Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Būtent Kapčiamiesčio miestelyje amžinojo poilsio atgulė lietuviškoji Žana d'Ark – narsioji 1831 m. sukilimo prieš carinę Rusiją didvyrė Emilija Pliaterytė (1806–1831). Jos paskutinės gyvenimo dienos taip pat prabėgo netoliese – šiek tiek šiauriau buvusiame Vainežerio (Justinavo) dvare. Būtent čia ją dėl ligos, o gal ir dėl sielvarto pasiglemžė mirtis.
Keliaujant paskutiniais E.Pliaterytės gyvenimo takais, ko gero, pirmiausia ir reikėtų vykti į Vainežerį, kur kadaise itin vaizdingoje vietoje stovėjo čia gyvavusios dvaro sodybos pastatai.
Vainežerio dvaro, anksčiau vadintame Justinavo vardu, rūmai galėjo būti pastatyti XVIII a. Tuo metu čia buvo įkurti sodai ir įspūdingas 17,79 ha ploto parkas. Išraiškingame reljefe telkšantis Vainežerio ežeras, o greta ir kitas – Ančia – iki šiol traukia gamtos grožį ir ramybę vertinančius praeivius.
Kaip teigiama dvaro parko informaciniame stende, nuo XVI iki XX a. pradžios šis dvaras mena septynis valdytojus, iš kurių bene ilgiausiai čia šeimininkavo Ablamavičiai. Anot Kultūros paveldo departamento, jie jį valdė per visą XIX a.
XX a. pradžioje šį dvarą valdė Murauskas. Tarpukariu jo žemė buvo išdalinta Lietuvos savanoriams. Rūmuose įsikūrė Seinų miškų urėdija (vėliau Veisiejų miškų ūkio administracija) ir pradinė mokykla. Tuo laikotarpiu Justinavo dvaras imtas vadinti Vainežerio dvaru.
1948 m. rūmai ir ūkiniai pastatai sudegė. Paskui tai, kas liko, buvo išardyta ir panaudota naujų sodybų statybose.
Nors pastatų neliko, ši dvarvietė garsėja tuo, kad čia 1831 m. buvo slaugoma, o vėliau mirė sukilimo dalyvė, 25-ojo pėstininkų pulko 1-osios kuopos garbės vadė Emilija Pliaterytė.
Kaip rašoma Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos parengtame leidinyje „1831 metų sukilimo didvyrė grafaitė Emilija Pliaterytė“, ji kartu su savo adjutante Marija Prušinskaite ir pusbroliu Cezariu Pliateriu bandė per Užnemunę pasiekti Varšuvą ir ten toliau tęsti kovą.
Jos vaikystės dienų romantiška svajonė „numirti už Tėvynę“ išsipildė.
„Ėjo miškais slapstydamiesi, daugiausia naktimis, kentėjo badą, troškulį, nuovargį. Galų gale Emiliją jėgos visai apleido, ant kojų atsivėrė žaizdos. Vis dar bandė eiti, tačiau beeidama apalpo. Cezaris ir Marija nunešė Emiliją į eigulio trobelę. Kreipėsi į artimiausią dvarininką Ignotą Ablamavičių, prašydami priglausti ligonę svetima Ščevinskaitės pavarde.
Jų laimei, pastarasis taip pat buvo patriotas ir priėmė grafaitę į netoliese Kapčiamiesčio esantį savo Justinavo dvarą. Šeimininkų globojama ir prižiūrima Emilija buvo beatsigaunanti, tačiau sužinojusi apie galutinį sukilimo pralaimėjimą atkrito, ir liga atsinaujino. Išsekęs organizmas nepajėgė ištverti ligos.
1831 m. gruodžio 23 d. grafaitė Emilija Pliaterytė pabaigė savo trumpą, tačiau didvyrišką gyvenimo kelią. Buvo slapta palaidota svetima pavarde Kapčiamiesčio kapinėse. Jos vaikystės dienų romantiška svajonė „numirti už Tėvynę“ išsipildė.“
Šiandien Vainežerio (Justinavo) dvaro parke, žvelgdama į raibuliuojantį ežero vandenį, klūpi įstabi Evaldo Pauzos kurta skulptūra, skirta pagerbti lietuviškąją Žana d'Ark. Man tai – viena iškalbingiausių mūsų šalyje esančių skulptūrų. Ar dar esate kur nors matę klūpančio karžygio paminklą?..
Man tai – viena iškalbingiausių mūsų šalyje esančių skulptūrų.
Kaip jau ir minėta, narsioji grafaitė buvo palaidota netoliese esančiame Kapčiamiestyje. E.Pliaterytė nacionaline didvyre laikoma ir Lenkijoje. Atrodo, kad mūsų kaimynai lenkai jos kapą net ir lanko dažniau.
