Ir ne tik todėl, kad jis apipintas legendomis – indų mitologija tokia turtinga ir paini, kad jie beveik apie viską gali papasakoti kokią nors su dievais susijusią istoriją.
Varansį reikia aplankyti, kad pajustum unikalią miesto aurą – nepaprasto grožio, džiaugsmo, liūdesio ir dvasingumo energiją, kuri įsimena net visko mačiusiems pasaulio bastūnams. Indams Varanasis – šventas, ir laikomas viena tinkamiausia vietų... numirti. Jie tiki, kad mirę Varanasyje pasieks išganymą – išsivaduos iš amžino atgimimų rato ir pagaliau susilies su amžinybe, todėl baigti gyvenimą Varanasyje – ne vieno religingo indo siekiamybė...
Nuo miesto gatvių prie Gango upės galima nusileisti laiptuotomis terasomis, vadinamomis ghat, jų Varanasyje labai daug. Kai kurios – tiesiog pilki akmeniniai laiptai, o kai kurios, tokios kaip populiariosios Manikarnika Ghat ar Dasaswamedh Ghat vakarais tampa tikru spalvų ir garsų spektakliu. Čia plūsta minios žmonių – sudeginti gėlėmis apkaišytų mirusiųjų, pasimelsti, paaukoti dievams. Ore maišosi smilkalų, gėlių, dūmų, čia pat kepamų ar verdamų užkandžių kvapai, giesmių, būgnų ir ritmingų plojimų garsai, akys raibsta nuo žmonių margumyno.
Nepamatėme nė vieno verkiančio – nedrįstu sakyti, kad indai mažiau gedi savo mirusiųjų, ar kad laidotuvės jiems – linksma šventė, bet akivaizdu, kad mirtis čia suvokiama kitaip nei pas mus. Būtent spalvingus laidojimo ritualus pamatyti keliautojams smalsiausia – vakarais krantinės pilnos užsieniečių, ir, žinoma, juos medžiojančių visokio plauko paslaugų siūlytojų – mums norima įpiršti ir suvenyrų, ir pasiplaukiojimų valtimis, ir visokių gėrimų bei užkandžių, ir ekskursijų, ir dar bala žino ko.
Vakaro ceremonijos – įspūdingiausios, bet mirusieji deginami ir dieną (sakoma, kasdien jų kremuojama apie 200!), tik tada viskas atrodo kiek kitaip. Netyčia atklydusi prie malkų stirtomis nukrautos atokesnės krantinės, ją palieku su slogiu įspūdžiu – čia jokių žioplinėtojų užsieniečių, jokio komercinio ceremonialumo, tik daug šešėliuose besibūriuojančių tylių žmonių rimtais veidais, troškių dūmų, vėjo blaškomų pelenų, karščio ir svylančių kūnų kvapo...
Laidotuvės nevyksta tik anksti rytą, o rytai Varanasyje labai ankstyvi – apie pusę šeštos, dar prieš prašvintant, jau pasigirsta pirmosios besimeldžiančiųjų giesmės. Kol neėmė kepinti saulė, žmonės renkasi maudytis Gange.
Šios maudynės – rizikingas reikalas. Drumzlinas upės vanduo – baisiausiai užterštas, vien plika akimi matyti įvairiausių šiukšlių, nuo plastiko atliekų iki... plūduriuojančių kaukolių, o kur dar visokie mikrobai... Bet tai tik mums, netikintiems vakariečiams aktualūs nuogąstavimai, o indams Gango vanduo yra šventas, ir maudynių tikslas – ne tik nuprausti kūną, bet ir, svarbiausia, apvalyti sielą ir pasiruošti dienos ceremonijoms.
Tiesa, šventoji upė naudojama ir praktinėms reikmėms – čia pat skalbiami drabužiai, kiek tolėliau vandenyje mirksta nuo kaitros besigaivinančių buivolų banda. Čia Indija, čia visi sugyvena harmoningai...
