Visi savo gyvenime esame priėję kryžkelę, kai nebežinome, kuriuo keliu sukti, kokios veiklos imtis. Vieniems pritrūksta ryžto ką nors keisti, kiti patraukia savęs paieškų link – pasirenka bandymų kelią. Tačiau Kiemelių kaime Vilniaus rajone jau dešimtmetį veikiančio ūkio „Levander Village“ savininkei Jūratei viskas susidėliojo savaime, – kamuojant nežiniai, ji susapnavo lemtingą sapną.
„Kai man buvo 40 metų, pradėjo kankinti mintys – kaip čia gyvenu, kuo užsiimu, ar viskas teisinga, ar neišblaškau savęs kitiems žmonėms, vaikams, darbams. O kur aš? Mano mažyliui tuo metu buvo treji, reikėjo jau grįžti į darbus. Prasidėjo vidinis spaudimas: nenoriu sėdėti darbe nuo ryto iki vakaro, gyvenu jau gamtoje, turime žemės, nors ji – šabakštynas, noriu kitokios gyvenimo kokybės. Gal reikia išnaudoti tai, ką turiu?
Taip save kankinau, kankinau, kol susapnavau sapną, kad stoviu levandų lauke ir esu labai laiminga. Prabudau, net žandikaulis skaudėjo. Supratau, visą naktį su šypsena miegojau. Pasakiau vyrui: važiuojame į Prancūzijos Provansą, nes ten kažkur manęs laimė laukia. Pasijuokėme ir tuo viskas baigėsi. Iki tol levanda neturėjo jokios reikšmės gyvenime. Tačiau sapnas persekiojo toliau. Visur akis patraukdavo levandų spalvos daiktai. Pradėjau domėtis tuo, ką susapnavau. Ieškojau, kaip čia ta laimė pasireikš“, – neįtikėtiną istoriją ėmė pasakoti pašnekovė.
Susapnavau sapną, kad stoviu levandų lauke ir esu labai laiminga. Prabudau, net žandikaulis skaudėjo.
Ji pakvietė prisėsti jaukioje savo sodybos bei levandų ūkio bibliotekėlėje. Ten pat surengė ir degustaciją: gomurį malonino paštetas, alyvuogės, limonadas, sirupas, medus, sausainiai, miniatiūriniai keksiukai, arbata, ledai, – viskas pačios šeimininkės rankomis pagaminta su ūkyje užaugintomis levandomis. O ir tame ūkyje (levandomis užsodinti 2 hektarai), kaip teigia Jūratė, pluša tik 4 kojos, 4 rankos ir 2 galvos, – pasamdyta vos viena pagalbininkė.
„Šioje karalystėje dirbame tik dviese. Laukiu, kol vyrui pabos savi darbai – vadovauja vienai saugos tarnybos įmonei, ir padės man ūkyje. Reiktų labai pagalbos. Vaikai išaugo ir metė mane. Jaunėlis tik liko: per sukąstus dantis šoka kartais į traktoriuką ir nupjauna žolę. Darbų apimtis didelė, bet labai sunku su darbuotojais. Žmonės, kurie gyvena aplink, turi savo ūkius arba dirba Vilniuje. Iš pradžių tik atrodo: levandų laukai – kokia romantika. Tačiau taip nėra. Jaučiu tokį didelį neišnaudotą potencialą. Jei atsirastų pagalbininkų, galima būtų ir maistą, gardintą levandomis, lankytojams tiekti“, – patikino Jūratė, prisiminusi, kad viskas prasidėjo nuo idėjos įrengti sodyboje kempingą.
Lietuvoje veikia gal dešimt levandų ūkių, tačiau šis – pats seniausias ir didžiausias. Gausiausią lankytojų būrį jis sutraukia tuomet, kai šie užburiantys purpuriniai augalai žydi – nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio. Būta, kad žydėjimo procesas užsitęsė net iki lapkričio.
Dažniausiai levandų ūkio savininkams tai nebūna jų pagrindinė veikla. Štai ir Jūratė šalia levandų įrengė saulės baterijas bei 1,3 hektaro užimančią poilsiavietę, 5 ištaigingus kambarius nakvynei (ilgiausiai svečias sodyboje užsibuvo 6 dienas), parduotuvėlę. Veikia sodyba ir kaip dienos poilsio centras.
