Orai ateinančias keturias dienas žadėjo audrą ir lietų, tad buvome pasiruošę štormui, bet tikrai neįsivaizdavome, ką tai reiškia. Pirmąją dieną buvo didelis ir nepalankus vėjas. Tik supažindinome Darių su Nemunu ir jis iškart ėmė rodyti didesnę meilę gamtos jėgoms nei mums.
Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad Kaune toks didelis laivų eismas Nemunu. Nespėjome su Dariumi plaukti iš vienos pusės į kitą, kad nebūtume nublokšti didelių laivų. Prakaitavome iš peties, bet į priekį nejudėjome, tiesiog džiaugėmės būdami ne už borto.
Vėjas buvo labai nepalankus ir pūtė prieš srovę, momentais teko stovėti vietoje, o plaukti ne atgal būdavo kaip laimėjimas. Darius labai draugiškas vėjui, o ši draugystė link mūsų tikslo nevedė.
Pirmąją dieną įveikėme 13 kilometrų, tai įvyko per 8 valandas.
Išleidome galvą, kad būtų mažesnis pasipriešinimas ir, atlikę didelį darbą, po kelių valandų palikome Kauną už nugaros, vėjas pradėjo rimti ir pagaliau galėjome šiek tiek atsikvėpti. Tikėjomės iššūkių, bet žiūrėjome vienas į kitą ir nelabai turėjome, ką pasakyti, nes buvome kaip žąsiukai, kelias valandas irkluodami iš vienos kranto pusės į kitą, kovodami su vėju ir stengdamiesi nebūti nublokši. Pirmąją dieną įveikėme 13 kilometrų, tai įvyko per 8 valandas.
Antrąją dieną, pabudę ryte, sulaukėme nuostabių žinių – kepino saulė, nebuvo vėjo, meteorologų prognozės apie audrą išgaravo, rodo savaitę tikro, gero vasariško oro. VAROM! Nuotaika puiki, nekantraujame išplaukti, bet prieš pakeliant inkarą reikia šiek tiek pripūsti Darių. Žinote, kaip tie čiužiniai pripučiami, užmiegi ant čiužinio – atsikeli ant žemės, taip ir Darius – tų pačių gamintojų.
Pučiu, pučiu ir BAAAM viena pagrindinių dalių (sėdimoji) sprogo… Turime lopų, turime klijų, bet laukti, kol viskas sustings, negalime. Darius sudarytas iš dviejų pagrindinių dalių, t. y. sėdimoji, kuri skirta sėdėti, bet neplaukti, su puodelių laikikliais ir šaltkrepšiu; ir pagrindinė – flamingo oro kamera, ant kurios sėdime irkluodami ir prie jos pritvirtintos visos kitos dalys. Prakiurusi sėdimoji reiškė, jog daiktai bus vandenyje.
Maža problema, juk mes pasiruošę štormui! Taigi, keliame sparnus. Antrąją dieną lepino saulė, nebuvo vėjo, skriejome lyg įgelti! Kol antros dienos pusėje tiesiog beplaukiant išgirdome šnypštimą. Kairysis sparnas pamuštas... Nieko baisaus, sparnas buvo greitai paremontuotas, nes jis didelės įtakos plaukimui neturi. Plaukiame toliau ir laukiame kitų staigmenų, nes per siūlę sparnas praleidžia orą.
Ši diena suteikė vilties, kad Darius gali mus nuplukdyti iki Ventės rago.
Pirmąją dieną mūsų priešas buvo vėjas, antrąją – saulė. Darius įkaisdavo per siūles ir neatlaikydavo su esančiu svoriu... Taigi dieną baigiame šiek tiek anksčiau, kad spėtume pasiremontuoti po 8.04 val. plaukimo ir nuplauktų 20,88 kilometrų. Ši diena suteikė vilties, kad Darius gali mus nuplukdyti iki Ventės rago.
Trečioji diena. Pripučiame Darių, lopai ir klijai veikia, bet ne iki galo. Visi plyšimai – per siūles, todėl gerai suklijuoti labai sudėtinga. Šiek tiek leidžia, bet plaukiant vis pripučiame, ne pilnai, kad daiktai būtų kuo mažiau vandenyje, ir stabiliai judame link tikslo su mažiau saulės ir be vėjo.
Ši diena buvo ramiausia ir tinkamiausia Dariui, be naujų nesklandumų, beveik viskas pagal planą ir plaukėme vėl šiek tiek virš 8 valandų, įveikėme 28,33 kilometro.
Sustoję išleidžiame sėdimąją dalį ir bandome ją remontuoti. Mums tai jau tampa standartine procedūra, bet šįkart ten atrodo jau šiek tiek blogiau. Siūlė jungiasi kartu su pagrindinės kameros siūle ir yra labai netoli jos... Sulipiname, permiegame, pripučiame ir toliau judame į ketvirtąją dieną!
Kas nuostabu plaukiant vasarą Nemunu, o ypač flamingu – vasarą panemunėje verda veiksmas. Ir tas veiksmas kitoks nei mieste. Jis – žmonių, gyvenančių čia ir dabar, žvejojančių, tiesiog būnančių, taip pat iš vienkiemio pirtelių sklindantis juokas ir kritimai į vandenį, o tu tiesiog plauki ir džiaugiesi, nes ir pats esi toks, kaip jie. Bent dabar.
