Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“
Automobilių stovėjimo aikštelėje dar gausu automobilių, viliamės, jog nepavėlavom. Ir tikrai, linksmai nusiteikęs bilietukus į pinigus keičiantis žmogelis sako, jog takas atviras iki 8 valandos vakaro. Jei bus žmonių, dirbs ir dar ilgiau. „Čia ne valdiška įstaiga“, – taip apibendrinęs požiūrį į verslą jis pakviečia nusiauti batus bei patikina, jog jei norėsime eiti antrą ratą, papildomai mokėti nereikės. Įdomu, kokia dalis lankytojų eina dar vieną ratą, bet ne todėl, kad patiko, o kad nemokamai? Juk lietuviai nuolaidas mėgsta labiausiai Europoje.
Palikę avalynę jai skirtose vietose ir pratindami padus prie laukiančių iššūkių pro pasakiškai kreivą namelį žengiame miškan. Pradžia tarsi apšilimas – smėlis, medinių lentų takas, stambūs akmenys, per kuriuos einant didelių pastangų nereikia. Vienu metu pagalvoju, kad norėčiau aštresnių pojūčių, bet čia pat raminu save – 1,3 kilometro ilgio take bus dar visko. Ir bus ne tik kojoms masažuoti, bet ir akims paganyti, nes neilgai trukus takas išveda į miško palaukę, kurioje įrengtas smėlio tunelis.
Tarsi pradėjęs nuo deserto takas su kiekviena atkarpa pradeda berti vis aštresnius ir aštresnius prieskonius, pasiūlo ne tik dygesnių paviršių, bet ir šalto vandens.
Kankorėžiai, briaunomis į viršų paversti mediniai brusai, įvairaus smulkumo skaldelė ir akmenukai vis labiau lėtina tempą, o neretai priverčia išleisti ir aikčiojimo garsus.
Prieš kelias dešimtis metų, kai dauguma vaikų kaimuose ir miesteliuose lakstydavo basi, toks takas vargu ar būtų sulaukęs didelio susidomėjimo, tačiau šiandieniniame, su iki horizonto išsiplėtusiomis komforto zonomis, gyvenime kai kam ši atrakcija yra tarsi egzotinė, bet kartu ir sunkiai įveikiama misija. Pasirinkimas yra visada – galima sąžiningai pereiti visas tako atkarpas arba pasakius „ne“ žingsniuoti palei basų kojų taką einančia komforto zona. Kartais atrodo, jog toks takas yra ne iššūkis kojoms, o valios išbandymas.
Tiems, kam padai dega ar valios trūksta, įrengtos motyvacinės salelės. Įveikei tako atkarpą – ir nuotrauką atminčiai gali pasidaryti. Vien jau tuo smagus šis basų kojų takas, kad tokia vieta jame yra ne viena.
Tarsi vingiuojantis kaspinas padaręs kelias kilpas takas išveda į finišo tiesiąją. Neužtrukome nė pusvalandžio, tačiau kojos jaučia, jog ne ant sofos sėdėjome. Smailių paviršių pamasažuoti ir šaltu vandeniu atgaivinti padai silpnai dilgčioja ir atrodo tarsi įkaitę, tačiau plautis kojų ir autis batų dar nesinori. Po Anykščių šilelį basomis sukome du ratus, tai kuo blogesni Biržai?
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“
