Esu tikra, kad, susiruošę į tą pusę, pasidomėsite, ką įdomaus galima nuveikti, ir prisitaikysite pagal savo norus bei galimybes. Tačiau keletą idėjų pasiūlysiu.
Zyplių dvaras: ir „pasikultūrinti“, ir pavalgyti
Šakių rajone esantis Zyplių dvaras yra ta vieta, apie kurią visi esame kažką girdėję. Galbūt, kad ten veikia „naujas restoranas“, galbūt – kad vyksta menininkų plenerai... Šis XIX a. viduryje įkurtas dvaras tikrai turi kuo patraukti turistus.
Dvaro istorijoje savininkai keitė vienas kitą, o kai kurie čia net negyveno. Iki šių dienų išliko 11 buvusio dvaro ansamblio pastatų, kurie apsupti vieno didžiausių parkų Lietuvoje. Vaikštinėjant jame tie, kurie pažįsta augalus, atras įdomių medžių – čia auga platanalapiai ir sidabriniai klevai, paprastieji ir raudonieji ąžuolai, baltosios ir balzaminės tuopos, europiniai ir Sukačiovo maumedžiai, juodosios pušys, sidabriniai kėniai, karpotieji ir plaukuotieji beržai, kalninės guobos, kamštiniai skirpstai.
Zyplių dvaro renesansu galima vadinti metą, kai į jį dėmesį atkreipė Lukšių seniūnas Vidas Cikana ir ėmėsi gaivinti šią vietą. Per kelerius metus jis pavertė šią vietą traukos centru. Pagrindiniame dvaro pastate nuolat veikia kelios nuolatinės ekspozicijos, kuriose – vietinių išsaugoti įvairūs XIX a. buities daiktai, taip pat – meno ekspozicijos, kurių nemaža dalis autorių – Zypliuose vykusių plenerų dalyviai, įvairių sričių menininkai. Vienas jų – ir pats V.Cikana. Netrūksta čia ir koncertų.
Viename iš dvaro pastatų – vežiminėje – įsikūręs ir Zanavykų muziejus, kuriame taip pat gausu renginių, teminių edukacijų.
Pavyzdžiui, „Zanavykų tautinis kostiumas“, „Kraitinės skrynios“, kurių metu sužinosite viską apie tai, kaip rengėsi ir į ką savo kraitį krovė zanavykės, kodėl ant drabužių ir skrynių esantys simboliai būtent tokie (garantuojame, kad neatspėsite, kokia gėlė – tulpė ar lelija – yra vienas dažniausių zanavykų simbolių), ir panašiai. Jei norisi ne tik sužinoti, bet ir parsivežti suvenyrą, geriausia dalyvauti žvakių iš bičių vaško liejybos ar polimerinio molio edukacijoje.
Vaikų ypač mėgstamos margučių marginimo ir žaislų edukacijos. Tiesa, abi jos rengiamos tik prieš Velykas.
Jei nesinori intensyvios programos, tiesiog užsukite į muziejų. Čia dirbančios gidės garantuotai nustebins ne tik pasakojimais, bet ir faktais apie Zanavykiją. Ar žinote, kad būtent iš šio krašto kilo dauguma lietuvių kalbos „tėvų“: kalbininkas Jonas Jablonskis, mokslinės lietuvių kalbos stilistikos pradininkas Jonas Pikčilingis, taip pat poetas Pranas Vaičaitis, rašytojas Pranas Mašiotas. Net Lietuvos himno žodžių autorius ir visuomenininkas Vincas Kudirka paskutinius savo gyvenimo metus leido Zanavykų krašte!
Beje, būtent iš šio krašto yra kilę daug kunigų (174, iš kurių – net 4 tapo vyskupais), užsiėmusių ne tik tiesiogine ganytojiška veikla, bet ir visuomenine. Ne veltui Zanavykija kartais pavadinama tikru „kunigų aruodu“.
Pamaitinę protą ir dvasią, Zypliuose galėsite pamaloninti ir skrandį – 2017 m. restauruotoje Zyplių dvaro virtuvėje įkurtas restoranas „Kuchmistrai“, kuriame galima paragauti pagal Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės virtuvės šefų tradicijas pagamintų patiekalų – tokių, kokie valgyti XIX–XX a. dvaruose.
TAIP PAT SKAITYKITE: Restorano „Kuchmistrai“ įkūrėjas Arūnas Tarnauskas: „Ne tik Vilniuje reikia gerų restoranų“
Na, o jei norisi užvalgyti ne bajoriško skonio, bet paprastesnių patiekalų, dalyvaukite zanavykiškame ragaučiuje (degustacijoje). Ši maisto edukacija geriausiai atskleidžia, kuo savo svečius iki šių dienų vaišina zanavykai.
