Aiškinamės, kaip iš čia išvažiuot. Iki Luksoro nuo Minjos – 450 km. Mums pasiūlo taksi. OK, taksi kiekvienas durnius gali pasiimti. Kokie dar variantai?
Mes turime gidą visos kelionės metu, nors jis yra Nuveiboje, netoli Dahabo. Bet visada pasiekiamas telefonu ir sprendžia klausimus, jeigu negalime jų išsispręsti patys. Beje, maršrutą dėliojome kartu su juo – jis daug ką rezervuoja iš anksto, davė patarimų.
Taigi, gidas išsiaiškina, kad važiuoja vietinės mikruškės, tik reikia nuvažiuoti į kažkokią konkrečią stotį. Super, imsime mikruškę, pasivažinėsim vietiniu transportu.
Visa tai besiaiškinant viešbučio vestibiulyje, mums pristato vyriškį. Sako, nori nenori, bet jis lydės jus visur, kol būsite mieste. Vakar paslaugos atsisakėm, bet šiandien galvojam, kad visiškas prikolas su apsauga vaikščiot! Nusprendžiam, kad niekur mes čia neskubam, varom pasivaikščiot, mikruškę vėliau susirasim.
Policininkas apsirengęs civiliais drabužiais. Prašau parodyt pistoletą – sako, kad turi, bet nerodo. Nors iš tikrųjų tikim, kad turi, nes ginklų čia nemažai teko matyti. Taigi mes ir asmens sargybinis vaikštome po parką, o vietiniai eina ir prašo asmenukių non stop. Visiškos žvaigždės, visiška prabanga, labai linksma.
Asmens sargybinis padeda vaikams įlipti ir išlipti iš medžio, pafotografuoja mus, parodo, kur bankomatas. Vienu žodžiu, gera palyda. Atrandame ryšį, kartu visi smagiai leidžiama laiką. Minja, tu esi nuostabus miestas su nuostabiais žmonėmis – tiek gerų emocijų, tiek šypsenų senai nesame gavę. Jeigu jums liūdna, jeigu norite pasijaust žvaigžde, vykit į Minją, pasiimkit apsauginį, eikit ir dalykit savo selfius!
Po pietų policininkas palydi mus iki mikriukų. Sako, kad iki Luksoro reikės važiuoti su dviem persėdimais. Klausiame, kada išvažiuojam – pasirodo, grafiko nėra, turime palaukti, kol susirinks pilna mikruškė. Bet kai pasako vienos vietos kainą, iškart nusiperkam visas vietas joje ir iškart važiuojam.
Išvažiuojam iš miesto – vėl dykumos, vėl tas pats kraštovaizdis. Mus lydi policijos ekipažai, kartkartėmis pasikeisdami, greičiausiai pagal savo patruliavimo zonas. Vieni kitus periminėja su garsiniais signalais, prikolas visiškai nerealus. Taip pasiekiame kito miesto mikriukų stotį. Vietoje jau laukia policijos ekipažas – jeigu kur eisime, mus visur lydės. Susirandame mikriuką iki kitos tarpinės stotelės. Vėl ta pati situacija – reikia palaukti, kol užsipildys vietos. Kadangi jis tuščias, tai iškart paimam 4 vietas ir dar 3 papildomas – kad greičiau pildytųsi ir kad vietos turėtume daugiau.
Kitas paliekam, nes nevarysime čia kaip buožės, vėl visą mikriuką tik sau pasiėmę. Reikia kažkaip ir vietinį vibe’ą pajausti. Pora selfių, ir mikriukas jau užpildytas žmonių, varom toliau.
Mikriukas spaudžia iš pradžių 120km/h, vėliau didina, tada dar didina. Jaučiasi, kaip plaukioja po kelią ir nuo priešpriešiais atvažiuojančių sunkvežimių yra mėtomas į šalis. Juokaujame, kad jeigu Egipte ir yra nesaugu, tai tik dėl vairavimo kultūros.
Jeigu Vilniuje vairuotų egiptiečiai vairuotojai, nebūtų jokių spūsčių, net jeigu ir nebūtų nė vieno šviesoforo mieste.
Beje, čia niekas nepristabdo ir važiuoja tiesiai ant galvos. Bet kai jau atrodo, kad va, šitą žmogų jis tikrai suvažinės, tas kažkaip per kelis centimetrus praslysta ir viskas ok. Kažkaip visi labai ramiai reaguoja – teisingiau, visai nereaguoja.
