3 valandos traukiniu, ir mes Asuano mieste. Miestas nemažas, bet apsistojame Nilo upėje esančioje Elephantine saloje. Čia nėra mašinų, nėra gatvių, nėra eismo, ir patekti gali tik su keltu arba laiveliu.
Siauros gatvelės, vietinių daržai – čia visai kitoks Egiptas. Net ne Egiptas, o jau tikra Afrika. Keičiasi žmonės, jų išvaizda. Viskas labai jauku ir miela.
Susiplanuojame kelionę pasižiūrėti krokodilų. Plaukiame laivu Nilu gerą pusvalandį. Gidas prišvartuoja laivelį ir veda mus į kažkokį namą. Juokaujam, kad šitame name gyvena krokodilai. Užeiname į vidų, ten pilna staliukų, viskas labai gražiai išpiešta įvairiais raštais, šone – mūrinis daiktas, toks kaip didelis pečius, iš viršaus grotos.
Prieinam arčiau – ten narvas, maždaug 2x2 m. Žiūrim pro grotas – o ten 5 krokodilai vienas šalia kito. Taip susispaudę, kad nėra daugiau vietos niekam. Iškart apima toks keistas jausmas ir kyla klausimas – kam visa tai? Gyvūnai tupi narve, kuriame net apsisukti negali, labai žiauru. Visiškai nesitikėjom to. Labai liūdnas vaizdas.
Vietinis gyventojas traukia vieną mažą krokodilą lauk, uždeda gumytę ant nasrų, kad neįkastų, ir duoda mums paeiliui visiems palaikyt. Vaikams džiaugsmo pilnos kelnės, mums džiaugsmo nedaug – labai didelę kainą moka gyvūnas dėl turistų pramogų.
Pasirodo, čia vos ne kiekviename name yra krokodilų, visi juos laiko dėl turistų, kad galėtų užsidirbti pinigų. Krokodilą pamatyti ir jį paliesti tikrai smagu, bet toks elgesys su gyvūnais yra labai žiaurus. Realiai tikrai nebūtume važiavę ir rėmę tokios veiklos, bet vietiniai turbūt yra ne kartą susidūrę su tokia užsieniečių reakcija, dėl to nepapasakoja visko, kur tuos krokodilus pamatysime.
Sako, kad paleidžia tuos krokodilus į laisvę po kažkiek laiko. Netikim, kad paleidžia. Kur tau krokodilas išgyvens laisvėje, prasėdėjęs narve visą gyvenimą? Ir patys sako, jog didelį krokodilą išimti iš to gardo galima tik suleidus migdomųjų visiems ten esantiems krokodilams. Kitaip pavojinga.
Intensyvus keliavimas šiek tiek išmuša iš vėžių. Vietinis maistas nusibodo, norisi kažko naujo. Šiek tiek pametam kursą, bet visą laiką judame į priekį. Atsitiktinis taksi vairuotojas pasiūlo turą po miestą. Pirma vieta, į kurią važiuojame pusę valandos, – užtvanka. Labai svarbus Egiptui projektas, sako taksi vairuotojas. Rusija 1972 m. pastatė hidroelektrinę, kuri aprūpiną Egiptą elektra. Iš tikrųjų užtvanka pastatyta 1902 m. anglų inžinierių, ir vėliau kas kažkiek laiko vis atnaujinama. Visgi informaciją reikia tikrinti, ir tai įsitikiname ne pirmą kartą.
Asuane labai gražu, yra muziejų, yra ir labai gerai išlikusių šventyklų. Labai daug vandens aplinkui, vaizdai nuostabūs. Vieta, kurią tikrai verta aplankyti, ir kuri nėra tokia girdėta kaip Luksoras arba Aleksandrija. O pamatyti tikrai yra ką.
Vietiniai labai įkyrūs, ir pradedame suprasti neigiamo Egipto įvaizdžio vakariečių akyse priežastis – vietinių įkyrumas ir netvarka.
Paskutinė diena, rytoj trečią valandą dienos traukiniu vykstame į Kairą. Planavome vykti naktiniu reisu, bet nebuvo bilietų, ir tenka ankstinti savo išvykimą. O dar suplanavę nuvažiuoti iki piečiausio Egipto miesto Abu Simbelio.
Tempas mūsų tikrai nemažas, visą laiką praleidžiame kažkur vykdami, atrodo, kad varome non stop. Grįžtame namo, tada nuotraukos, tekstai iki nakties, ir vėl iš pačio ryto į kelią.
Paskutinė pietinės Egipto dalies kelionės dalis atrodo taip: keliamės trečią ryto, ketvirtą iš kito kranto pajudame Abu Simbelio link autobusu. Iki vietos – trys valandos kelio. Abu Simbelyje pusantros valandos pasižiūrim Ramzio II ir jo žmonos Nefertitės šventyklas, tada atgal į Asuaną ir iš jo pajudėsim traukiniu į Kairą.
Kairą pasieksime anksti ryte, apie 5 val. Tokia nusimato 23 valandų kelionė su kultūrine programa.
Laukite tęsinio.