Gamtos objektai
Zanavykai dažnai apibūdinami kaip išdidūs žmonės. Tačiau tokie jie ne be priežasties. Na, kaip gali nesididžiuoti savo kraštu, kai gyveni greta dviejų nuostabių upių – Nemuno ir Šešupės – esančiose vietovėse?
Atvykę į Zanavykiją galėsite įkelti koją net į 7 valstybinius draustinius, kuriuose – ne vienas įdomus objektas. Visų jų nevardysime. Tačiau šiuos du tiesiog privalote aplankyti.
Pirmiausia tai – vienintelė tokia Lietuvoje Vaiguvos upė-gatvė, esanti Plokščiuose.
Iš pirmo žvilgsnio tai – paprastas upelis. Tačiau iš tiesų jis atlieka ir gatvės funkcijas. Tiesa, šiuo metu važiuoti upe-gatve gali tik vietiniai gyventojai, kitiems eismas draudžiamas. Vis dėlto įspūdis tokioje vietoje ypatingas – juk ne kasdien gali pabraidyti skaidraus šaltinio vandenų nuolat papildomame upelyje, kuris kartu yra ir gatvė. Kad noras apsilankyti čia būtų dar didesnis, reikėtų pridurti, jog čia mėgo pasivaikščioti jau minėtas V.Kudirka. Sakoma, jog upelio vagoje iki Pirmojo pasaulinio karo gulėjęs riedulys, ant kurio ir ilsėdavosi, ir ugningas kalbas savo palydovams apie Lietuvos ateitį rėždavo V.Kudirka.
Novaraisčio valstybinis ornitologinis draustinis Lekėčiuose – vieta, į kurią verčiausia traukti būtent rudenį. Būtent čia galima išvysti ir išlydėti į šiltuosius kraštus migruojančius paukščius. Ypač šią vietą mėgsta gervės, kurių rudeninės migracijos metu čia esančioje pelkėje galima suskaičiuoti net 2000! Tačiau Novaraistyje prieš ilgą kelionę į pietus (arba sugrįžus iš jų – pavasarį) ilsisi ir įsikuria 33 paukščių rūšys, įtrauktos į Europos Sąjungos saugomų gyvūnų sąrašus ir Lietuvos Raudonąją knygą.
Dar vienas įdomus objektas – Didysis Lekėčių šaltinis, prie kurio kelią parodys bet kuris vietinis. Sakoma, kad jo vanduo ne tik tyras bei gaivinantis, bet ir turi stebuklingų galių. Nusiprausus ar atsigėrus jo – nuo akių dings „rūkas“, taip pat išsivalys ir siela.
Sudargo piliakalniai
Ant Nemuno kranto, prie sienos su Kaliningrado sritimi, Sudarge, stūkso 5 piliakalnių kompleksas, menantis čia vykusias kovas su kryžiuočiais. Sakoma, kad viduramžiais čia stovėjo vienos svarbiausių gynybinių pilių, padėjusių atsilaikyti lietuviams, kovojant su kryžiuočiais. Dėl šios priežasties Sudargo piliakalnių kompleksas yra laikomas antru svarbiausiu Lietuvoje istorine ir kultūrine prasme. Jis nusileidžia tik Kernavei.
Medinių statinių liekanų neišliko, tačiau patys piliakalniai – Balnakalnis, Žydkapis, Bevardis, Pilaitė ir Vorpilis – niekur nedingo. Pakilus į juos prieš jūsų akis atsivers nuostabiausias gamtos paveikslas – Nemuno juostos žydrynė.
Dvarai ir pramogos juose
Geografinė padėtis ir tai, kad Zanavykija įsikūrusi prie didžiausios Lietuvos upės Nemuno, lėmė, jog šiame krašte buvo ir išliko daug dvarų. Apie Zyplius jau pasakojau, tačiau be jų verta užvažiuoti ir į Kidulių, Ilguvos ar Gelgaudiškio dvarus.
Visi jie šiuo metu išgyvena renesansą ir stengiasi lankytojams atskleisti kuo daugiau buvusio dvaro gyvenimo spalvų. Pavyzdžiui, Kiduliuose esančiame dvare, kuris kadaise priklausė LDK iždininkui Jeronimui Krišpinui-Kiršenšteinui, galima išmokti dvaro šokių, taip pat dalyvauti lietuviško vyno degustacijoje. Ją rengiantis vietinis vyndarys Juozas Vilkenis neabejotinai nustebins – juk ne kiekvienas vyndarys moka vyną pagaminti iš tokių produktų kaip pienės, burokas ar dilgėlė.
Ant Nemuno kranto stovintis Ilguvos dvaras nukels į tuos laikus, kai jame gyveno Grincevičių giminė. Būtent čia vasaras pas tetą leisdavo garsioji dainininkė Beatričė Grincevičiūtė.
