Sodyba įsikūrusi gražioje vietoje šalia Pakalnės upės. Atvažiuoti čia galima automobiliu arba atplaukti laivu – kiekvienam rinktis, kuri transporto priemonė patogesnė, priimtinesnė ar labiau ranka pasiekiama.
Septynios giminės kartos
Gražiai sutvarkytoje aplinkoje stovi keli pastatai, kuriuose galima ir apsigyventi, ir pavalgyti. Sodybos šeimininkė Daiva Stanislovaitienė sako, kad šią vietą ji su šeima kūrė palaipsniui – kažkada čia buvusi jos prosenelių žemė, kaip sako, septynias kartas priskaičiavusi.
„Vieta yra ypatinga, bet čia dar daug darbo, norint išlaikyti tinkamai. Atsimenu tokį atvejį, kai oras buvo baisus – audra, vėjas viską drasko, o čia vestuvės, reikia pasiruošti. Nieko negali, vazonus varto, smėlį neša. Vis dėlto paskutiniu momentu viskas nurimo, atvažiuoja svečiai. Ir vienu momentu tokia močiutė, vaikščiodama po teritoriją, sako – bet kokia šeimininkė netvarkinga, pas ją darželyje balandos.
Kaip pyktelėjau! Galvojau, va čia tai žmogus, niekada neturėjęs rūpesčių ir problemų, kažkokia balanda, jos net nematai“, – dabar jau juoką keliančią istoriją iš kasdienybės sodyboje prisiminė ponia Daiva.
Pati Daiva gimė ir užaugo Vilniuje, jos tėvai taip pat nebebuvo rusniškiai, nes šis kraštas patyrė nemažai negandų per karus, keičiantis valdžioms ir valstybėms. Dabar šeima dalį žemės paveldėjo, dar papildomai įsigijo.
Statybininkams rūpi žvejyba
Dabar ji pati tikino gyvenanti tarp Vilniaus ir Rusnės: „Vilnius turi savų privalumų, o čia gal su amžiumi darosi geriau, nes laikas kartais lyg sustoja. Va tik su statybininkais sunku, jie apie žvejybą galvoja, nesidirba. Kartą ateinu ir matau, kaip vienas dirba langus užsiklijavęs. Klausiu, o jis atsako, kad nervinasi matydamas iš antro aukšto upę, vaikšto ten žvejai, negali dirbti, visą laiką galvoja, kad negali eiti žvejoti. Tai bent langus užsiklijavo, kad nematytų.“
Sezono metu didžiąją laiko dalį Daiva praleidžia Rusnėje, vyras Vilniuje rūpinasi kitais šeimos verslais. Paklausta, kiek gi čia to darbo, šeimininkė šypsosi: „Jeigu tau pasakytų į priekį, kas tavęs laukia, tai, ko gero, neapsiimtume to daryti. Bet kadangi nežinai... Kaip ir vaikai – nežinodami puola į balą. Va čia vienas plaukė, jam po to sako – juk galėjai nuskęsti, į ką jis atsako – nežinojau, kad galėjau nuskęsti.“
Jeigu tau pasakytų į priekį, kas tavęs laukia, tai, ko gero, neapsiimtume to daryti. Bet kadangi nežinai...
Paklausta apie svečius, kurių sulaukia viloje, ponia Daiva sako jų sulaukianti labai įvairių ir įdomių – tiek lietuvių, tiek užsieniečių. Pastarųjų pasitaiko ir iš egzotiškų šeimų, tarkim, kartą atvyko visas autobusas afrikiečių, kurių dalis dabar gyvena Anglijoje, kiti atvyko iš kelių Afrikos šalių. Taip pat pasitaiko olandų, prancūzų, kitų šalių atstovų.
Koronavirusas pakoregavo sezoną
Sezono metu, pasak D.Stanislovaitienės, jų sodyba užimta būdavo nuolat, ne sezono metu tuščiau, tenka įdėti daugiau pastangų, kad galimi svečiai sužinotų, jog ir apsistoti galima, ir restoranas veikia.
„Jubiliejai, gimtadieniai – žmonės juk gimsta ir rudenį, žiemą. Žinoma, sezoniškumas yra, kažkuriuo periodu dirbame tik pagal užsakymus, nes sezonas būna intensyvus, patys norime pailsėti, darbuotojai. Mes turime 20 numerių, iš jų keturi – dviejų kambarių. Iš kitų likusių tik keli dviviečiai, kituose galima apsistoti ir keturiese. Didžioji salė pobūviams talpina apie 110 svečių, kitoje, mažesnėje, telpa iki 30 žmonių“, – pasakojo šeimininkė.
Numerių kainos prasideda nuo 59 eurų, sako D.Stanislovaitienė, patikslindama, kad kaina priklauso ir nuo tame kambaryje ketinančių apsistoti asmenų skaičiaus.
Jubiliejai, gimtadieniai – žmonės juk gimsta ir rudenį, žiemą. Žinoma, sezoniškumas yra, kažkuriuo periodu dirbame tik pagal užsakymus.
Šiemet, kaip sako ponia Daiva, viešbutis kenčia – užsieniečių nėra, o lietuviai atvyksta daugiau savaitgaliais, per šventes, kitomis dienomis svečių gerokai mažiau. „Paprastai nesutalpindavome norinčių, nesvarbu, ar tai pirmadienis, ar antradienis“, – tikino ji.
