Skelbiami paminklais šimtą metų
Gamtos paminklo sąvoką pirmą kartą XIX a. pradžioje panaudojo žymus vokiečių geografas ir keliautojas Aleksandras Humboltas. Lietuvoje profesorius Tadas Ivanauskas buvo vienas iš pirmųjų, kuris domėjosi gamtos paminklais. Turime žinių, kad 1920 m. jis aprašinėjo senus drevėtus ąžuolus ir kitus medžius, siūlydamas juos paskelbti gamtos paminklais. Jis taip pat teigė, kad šio statuso verti yra ne tik medžiai, bet ir akmenys, šaltiniai bei kiti objektai, kuriems būdinga mokslinė, istorinė ir estetinė vertė.
Pirmieji gamtos paminklai pradėti skelbti 1960 m., kai saugotinais buvo paskelbti keli šimtai medžių. Vėlesniais metais gamtos paminklais buvo skelbiami medžiai, akmenys, šaltiniai, atodangos, ozai, parkai ir kt.
Išviso Lietuvoje saugomas 701 gamtos paveldo objektas, iš jų 417 yra botaniniai, 197 – geologiniai, 44 – hidrogeologiniai, 37 – geomorfologiniai, 23 – hidrografiniai ir 1 – zoologinis.
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos administruojamos regioninių parkų, valstybinių draustinių ir kitos priskirtos teritorijos užima nemažą Lietuvos dalį, todėl nenuostabu, kad saugome daug įvairių gamtos paveldo objektų. Pastaruosius metus aplankėme 53 geologinius ir 17 hidrogeologinių gamtos paveldo objektus – įvertinome jų būklę. Nustatėme, kad 61 objekto būklė gera, 6 – vidutinė ir 3 bloga.
Akmenys – milžinai
Asvejos regioniniame parke nevalia neaplankyti Jurkiškio upelio slėnio ir čia gulinčio Jurkiškio akmens.
Jurkiškio upelio slėnis pradėjo formuotis prieš maždaug 10–11 tūkst. metų. Upeliui pradžią davė vandenys, kadaise tekėję į Beršos, Suoselio ežerus. Tai labai trumpas, 1,2 km ilgio upelis. Ypač įspūdingas kanjoninio tipo upelio žemupio slėnis, giliai, net iki 18 m gylio, įsirėžęs į kalvotą paviršių. Aukščių skirtumas tarp Suoselio ir Asvejos ežerų, kuriuos jungia šis upelis, yra 14,5–15 metrų. Greita vandens tėkmė ir dideli aukščių skirtumai sukuria kalnų upelio įvaizdį, kurį dar labiau paryškina rieduliai, stūksantys jo vagoje. Didžiausias riedulys, gulintis vagoje, saugomas.
Jurkiškio akmuo – ištempto ovalo formos granito-rapakyvio sudėties riedulys, čia gulintis nuo ledyno laikų. Šio riedulio aukštis siekia 2 m, ilgis 3 m, plotis 1,8 m, o perimetras – 8,1 metrą.
Jurkiškio akmens koordinatės – 55.074411, 25.415034
Krekenavos regioniniame parke Linkavos upelio vagoje guli akmuo „Rapolas“.
Šis apsamanojęs kataklazuoto granitogneso sudėties akmuo čia buvo atneštas paskutiniojo ledyno iš dabartinės Skandinavijos teritorijos. Akmuo iš upelio kyšo apie 2,5 m, riedulio ilgis 5 m, perimetras 14,5 m.
Rapolo koordinatės (55.530309, 24.114782)
Apie 20 km už Sartų regioninio parko, Ignatiškio miške riogso Ožakmenis.
Kaip pasakojama padavime, ant šito riedulio kadaise buvo užšokęs laukinis ožys ir tokiu būdu atsigynęs nuo vilkų, nuo to laiko akmuo ir vadinamas Ožakmeniu. Riedulys lyg pasistiebęs, siekia beveik 3 m aukštį ir 5 m. ilgį, jo perimetras – 13 m, sudėtis – plagiogranitas su biotitu.
Ožakmenio koordinatės (56.013187, 25.678295)
Stebuklingi šaltiniai
Gražutės regioniniame parke, Antalieptės miestelyje, lyg kunkuliuodamas iš žemės gelmių veržiasi Šveicarkos šaltinis.
Tai – kylančio, erozinio (verdenės) tipo šaltinis. Per sekundę šaltiniu išteka apie 1 litras kalcio, magnio hidrokarbonatinio vandens, kurio temperatūra 7ºC, o bendra ištirpusių mineralinių medžiagų suma 540 mg/l.
Šaltinis atsiveria kairiajame Šventosios krante, šaltinyje kunkuliuoja dvi stiprios ir trys mažesnės verdenės, sūkuriais keliančios smėlio daleles. Apie šaltinį pasakojama, kad kur Šventoji teka rytų–šiaurės rytų kryptimi.
Prof. Vykinto Vaitkevičiaus knygose galime rastio tokių pasakojimų:
„Žiotyse yra šaltinis, kur seniau laikė už stebuklingą. Žmonės prausdavo veidą ir akis. Už pagydymą, mesdavo į šaltinį pinigą“. „Šventoji versmė, kur žmonės gydo visokias ligas ir užriša ant medelių siūlų; kas tuos siūlus pačiupinės, tai ir ligą gaus“. „Prie to šaltinėlio ant įvairių medelių priraišiota siūlų. Mes tuos siūlus nupjaustėme, bet po kelių dienų vėl jų atsirado. Vėliau sužinojome, kad tas šaltinėlis esąs stebuklingas, nuo grižo (sąnarių skausmo), akių ligų ir kitų gydąs“.
