O džiugu, nes taip manančių palaipsniui mažėja, ir daugėja suprantančių, kad Lenkijoje galima nuostabiai praleisti laiką, nes šalis turi krūvas privalumų ir įdomybių. Tereikia jai duoti šansą.
Taip jau išpuolė, kad pernai vasarą Lenkijai aš daviau kelis šansus, kuriuos ji išnaudojo labai efektyviai, mane sužavėdama ir priversdama susimąstyti, kad ilgus metus ir aš buvau iš tų, kurie važiuodami į normalią Europą norėdavo kuo greičiau pervažiuoti Lenkiją ir pageidautina – be sustojimų.
Dalinai tai buvo pagrįstas požiūris. Nusikelkime laiku bent dvidešimt metų atgal ir prisiminkime tragiškos kokybės Lenkijos kelius su knibždančiais banditais juose. Pamenu, senais laikais iš Kėdainių išvykome maždaug po vidurnakčio, kad Lenkiją spėtume pravažiuoti dienos šviesoje. Tada nemalonių nuotykių išvengėme, tačiau kelias nuo Lietuvos sienos iki Suvalkų buvo toks tragiškas, kad kaip šiandien pamenu kelio ženklą, draudžiantį važiuoti greičiau nei 30 kilometrų per valandą greičiu. Po Suvalkų reikalai šiek tiek pasitaisė, bet keliai buvo siaubingai siauri ir apkrauti vos judančiais Polski Fiatais ir Polonezais.
Bėgo metai, ir Lenkija keitėsi greičiau nei mūsų nuostatai apie ją. Banditų keliuose seniai nebeliko, o keliai nepastebimai pasidarė geresni nei Lietuvoje. Varšuvą gražiais aplinkkeliais jau galima apvažiuoti nelendant į miestą, o Polski Fiatą ar Polonezą turbūt rastum nebent pas kokį seną lenką garaže.
Gal kiek nepatogu, kad geriausios Lenkijos vietos yra gana toli nuo Lietuvos, jau už Varšuvos. Tai reiškia, kad norint jas pasiekti, teks sugaišti daugiau laiko kelyje. Viena geriausių Lenkijos vietų – Krokuvos miestas – yra apskritai už gerų dešimties intensyvaus važiavimo valandų nuo Vilniaus. Tokiu atveju savaitgalio praleidimas Lenkijoje tampa sudėtingu, nes daugiau nei pusę jo reikia prasėdėti automobilyje.
Gerai, kad dabar į Lenkiją galima santykinai nebrangiai nuskristi. Praeitą vasarą aš ten skridau keturis kartus, ir lankydavausi vis kitoje šalies vietoje, nes atradau puikų kelionių šalyje būdą – lėktuvas plius traukinys. Skrisdavau į Varšuvą, o iš ten bet kokia Lenkijos vieta traukiniu yra pasiekiama pakankamai greitai, nes Varšuva yra šalies viduryje. Rytinis skrydis truko mažiau nei valandą, ir dar ne vėlų rytmetį atsidurdavau Lenkijos sostinėje, pasiruošęs iš jos keliauti į bet kurį šalies kampelį.
Galima net ekspromtu nuspręsti, kur nori važiuoti. Greituoju traukiniu per 2,5 valandos galima pasiekti Krokuvą, maždaug per tiek pat laiko prie jūros esantį Gdanską, o į buvusį galingą pramonės miestą Lodzę galima nuvykti vos per valandą. Šie trys miestai, kartu su sostine Varšuva ir buvo mano praeitos vasaros savaitgalinių kelionių maršrutai. Tačiau gerų vietų yra ir daugiau. Torūnė, Vroclavas ar Poznanė irgi yra pasiekiami labai greitai.
Tiesa pernai buvo geriau, nes į Lenkijos sostinę ir Gdansko uostamiestį iš Vilniaus skraidė žemų kaštų oro linijos, tad neretai nuskristi galima buvo pigiau nei nuvykti autobusu. Šiemet jos nebeskraido, ir tai yra siaubingai apmaudu, nes mielai būčiau kelis vasaros savaitgalius pakartojęs ir šiemet. Tačiau tiek iš Vilniaus, tiek iš Kauno oro uostų tebeskraido lenkų avialinijos LOT, kurių bilietai jau nėra tokie pigūs, bet bent jau pasirinkimas išlieka.
Turbūt teisingiausia pradėti kelionių po Lenkiją apžvalgą nuo sostinės Varšuvos. Ankstyvaisiais nepriklausomybės laikais man Varšuva asocijavosi su dideliu turgumi, nes tėvai, traukinio ertmėse slėpdami nelegalias prekes, nuolat važinėdavo jas pardavinėti Varšuvos turguje. Tie laikai seniai baigėsi. Dabar Varšuvoje ne kažką parduosi, o nusipirkti gali daug ką, nes Lenkijoje daug kas pigiau.