Beje, ir Kapčiamiesčio centre galima išvysti dar vieną E.Pliaterytei skirtą paminklą, kurį 1999 m. sukūrė skulptorius Antanas Ambrulevičius. Kapčiamiesčio miestelyje taip pat galima aplankyti Emilijos Pliaterytės vardu pavadintą muziejų.
Už kelių dienų sukaks 218-lika metų, kai gimė ši išskirtinė moteris. Ji pasaulį išvydo 1806 m. lapkričio 13 d. Vilniuje grafų Pranciškaus Ksavero Broel-Pliaterio ir Onos Pliaterienės šeimoje. Tėvas dideliu džiaugsmu nespindėjo, nes labiau tikėjosi pirmagimio sūnaus.
Būsimai karžygei nerūpėjo žaidimai su lėlėmis, prabangūs drabužiai ar šokiai.
Kai E.Pliaterytei buvo 9 metai, jos tėvai išsiskyrė, todėl ji kartu su mama išsikėlė iš Vilniaus ir išvyko gyventi pas gimines Liksnoje, netoli Daugpilio. Giminių dvare jaunąją grafaitę mokė privatūs mokytojai, ji itin mėgo matematiką, bet bene labiausiai žavėjosi istorija. Kilminga mergina lankydavosi pas bendraamžius valstiečių vaikus, juos mokė lenkų, prancūzų kalbų.
Būsimai karžygei nerūpėjo žaidimai su lėlėmis, prabangūs drabužiai ar šokiai. Jos aistra buvo istorija. Anksti išmokusi valdyti ginklą, šaudydavo taikliau už užkietėjusius šaulius, taip pat buvo puiki jojikė bei gebėjo mikliai fechtuotis.
1829 m. grafaitė kartu su motina išvyko paviešėti pas giminaitį Liudviką Augustą Pliaterį į Lenkiją, o jis buvo valstybės sekretorius, Lenkijos turto fondo generalinis direktorius. Kalbėdamasi su giminaičiu, E.Pliaterytė sužinojo, kad Lenkijoje planuojamas sukilimas. Jai tai sukėlė galybę klausimų: kada tai prasidės Lietuvoje, kas vadovaus ir pan.?
Netrukus mirė grafaitės mama, todėl vienatvė ją tik dar labiau įtraukė į mintis dėl sukilimo prieš carinę Rusiją.
1831 m. kovo 25 d. Antazavėje (Zarasų r.) savo dienyne Emilija padarė įrašą, skirtą tetai, apie įstojimą į sukilėlių gretas:
„Liudiju šiuo mano raštu, kad mane prie šio žingsnio, šiandien padaryto, niekas nekalbino, tiesa, mano teta Gasparienė Pliaterienė stengėsi mane atkalbėti nuo mano pasiryžimo. Vedė mane Tėvynės meilė. Be to, auklėjama vienišai ir gyvendama nuo vaikystės metų tąja mintimi, kad kada nors karan eisiu, priėmiau tai, kaip įkvėpimą, kadangi daugelį metų toji mintis, neįprasta jaunoms merginoms, mane lydėjo“ (citata iš leidinio „1831 metų sukilimo didvyrė grafaitė Emilija Pliaterytė“).
Grafaitė tapo pėstininkų pulko kuopos garbės vade.
Grafaitė nusikirpo plaukus, pasisiuvo kareiviškus drabužius ir subūrė bendraminčius. Su pulkeliu sukilėlių iš Liksnos ji nuvyko pas pusbrolį Cezarį į Dusetų dvarą. Dusetų miestelio aikštėje ragino žmones stoti į sukilėlių būrius ir kautis už tėvynę. Su pusbroliu jie sutelkė sukilėlių būrį ir, prisijungę prie kitų sukilėlių, užėmė Zarasus.
Vėliau E.Pliaterytė nuvyko į Ukmergę, ten buvo priimta į Parčevskio sukilėlių dalinį. Paskui ji dalyvavo viename didžiausių mūšių Radviliškio rajone.
Emilija prisijungė prie generolo D.A.Chlapovskio dalinių. Čia ji rodė stebėtiną narsą ir drąsą. Už tai jai suteiktas karinis kapitono laipsnis. Grafaitė tapo pėstininkų pulko kuopos garbės vade ir kartu su pulku žygiavo į Kauną. Vienas paskutinių mūšių, kuriame dalyvavo E. Pliaterytė, vyko ties Šiauliais. Žinoma, tai dalis narsiosios grafaitės trumpo, bet reikšmingą pėdsaką palikusio gyvenimo momentų.
Lydima minčių apie didžios dvasios karžygę bei visam laikui istorijoje išliksiantį jos gyvenimą, nuo Kapčiamiesčio pasukau link Leipalingio, kur asfaltą trumpam pakeitė akmeninis grindinys, menantis 1893 metus.
Dunda kelias...
Ar ne patys žmonės pasirenka, kur ir kaip jiems eiti?..
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