Šveicarkos šaltinio koordinatės (55.652712, 25.876367)
Sirvėtos regioniniame parke geriausiai žinomas hidrogeologinis gamtos paveldo objektas – Lino verdenė.
Šis saugomas respublikinės reikšmės gamtos paminklas yra svarbus tiek gamtiniu, tiek istoriniu-mitologiniu požiūriu. Šaltiniu ir jo aplinka prasideda saugomų gamtos bei kultūros paveldo objektų ir kraštovaizdžio požiūriu unikalių teritorijų grandinė Sirvėtos kraštovaizdžio draustinyje. Visa ši teritorija apipinta sakmėmis ir padavimais, kaip ir pats šaltinis. Vietos gyventojams „Lino verdenė“ nuo seno yra ypatinga, sakrali vieta.
Šlaite aukščiau Lino verdenės, kur yra likusi gana lygi vieta, maždaug prieš 50 metų stovėjo trobelė, kurioje kažkokia moterėlė už pinigus pardavinėjo šaltinio vandenį. Tokiu būdu ji prisitaupė tiek pinigų, jog už juos kažkur nusipirko gerą namą. Šaltinį yra tvarkęs vienas senas žvejys mėgėjas, Bavainiškės viensėdžio savininko B.Česukėno sūnus, tačiau ir gerokai anksčiau šaltinis buvęs patvenktas.
Šaltinio vandeniu žmonės gydėsi akis, apšašusias vietas, paviršines odos žaizdas. „Dar nešdava babas ir kokius pinigus ten aukodava, senovėj „prisiminimai“ dar koki tai buvi. Saka ty aukodava – pinigus sviesdava ton versmėn gal dėl kokios gyvybės arba sveikatos kakios“. „Kapeikas kai kada prie ruskio dėdavo. Visas ligas anas gydo“ – šiuos pasakojimus užrašė prof. V.Vaitkevičius.
Šaltinis vadinamas verdene, kadangi yra kylančio tipo, per sekundę iš jo išteka 5,8 litrai kalcio, magnio hidrokarbonatinio, sulfatinio vandens, kurio bendra ištirpusių mineralinių medžiagų suma – 421 mg/l. Šaltinis vasarą neišdžiūsta ir žiemą neužšąla, nes vandens temperatūra svyruoja apie 7,7 ºC. Šaltinis lankymui buvo pritaikytas už lėšas, kurias skyrė Europos Sąjunga.
Lino verdenės koordinatės (55.163051, 26.247940).
Atodangos ir olos
Kauno marių regioniniame parke vaizdingose ir stačiose, vietomis siekiančiomis 20–40 m aukštį, Kauno marių kranto linijos vietose, dažnai formuojantis nuošliaužoms ir erozijai, atsidengia tarpledynmečiu sukloto smėlio sluoksniai ir nuosėdos. Viena iš ilgiausių regioninio parko teritorijoje – Gastilionių atodanga, besidriekianti 600 m Kauno marių krantu ir siekianti 29 m aukštį.
90 laipsnių statumo atodangoje atsidengia dviejų ledynmečių morenos, perskirtos tarpledynmečiu sukloto smėlio sluoksniais. Čia aptinkama ir fosilijų – suakmenėjusių, suanglėjusių, mumifikuotų arba sušalusių organizmų liekanų, jų atspaudų ar veiklos pėdsakų Žemės sluoksniuose. Geriausia atodangą apžiūrėti plaukiant laivu mariomis.
Gastilionių atodangos koordinatės (54.871528, 24.150660)
Anykščių regioniniame parke Virintos upė vingiuodama intensyviai ardo ir plauna skardingą savo krantą, viena iš tokių vietų – Vildžiūnų atodanga.
10 m aukščio ir 50 m ilgio skardyje atsiveria kvartero ir 300 mln. metų siekiančios devono amžiaus smėlingos nuosėdos. Susicementavusio balkšvo smėlio siena su nišomis tiesiog nusileidžia į upės vagą po vandeniu. Atodanga lengvai pasiekiama lauko keliukais, kurie veda nuo Vildžiūnų ir Pakalnių kaimų. Atodanga gerai matosi plaukiant Anykščių regioninio parko grupės darbuotojų parengtu vienos dienos (16 km) maršrutu „Virintos meandromis“.
Vildžiūnų atodangos koordinatės (55.452966, 25.010128)
Biržų regioninis parkas nestygsta geologinių objektų. Vienas iš įdomiausių – Lapės ola, atsivėrusi prieš maždaug 70 metų, taip buvo pavadinta Biržų kraštą tyrinėjusio geologo Vytauto Narbuto, nes smegduobę buvo pamėgusios lapės, jos čia turbūt buvo apsigyvenusios.
Lapės olos skersmuo siekia 17,2 m, plotis 16 m, gylis 7,4 metro. Smegduobė unikali, kadangi sienelėse atsidengia devono gipsingi ir dolomitingi sluoksniai. Kai kurie luitai atplyšę ir chaotiškai sugriuvę į smegduobės dugną. Manoma, kad po šiais luitais slepiasi ir plyšiai į požeminius urvus, kadangi Lapės oloje vanduo niekada neužsistovi. Europos Sąjungos lėšomis čia dabar ne tik patogu, bet ir saugu lankytis smalsuoliams.
Lapės olos koordinatės (56.210278, 24.691631)