Senosios Varanasio gatvelės aplink krantines – pilnos sodraus vietinio kolorito. Automobilių eismas čia draudžiamas, taigi teoriškai turėtų būti mažiau Indijos gatvėms būdingo chaoso, tačiau... šiose siaurutėse gatvelėse turi užtekti vietos motociklams, dviračiams, karvėms, ožkoms, žmonėms ir beždžionėms! Kažkokiu stebuklingu būdu visi ten išsitenka, tik begaudant egzotiškus vaizdus ir nuotraukų kadrus reikia neužsižiopsoti, kad neatsitrenktum į daržovių pilną karutį ar netyčia neįliptum į karvės krūvelę.
Beje, Varansio karvės, kad ir šventos ir gerbiamos, buvo vienas liūdniausių mieste matytų vaizdų. Mieste iš akmens ir cemento karvės niekur neranda žolės, ir ėda daugiausia žmonių išmestas šiukšles, visai kaip kiti miesto parazitai – žiurkės ar balandžiai, o tokia dieta joms ne į naudą. Jos nešvarios ir liesos, ne viena – akivaizdžiai serganti. Žmonės jų neskriaudžia, bet jomis ir nesirūpina, tiesiog abejingai apeina liūdnai atrodančias karves, stypsančias vidury gatvės ar gulinčias and šaligatvių.
Keliose populiariausiose Varanasio alėjose šalia upės vienas prie kito grūdasi hosteliai, šilko ir rankdarbių parduotuvėlės, interneto kavinės, kelionių agentūros, dažniausiai vegetariško maisto restoranėliai, jogos studijos – viskas, kas svarbu užsieniečiams. Šalia – dar ir indų amatininkų dirbtuvėlės. Čia aptinkam ir cigarų sukėją, ir siuvėją, kasdien šviežio sūrio luitus spaudžiantį sūrininką, ir daugybę kvapnios indiškos arbatos virėjų, kurių katiluose visą dieną burbuliuoja gausiai cukrumi ir prieskoniais pagardintas pieniškas viralas, be kurio indai neįsivaizduoja savo dienos.
Rytais ir vakarais gatvių kampuose būriuojasi laukiantieji greitų gaminami pusryčių ar vakarienės – Indijoje valgyti gatvės maistą pigu, ir daugelis skubančių indų namuose negamina, o užkanda štai taip - pakeliui. Ant atviros ugnies gaminamos ryžių bandelės idli, tipiškos šiame regione, valgomos su aštriais padažais, arba aliejuje virti paplotėliai, kurie vėlgi merkiami į aštrius padažus, ir žinoma, viskas užgeriama pieniška arbata.
Jei kam tokie gana specifiniai indiški patiekalai ne prie širdies, tikrai patiks šviežutėlis jogurtas, iš didžiulių puodyniu kabinamas samčiu ir patiekiamas moliniuose dubenėliuose, arba lassi – įvairiais prieskoniais pagardintas rūgpienio ir vandens mišinys, patiekiamas atšaldytas – puiki atgaiva karštą dieną.
Varanasis geba užkabinti ir nepaleisti. Jis draugiškas visiems – ir romantikams, ir istorikams, ir savęs ieškantiems naujiesiems hipiams, ir bastūnams-kuprinėtojams. Ne vienas keliautojas, suviliotas laisvos, svetingos miesto dvasios, apsistoja čia ilgėliau – mokytis jogos, hindi kalbos, groti tradiciniais indiškais instrumentais, gaminti indiškus valgius... Miestas pilna tokių užsieniečiams skirtų kursų, turbūt varanasienčiai supranta, kad jų unikalia atmosfera užburiantis miestas – egzotikos ir indiškų patirčių ištroškusius keliautojus traukia kaip medus bites.
Beje, pasivaikščiojus po Varanasį susidaro įspūdis, kad dauguma tų užsieniečių vis dėlto lieka prie krantinių – paupys pilnas fotoaparatais spragsinčių turistų, bet paėjėjusi vis kelias gatveles tolyn nuo upės, jų nebelieka. Čia ramiau, čia gyvena vietiniai žmonės, ir čia, tarp purvinų apgriuvusių, purvinų pastatų galima aptikti vieną kitą staigmeną – mažą spalvingą šventyklėlę, senutėles drožiniais puoštas medines duris ar visomis vaivorykštės spalvomis išdažytą namo fasadą.
Mistiškas, dvasingas ir spalvingas Varanasis – miestas, kuris labai tinka tiesiog klaidžioti su fotoaparatu rankose.