Varšuva dabar išgyvena puikų laiką, gal net geriausią per savo gyvavimo istoriją. Ligų ir karų nuolat alintas miestas jau kuris laikas gyvena ramiai ir klesti. Gyventojų mieste nuolat daugėja, nes daugelio dar neemigravusių lenkų siekiamybė yra Varšuva. Kad ir kaip mylėtume ir gerbtume istorinę Krokuvą ar rytprūsišką Gdanską, jie neprilygsta Varšuvai nei svarba, nei dydžiu, nei populiarumu, nei pinigais.
Aš manau, kad Varšuva yra svarbiausias, įtakingiausias miestas ne tik Lenkijoje, bet ir visoje Rytų Europoje. Nes, kas gi kitas, jei ne ji. Čia jai nematau net artimo konkurento.
Savaitgalį Varšuvoje galima praleisti turiningai ir nebrangiai. Maisto, apgyvendinimo ar alaus kainos yra arba tokios kaip Lietuvoje, arba procentu kitu mažesnės, o taksi paslaugos gali būti net pigesnės nei Vilniuje. Tai daug ką sako, nes Vilniaus taksi kainos yra nepadoriai mažos, kartais netoli važiuojant net gėda pažiūrėti į taksometrą. Nenuostabu, kad visokie Uberiai pas mus sunkiai prigyja. Viešojo transporto kainos panašios kaip Vilniuje. Jis yra patogus ir gerai sutvarkytas. Važinėja metro, autobusai, tramvajai. Neribotų važiavimų dienos bilietas kainuoja apie 4 eurus.
Nors senosios Lenkijos architektūros bastionu laikomas Krokuvos senamiestis, Varšuva jį irgi turi. Jis nėra didelis, o per Antrąjį pasaulinį karą buvo beveik visiškai sugriautas. Ir iš pačios Varšuvos mažai kas buvo likę. Sovietmečiu miestas buvo labai aktyviai atstatinėjamas.
Preciziškai autentiškai atstatytas ir Varšuvos senamiestis. Buvo atstatytas taip, kad ne specialistas net neatskirs ar čia sena ar nauja statyba. Žymiausias jo objektas – Karališkoji pilis. Joje rezidavo mūsų bendros valstybės karaliai, kas jau savaime yra verta daugiau dėmesio, nes pilis dalinai yra ir mūsų. Ji yra atvira lankytojams. Dailiai atrodo atstatyta senamiesčio Turgaus aikštė ir Varšuvos barbakanas.
Kad per daug nesuktų galvos ir neieškotų, kas čia dar yra gražaus, miesto svečiams yra siūloma pereiti Karališkuoju keliu. Jis jungia Karališkąją pilį su Vilanovo rūmais ir veda pro žymiausius miesto objektus. Kelias netrumpas, apie 10 km, tačiau nebūtina visą pereiti išsyk. Jis veda pro tokį gėrį kaip Šv. Onos bažnyčia, Tiškevičiaus rūmai, Karmelitų bažnyčia, Prezidento rūmai, Belvederio rūmai, Kazimiero rūmai, Lazenkų ir Ujazdovo parkai su rūmais.
Nors Varšuvoje dygsta daug gražių stiklinių dangoraižių, bent jau man stalinistinės architektūros Kultūros ir mokslo rūmų nepermuša niekas. Jie buvo pastatyti 1955 metais, kaip sovietų liaudies dovana Lenkijos žmonėms. Pastatas yra socialistinio klasicizmo ir lenkiškosios architektūros mišinys. Būtent pastaroji mišinio dalis turbūt lemia tai, kad pastatas yra panašus į kai kuriuos senuosius Manhatano dangoraižius. Jo aukštis siekia 231 metrą.
Patys lenkai nevienareikšmiškai vertina šį pastatą. Vienų nuomone, jis yra nereikalingas kaip sovietinės praeities reliktas, kiti piktinasi, kad pastatas bjauroja miesto vaizdą, o treti teigia, kad tai lenkų istorijos dalis. Kad ir kokie suktųsi ginčai, būtent šis pastatas yra laikomas Varšuvos simboliu. Būtinai pasikelkite į viršų, iš ten puikus gražaus miesto vaizdas bus garantuotas.
Varšuvoje pramogų yra daug, tačiau aš pasirinkau vyrišką – futbolą. Man pasisekė, kad mano viešnagės metu Varšuvos „Legia“ žaidė savo namų rungtynes. Ir labiausiai įstrigo ne pačios rungtynės, nes Lenkijos futbolas nėra tokio aukšto lygio, o „Legia“ aistruoliai. Jie savo komandą palaiko taip triukšmingai ir organizuotai, kad per odą šiurpuliukai laksto.
Dar smagu pasivaikščioti Vyslos krantine. Vakarais ten verda gyvenimas. Man ilgai vaikščioti neteko, nes anksti ryte jau laukė traukinys į kitas puikias šalies vietas.
