Dr. Vitas Kiaušas jau daugiau kaip 40 metų gyvena ir dirba dr. Ferdinando Bendoraičio įkurtoje ligoninėje, netoli Porto Velho miesto. Kiek skirtingai nuo Sao Paulo, atskridus į šį miestą mus vėl pasitiko karščio lavina ir gana tvankus oras. Atvykimo salėje išskėstomis rankomis ir plačia šypsena mus pasitiko dr. Vitas ir keletas jo draugų. Išėjus iš oro uosto ir atvykus į savo laikiną, bet labai malonų kampelį supratome, kad atskridome visiškai į kitą pasaulį. Henrikas po trumpo pasivaikščiojimo gamtoje pasiguodė, kad jau nebesuvokia, kokią muziką reikia klausyti. Žodžiais sunku nupasakoti, širdimi sunku suvokti.
 |
| K.Pikūno nuotr./Pertrauka Porto Velho |
Aplinka, supanti mus, yra be galo paprasta, bet tuo pačiu neapsakomai paslaptinga. Turbūt niekas kitas taikliau už kunigą Antaną Saulaitį neatpasakos šios vietos dvasios.
„Jeigu šiandien Vakarų Amazonijoje Rondonijos teritorija atrodo pasaulio galas, tai 1961 metais, kai į kanibalų apgyvendintą sritį iš Prancūzijos atkeliavo kunigas F.Bendoraitis, vaizdas turėjo būti dar klaikesnis. Šiandien oficialiai pripažįstama, kad „Gerojo Ganytojo“ ligoninė, kuriai jis vadovavo, yra pati geriausia Vakarų Amazonijoje. Bet kurią dieną joje rasi indėnų, brazilų, boliviečių; kaučiuko rinkėjų, žvejų, miestelėnų, kaimelių ir sodybų gyventojų. O tarp gydytojų ir slaugių sutiksi prancūzų, boliviečių, brazilų, vieną šveicarą ir vieną lietuvį.
 |
| K.Pikūno ir archyv. nuotr./Ligoninės iškaba |
Pirmasis lietuvis, atvykęs į šią pasaulio dalį, buvo kunigas F.Bendoraitis, jis čia atvyko dar 1961 metais. Jis svajojo dirbti Afrikoje, kurią pažino tarnaudamas kariuomenėje ir lankydamas Alberta Schwiezerį, vėliau atsiuntusį pirmąją pašalpą naujai statomai kunigo F.Bendoraičio ligoninei. Bet seminarijoje, kurioje jis mokėsi, kartą viešėjo Guajara-Mirim vyskupas Domas Rey, ieškodamas talkininkų naujai prelatūrai. Taip 1961 metais Mamorės upės pakrantės miestelyje Guajara-Mirim prancūzas vyskupas Domas Rey pasitiko senoviško traukinio žarijų išdeginta sutana apsirengusį naują misionierių, kurį pats ir įšventino.
Pradžia buvo labai kukli ir sunki. Užtruko kiek laiko, kol F.Bendoraitis išmoko portugalų kalbą. Kas keletą metų plėsdamas kliniką jis kraustėsi vis į kitą vietą, kol 1973 metais baigė įkurti 136 lovų modernią ligoninę, aptarnaujančią visų sluoksnių ir tautybių žmones.
 |
| K.Pikūno ir archyv. nuotr./Pirmos dienos ligoninėje |
Būtų galima pasakoti ir daugiau, bet kas mums visiems labiausiai išliko atmintyje, tai kartu su dr. Vitu ligoninėje dirbantis brazilas, kuris daug metų buvo apsuptas lietuvių, lietuvių kalbos, kultūros ir kasdieninio paprasto bendravimo. Kalbant ir klausant jo, apima kažkoks nepaprastas ramybės jausmas. Jam Lietuva yra lyg pasakų kraštas, tartum iš ten ateina patys gražiausi dalykai. Klausant jo, tai, ką kasdien skaitai spaudoje, atrodo visiškai nesuderinama. Todėl šį mano pasakymą ir jo nuoširdų jausmą būtų galima lengvai sumaišyti su purvu, bet šį kartą nuoširdžiai tikiu, kad tai yra visiškai nereikalinga ir ne vietoje. Atrodo elementaru, kad kur mes bebūtume, ir ką mes beveiktume, visi iki vieno kuriame Lietuvą ir jos įvaizdį kitiems. Taip, turime daug problemų ir blogų dalykų, kas jų neturi? Bet būnant čia supranti, kad maži dalykai reiškia labai daug.
Rytoj vykstame į Manaus. Ten mūsų laukia Aurelija su šeima.
***
Ekspediciją organizuoja VDU lietuvių išeivijos institutas, bendradarbiaujantis su Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga (PLJS).