Tarp automobilių – toks pats prasilenkimas, arba važiavimas dviejų juostų keliu nebūtinai yra dviem juostom. Judėjimas vyksta trim, keturiom ir kaip tik nori. Atstumai tarp mašinų labai minimalūs – na, mes tikrai nepratę prie tokių.
Bet tas eismas ir žavi – todėl, kad yra kažkokios kitos taisyklės, kažkoks chaosas iš pirmo žvilgsnio, bet viskas vyksta gerai. Mes paskęstume spūstyse, jeigu pas mus sugestų vienas šviesoforas piko metu. Kur ten šviesoforas, mes ir taip skęstame jose. Jeigu Vilniuje vairuotų egiptiečiai vairuotojai, nebūtų jokių spūsčių, net jeigu ir nebūtų nė vieno šviesoforo mieste.
Mikriukas ima pagreitį ir vienu metu galvojam, kad tuoj atvažiuosim pas Alachą. Dviejų eismo juostų kelyje vyksta dvigubas lenkimas iš priešpriešinės pusės. Vienas varo 100 km/h, jį lenkia kitas, ir abu juos – dar vienas. Mūsų mikriukas varo maždaug 140 km/h.
Vaizdas toks: vairuotojas staigiai bando priimti sprendimą, kur sukti – ar į dešinę, ar dar labiau į kairę, nes kelias visiškai užimtas transportu, kuris dideliu greičiu lekia į mus. Staiga greičiausiai į mus važiuojantis aplenkia kitus, ir mūsų mikriukas, pasukęs šiek tiek dešiniau, išvengia, greičiausiai, tragiško susidūrimo kaktomuša. Visi mikrūškės keleiviai nustėro. Šypsenos ir išgąstis vienu metu. Suprantam, kad tik ką buvom per sekundę nuo tragedijos.
Mikriuko vairuotojas mažina greitį. Turbūt pats tik ką suprato, kas ką tik vos nenutiko. Bet nepraėjo nė pusvalandis, visai sutemo ir mus lenkia kitas autobusiukas. Mūsų vairuotojui užverda kraujas – tik ką įvyko didelis pažeminimas klientų akyse. Mus begėdiškai lenkia tiesiame kelyje! Vairuotojas pradeda spausti, mikriukas pasiekia tokį greitį, kad jau pradeda visas drebėti ir plaukioti kelyje.
Mūsų vairuotojui užverda kraujas – tik ką įvyko didelis pažeminimas klientų akyse. Mus begėdiškai lenkia tiesiame kelyje!
Nerijus šoka į priekį ir pradeda rėkti per visą mikruškę: „WTF!?!? Slow down!!! You wanna kill us all or what?“ Vairuotojas iš pradžių nesupranta, kas čia vyksta, kas čia ko rėkia. Sustoja, uždega salone šviesą – gal bloga kažkam pasidarė. Kantrybė turi ribas, ir jos buvo peržengtos. Po labai griežto pokalbio greitis krinta iki 100 km/h, ir taip lėtai mes velkamės iki kitos stotelės. Lėtai, bet saugiai pasiekiame Luksorą.
Luksoras – muziejus po atviru dangumi. Daug kas girdėjęs ir nemažai kas buvęs. Tikrai gražu – senojo Egipto istorija prieš akis. Faraonų kapavietės, daug lankytinų vietų. Čia praleisime tris dienas, nes reikia šiek tiek atsipūsti ir pamatyti yra nemažai ką. Dvi dienos – vietinių name, viena diena „Hilton“ viešbutyje, kuris priėmė mus kaip svečius, sužinojęs apie mūsų kelionę po Egiptą.
Turiste, ateik čia! Visi siūlo važiuoti, plaukti, pirkti. Visur bakshish už bet kokį judesį. Pardavėjų įkyrumą atremiam šypsena, kartais tiesiog bėgam nuo jų. Labai linksma, ypač vaikams. Turistų srautas iš Vakarų stipriai sumažėjęs, bet yra vietinis turizmas iš Kairo, kas luksoriečiams nelabai patinka, nes iš vietinių tiek neuždirbsi.
Ką pastebėjom ir ką daug kas žino – vietiniams kainos skiriasi, ir tai yra oficialu. Patekti į šventyklą užsieniečiui kainuoja 5 kartus, o kartais netgi daugiau, bet kainos vis tiek labai mažos ir tikrai verta. Mieste lengvas chaosas, bet vėlgi – visur saugu. Kalbam su vietiniais apie saugumą, jie sako, kad visur Egipte saugu, išskyrus šiaurės Sinajų.
Laukite tęsinio.