Ir tas upės gyvenimas – jis įtraukia ir imi ilgėtis jo. Be abejo, dar yra labai gražių ir prabangių namų, sodybų, bet jos privačios ir, atrodo, kad būti upės gyvenimo dalimi jos tikrai nenori.
Šia proga pasiekiame ilgiausią Jurbarko tiltą! Už kurio ir stojame nakvynei įveikę 27,65 km per nepilnas 8 valandas. Kadangi mes gyvename netoliese, gavome šiek tiek civilizacijos ir tuo metu, atrodė, skaniausių picų per savo gyvenimą.
Ketvirtoji diena – po visų remontų ir puotų tradiciškai užpumpuojame bicepsus prisipūsdami Darių, su sunkiai laikančiomis ir persikreipusiomis nugaromis imame irklus ir šokame ant borto. Įplaukę į upės vagą supratome, kad stipriai leidžia pagrindinė kamera, kuri iš vakaro, be abejo, buvo remontuota jau su paskutiniais klijais, mes skęstame... Čia ateina momentas, kai patikrinami įgulos nariai.
Pradeda kilti įtampa, kyla tonai ir lipni juosta jau nebepadeda. Lengvai beviltiška situacija, bet atsiduriame kitam krante su pustuščiu flamingu Dariumi. Randame lašą klijų ir laukiame. Netrukus pamatome iš Vilniaus su baidare plaukiančią porą. Pasišūkavome, pasirodo, jie turi klijų! Bet ir tie padėjo tiek, kad galėtume prieš srovę parplaukti į kitą pusę, kur galėtų atvykti mūsų pagalba…
Pradeda kilti įtampa, kyla tonai ir lipni juosta jau nebepadeda.
Visi sunerimę, čia gali baigtis kelionė… Šią dieną nuplaukėme 1,27 km skęsdami… Susipakavome Darių, nuvykome į valčių parduotuvę lopų, į garažą – klijų, kad viską atliktume kuo kokybiškiau, bet penktos dienos ryte supratome, kad Darius mūsų nebeplukdys.
Penktoji diena. Pasirodo, jis viską buvo apgalvojęs. Žinojo, kad mes jo taip nepaliksime. Susiradome registruotą valtį (dėkui dėdei Raimiui), įsimetėme Darių ir lekiam! O, pasirodo, penktąją dieną buvo Dariaus vardadienis, nenuostabu, kad jis nenorėjo plaukti… Prasidėjo „ilgai lauktas“ Rusijos pasienio etapas, čia plaukėme pro Sovetską. Iš viso per 10 valandų nuplaukėme 53,18 km.
Iš tikrųjų vėliau mes džiaugėmės, kad flamingas neatlaikė, nes laikytis Lietuvos pusės su juo būtų buvę labai sudėtinga. Apie pakliuvusius pas rusus girdėjome įvairiausių gandų, bet mes to išbandyti neketinome, nors jie labai gražiai ir net lietuviškai kviesdavosi atplaukti pas juos.
Šeštąją dieną dirbome iš peties. Priplaukus Rusnę ir įplaukus į Atmatą, jautėmės šiek tiek svetimi, plaukėme kampučiu, nes vandens eismas – kaip sausumos Afrikoje. Bet gyvenimas labai verdantis, palyginus su iki tol matytu upėje. Nuo savadarbių kateriukų su seno golfo sėdynėmis iki prabangių dviaukščių su kajutėmis, bet išplaukus į Kuršių marias – kosmosas.
Po 6 įtemptų dienų išplaukėme į didybę. Dangus maišosi su mariomis, laivai – kas plaukioja, kas nuleidę inkarus, o įgula leidžia laiką ant denio. Norėčiau jums pabandyti perduoti tą jausmą ir saulėlydį, kuris buvo tąkart, kai priparkavome Darių prie Ventės rago ir lipome į švyturį. Tikrai pats raudoniausias ir įsimintiniausias, kokį kol kas esu matęs.
Jei patiko mano ir Povilo kelionė, balsuok ir užeik į instagramą @Paninis Sumuštinis, ten rasi videohighlights „savaitė su flamingu“. Gerų nuotykių!
Kviečiame dalyvauti konkurse „Menas keliauti. Menas patirti“, kurį organizuoja LITEXPO paroda ADVENTUR kartu su keliautojais ir nuotykių ieškotojais Vytaru Radzevičiumi ir Martynu Starkumi.
Keliaujate, atostogaujate, ieškote nuotykių, ar įdomiai leidžiate laiką kartu su draugais ar šeima? Siųskite savo nuotraukas, dalinkitės istorijomis ir kiekvieną savaitę laimėkite parodos ADVENTUR partnerių prizus. Visi konkurso dalyviai varžysis dėl pagrindinio konkurso prizo – kelionės į Ispaniją įsteigto „Tour Spain“ kartu su „Kelionių akademija“, kurios nugalėtojas bus paskelbtas sausio 27 d. Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionių šou metu.