieš tai plačiu taku teks pražygiuoti pro akademinį miestelį, pro universitetų pastatus ir prie jų šurmuliuojančius studentų būrius. O kaip kitaip, juk kilpa pavadinta Studentų vardu.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“.