Visai gali būti, kad jos polinkį į menus ir nulėmė šio dvaro aplinka – kadaise Ilguvos dvare virte virė kultūrinis gyvenimas: XIX a. pab. – XX a. pr. lankėsi ir kūrė smuikininkas Polis Kochanskis, dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis, kompozitoriai Stasys Šimkus, Stefanas Žeromskis, rašytojas Juozapas Albinas Herbačiauskas, dailininkas Kazys Šimonis ir kt.
Dvaro šeimininkai buvo sukaupę bemaž 1000 tomų įvairios literatūros. Gausią biblioteką puošė ir giminės paveikslai.
Kaip ir daugelis Lietuvos dvarų, po Antrojo pasaulinio karo dvaras buvo nacionalizuotas. Jame veikė senelių prieglauda, vėliau – psichoneurologinis internetas, pensionas. Nuo 1995 m. dvarą prižiūri Šakių rajono savivaldybė ir dabar jis atvertas lankytojams.
Gelgaudiškio dvaras – pastaraisiais metais yra vienas labiausiai lankomų dvarų Lietuvoje.
Ypatingą aurą išsaugoję XIX a. Gelgaudiškio rūmai įspūdingi ir dėl savo aplinkos, ir dėl išlikusių pastatų. Beveik baigtas restauruoti pagrindinis rūmų pastatas, virtuvė, svirnas, oficina, tvartas, oranžerija, kumetynas, bokštas, rūsiai. Pažinti dvaro istoriją galima užsisakius įvairias edukacijas, taip pat ekskursiją, kurią veda „dvaro ponia“.
Dvaro istorija ir gyvenimas jame apipintas būtais ir nebūtais faktais. Vienas jų – kad būtent Gelgaudiškio dvare buvo filmuojamos kai kurios filmo „Tadas Blinda“ scenos. Šakių rajone esantis dvaras jame tapo pono Gruiniaus dvaru.
Gelgaudiškio dvaro istorija prasideda XVI a., tačiau ryškiausiai gyvenimas jame sužibo VIII a. pab., kai iš tuometinio jo šeimininko teritoriją nupirko vokiečių baronas Teodoras Henrikas Frydrichas Koidelis. Pagal istorinius tyrimus, dvaro rūmų pastatas buvo pastatytas 1842–1846 m. Rekonstrukcija, suteikusi pastatui klasicistinį stilių, buvo atlikta XIX–XX amžių sandūroje, jau valdant Medardui Komarui. Tuomet dvaro rūmų vidus pasipuošė vokiškąja polichromine secesija. Sakoma, kad nemažą dalį medžiagų (pavyzdžiui, įspūdingų krosnių koklių) šeimininkai parsigabeno iš Vokietijos.
Kaip pasakoja lankytojus po dvarą lydinti gidė, namų įrengimui vadovavo M.Komaro žmona, siekusi, kad Gelgaudiškio dvaras nepadarytų gėdos net ir aukščiausio rango svečiams, kurių čia netrūkdavo.
Karai ir sovietų okupacijos laikotarpis šį dvarą buvo pavertusios karo ligonine, vaikų namais, specialiąja internatine mokykla. Tik 2009 m. dvaras pradėtas restauruoti: pirmiausia atnaujinti rūmai, oficina, kumetynas, tuomet – oranžerija, vandens bokštas. Jame prieš porą metų įrengtas 36 varpų karilionas.
Sakoma, kad atkurti itin autentišką dvaro rūmų interjerą nemažai padėjo išlikusios nuotraukos. Neįtikėtina, tačiau jas, kaip tikri vokiečiai (kurie laikomi itin tvarkingais žmonėmis), išsaugojo Komarų giminės palikuonys.
Pastaraisiais metais Gelgaudiškio dvaras tapo tikra kultūros oaze. Čia nuolat vyksta įvairūs meno renginiai: festivaliai, koncertai, teatro projektai, eksponuojamos parodos, rengiami knygų pristatymai.
Turistų taip pat netrūksta. Todėl jiems paruoštos net 5 edukacijos. Tiesa, visos jos skirtos didesniam skaičiui žmonių (būtina iš anksto registruotis). Populiariausia – ekskursija su dvaro šokiais. Be šios, dar galima užsisakyti šokių pamoką su dvaro vaišėmis (svečiams siūloma paragauti kropelių – vieno kąsnio spurgų), taip pat teatralizuotas ekskursijas.
Vis dėlto jei į dvarą užsuksite be išankstinio plano ir ne su didele kompanija, bet kukliu draugų ar šeimos narių skaičiumi, neišvažiuokite neatlikę keleto dalykų. Vienas jų – pasivaikščiojimas po parką, kurio centre, dar vadinamame „Žvaigžde“, susikerta 8 keliai.