Nida – už 19 km
Anot Daivos, Rusnėje leisti laiką tikrai gera: galima vaikščioti su lazdomis ar tiesiog važinėti dviračiais. Net pamatysi laukinių gyvūnų, tokių kaip briedžiai, stirnos, danieliai, galima stebėti lapes su lapiukais, jeigu tik tai darysite tyliai. Apie paukščius jau net nekalba.
„Nida nuo mūsų – 19 kilometrų, iš Uostadvario plaukia ten keltas, atsikelia poilsiautojai ryte, dviračiais nuvažiuoja, persikelia, ten visą dieną gali kažką nuveikti, vakare grįžta. Juk Nida brangoka nakvynei“, – sakė ji.
Šalia apgyvendinimo ir maisto iš meniu, „Rusne Villa“ siūlo ir išskirtines degustacines vakarienes. Nors atrodo jos gana egzotiškai, ponia Daiva sako, kad remiamasi lietuviškąja tradicija.
Po marška
Tokios vakarienės meniu – Karališkoji Tauriojo elnio kraujo trauktinė, Bajoriškas žuvies pyragas, midijos spanguolių ir raudonojo vyno padaže, žymiosios putpelytės po marška ir desertas (šokoladinė suflė arba angelų košė vaniliniame mirkale) bei karštasis krupnikas.
Visi šie patiekalai lietuviški, tikina Daiva. Štai midijų esą galima ir toje pačioje Rusnėje pakrantėse prisirinkti, o jei kas užsiimtų jų auginimu, tikrai turėtume gerokai daugiau. Net kavą Lietuva pradėjo gerti šimtu metų anksčiau, nei visa Europa, tikina viešbučio ir restorano Rusnėje savininkė.
Gėrimai gaminami čia vietoje pagal senuosius receptus, tikina šeimininkė. Ir žuvies pyragas. O midijos patiekiamos raudonojo vyno padaže, ne baltojo, kas labiau įprasta. Kaip sako D.Stanislovaitienė, tai irgi lietuviška tradicija.
Tačiau didžioji degustacinės vakarienės staigmena prasideda tuomet, kai atnešamos žymiosios putpelės. Keptas paukštis vilioja nuostabiu aromatu, tik įrankių niekas prie jo nepateikia. Pasirodo, valgyti teks rankomis.
Nuostabą keičia juokas, kai Daiva su pagalbininkais visiems vakarienės dalyviams išdalija plačias skaras – marškas. Jas tenka užsidėti ant galvų ir pasislėpti po jomis. Ne veltui, nes valgymas rankomis gal ir nėra pats patraukliausias vaizdas kito akiai. Taip esą medžioklėse darydavo ir ponai praeityje, valgydami sumedžiotas ir ant laužo iškeptas putpeles.
Atkurti receptus sunku
Šiame krašte nuo seno žmonės valgydavo daug žuvies, pasakojo ponia Daiva. Žinoma, meniu skirdavosi vadinamosiose aukštojoje ir žemojoje virtuvėse – dvaruose, bajorų, kunigaikščių namuose ir valstiečių, žvejų šeimose.
„Skyrėsi pateikimas, ruošimas ir patys patiekalai. Tokie dalykai kaip cukrus, druska, miltai buvo prieinami tik aukštuomenei. Kai pasakai, kad šaukštelis druskos tais laikais kainavo apie 20 eurų mūsų pinigais, tai jau didelė prabanga. Tikrai žvejų, valstiečių šeimos jos neturėjo, bet kadangi šeimininkės buvo išradingos, tai kaip manote, kuo sūdydavo? Taip, jūros vandeniu. Būdavo, išdoroja vištą, sumerkia į jūros vandenį, palaiko ar kelias valandas, ar per naktį, ir tada gamindavo. Taip pat ir žuvį“, – pasakojo D.Stanislovaitienė.
Taip, jūros vandeniu. Būdavo, išdoroja vištą, sumerkia į jūros vandenį, palaiko ar kelias valandas, ar per naktį, ir tada gamindavo. Taip pat ir žuvį.
Ji pabrėžė, kad savo restorane stengiasi tų senųjų paslapčių pateikti kuo daugiau. Žinoma, vištienos ar žuvies niekas jūros vandenyje nemirko, tačiau archyvuose, anot ponios Daivos, praleista ne viena valanda ieškant autentiškų receptų, pasakojimų apie maistą.
„Sudėtinga, nes rašyta ne lietuvių kalba. Radome visą šitą, gilinomės, kaip jie čia valgė. Bandėme tuos receptus, kai kurie pavyko, kai kurie – nepavyko. Daug kas sako, kad turint receptą galima pagaminti bet ką. O jei jame parašyta: norint pagaminti tą žuvies patiekalą, reikia trijų glėbių malkų, dviejų vėdrų vandens, dar kažko. Neaišku, nei kokia reikalinga temperatūra, nei kokiam laikui, juk nenaudojame malkinių krosnių. Nėra lengva atkurti tą patiekalą, bet kai kuriuos pavyko“, – kalbėjo D.Stanislovaitienė.
