Pirmą dalį apie Nerijaus ir Kristinos šeimos kelionę po Egiptą skaitykite čia.
Gidas spaudžia bekele vietomis virš 100 km/h. Vaikams labai patinka, mums kiek mažiau, bet nestabdom – tikime, kad jis žino, ką daro.
Sustojame pietauti. Kavinė – kaip po karo: vienas galas sugriuvęs, kitame valgome. Maistas paprastas, bet skanus.
Vietovė garsi vandens šaltiniais, ir visai šalia kavinės yra amerikiečių pastatytas vandens muziejus. Muziejus tokioje vietoje, kur aplink nieko nėra, gerokai nustebino. Gidas net nepaminėjo, kad bus muziejus, tiesiog pamojo ranka, kad – va ten yra kažkas lyg ir nieko, patys pažiūrėkit. Labiau buvo susikoncentravęs į tai, kad mes valgysime šitoje kavinėje, jei tą vietą galima taip pavadinti.
Muziejus pasirodė tikrai vertas dėmesio. Sužinome daug negirdėtų ir įdomių faktų apie vandenį Egipte. Jaučiasi, kad ne projektas ne vietinių.
Po pietų judame toliau. Saulei leidžiantis pasiekiame savo stovyklavietę. Vaizdai stebina. Per daugelį metų vėjas suformavo įvairiausias kreidos skulptūras. Leidžiantis saulei dangus nusidažo rausvai violetinėmis spalvomis – tai vienas gražiausių gyvenime matytų saulėlydžių.
Gidas gamina maistą, kepa, verda ir troškina. Ir gamina jis labai skaniai. Klausiam, ar gamina namie, sako, kad tik turistams, o namie gamina žmona.
Saulei nusileidus atsiveria dangus ir žvaigždės. Tiek sunku pamatyti net ir tamsiausią naktį Lietuvoje – čia žvaigždės nuo horizonto iki horizonto. Baltoji dykuma tikrai įspūdinga ir verta aplankyti.
Buvome sumanę nakvoti po atviru dangumi, tačiau temperatūra naktį nukrenta iki 5 laipsnių, pabijojome sušaldyti vaikus, paprašome palapinės. Miegame užsikloję kupranugarių audeklais. Šalta nebuvo nė kiek.
Ryte dykuma atrodo ne mažiau įspūdinga. Gaila, mūsų autobusas į kitą miestą išvažiuoja per pietus, dėl to negalime pasilikti ilgiau. Papusryčiaujame ir grįžtame į Bahariya. Kadangi yra šiek tiek laiko iki autobuso, važiuojame apsidairyti po miestelį. Vaizdas nekoks – viskas ištaškyta visur, kur tik gali būti. Vietiniai sako, kad po revoliucijos, kai H.Mubarakas buvo nuverstas, viskas stipriai nuvažiavo žemyn ir jau taip gerai, kaip buvo anksčiau, niekada nebegrįžo. Nei turistai, nei finansai.
Kaimelyje sulaukiame nemažai žvilgsnių – turistai, ir dar su vaikais, čia yra visiška retenybė. Visi įbedę akis į Kristiną kaip į ufonautą. Žmonės atrodo labai taikūs ir kuklūs. Niekas nekalbina, tyliai stebi.
4 valandos kelio vietiniu autobusu, ir mes pasiekiame nakvynės miestą Minya. Pakeliui stebime, kaip kraštovaizdis keičiasi iš nesibaigiančių smėlynų į žalumą. Jeigu prieš tai buvo palmių miškai ir aplink tik dykuma, tai dabar vietoje dykumos žaliuoja laukai, palmių kiek mažiau ir šiukšlės. Labai daug šiukšlių.
Laukite tęsinio.