Perdirbimui neparduoda
Visas užaugintas levandas ūkio šeimininkė sunaudoja ir parduoda pati, – į užsienį nieko neeksportuoja, bet yra sulaukusi užklausos iš prancūzų: kaip greitai galėtų atsiųsti 40 tonų levandų. Skaitydama užklausą Jūratė negalėjo sulaikyti juoko.
„Realizuojame viską, ką užauginame. Šiais metais net deficitas savaitei buvo susidaręs. Produktų gaminame labai daug, asortimentą plečiame kasmet. Pagrindinis produktas – levandų hidrolatas, arbata, maišeliai į spintą, prieskoniai, dekoracijos, puokštės. Man tai nėra tik ūkininkavimas, tai ir begalinė kūryba. Kasmet kyla po 5-6 idėjas, kaip dar panaudoti levandas. Siūlome ir padedančius užmigti levandų akinius ar nusiraminimo apykakles“, – šyptelėjo Jūratė, patikinusi, kad produkcijos kainos nekinta jau dešimtmetį.
Paklausta, koks yra, pavyzdžiui, levandų maišelio, galiojimo terminas, pašnekovė paaiškino, kad viskas priklauso nuo laikymo sąlygų. Be to, nejudinamas džiovintas augalas, jei jis natūralus ir nepurkštas sintetiniais priedais, turi savybę „užsirakinti“ – reikia nuolatos „pajudinti“, patrinti. Tuomet eteriniai aliejai vėl atsiskleidžia.
„Prancūzai dažniausiai augina net ne levandas, o levandinus, nes pastarųjų našumas yra didesnis – 80 proc. Levandinas – XX a. dirbtinai išvesta veislė. Levandinai – labai dekoratyvūs, sukuriantys tą gražią spalvą, kurią mes matome nuotraukose iš Provanso. Jie yra daug aitresni, naudojami kosmetikos pramonėje, o levandos yra universalesnės – galima naudoti ir kosmetikoje, ir farmacijoje, ir konditerijoje, kulinarijoje. Pačių levandų rūšių priskaičiuojama apie 200. Yra net nežydinčių levandų, kai prieskoniams auginama tik lapija. Šiaip levanda yra rozmarinų šeimos.
Beje, pernai parsivežiau levandinų iš Kroatijos, pasodinau, puikiai peržiemojo, jau turime susidžiovinę, galvosime, ką daryti toliau. Bet norint pamatyti tikrąjį rezultatą, reikia palaukti, nes levandų branda pasiekiama tik trečiaisiais ar ketvirtaisiais metais“, – paaiškino Jūratė.
Apsilankymas Jūratės puoselėjamame ūkyje, nesvarbu, jame praleisite 10 minučių ar pusdienį, atsieis 10 eurų.
Kartą prarado 80 proc. derliaus
Gamyba iš levandų neužsibaigia, rodos, visus metus. Vienoks levandų augimo periodas tinka vieniems produktams, kitoks – kitiems, gaminti. Mums apsilankius ūkyje, buvo tik ką nuimtas derlius, tad Jūratės ir vėl laukia kūryba. Pirmoji užduotis nuimant derlių – išdistiliuoti kuo daugiau levandų vandens. Jis išgaunamas iš maždaug 30 proc. levandų. Antras etapas – pjovimas.
„Įdomus faktas: nuskinta levanda per pusvalandį išgarina 60 proc. turimo eterinio aliejaus. Pamenu, kai tai sužinojau, suvokiau, kodėl ūkiai neatiduoda produkcijos perdirbėjams. Distiliavimas turi vykti tik ūkyje ir jis turi vykti greitai. Distiliuojame vandenį tik iš žiedų. Mažesniuose ūkiuose tas vanduo būna aukštesnės kokybės, nes didžiuosiuose vienu metu išgaunami du produktai – eteriniai aliejai ir visa tai, kas lieka – hidrolatai. Mažieji ūkiai neatskiria eterinio aliejaus nuo vandens.
Nuėmus derlių, prasideda ilgas, „peleniškas“ džiovinimo ir rūšiavimo procesas. Daug produktų gaminame, tai reikia išsirūšiuoti, kas kuriam dar tinka, o kas – jau nebe. Dabar kas yra likę augti, tai tinka tik židiniui. Įsimeskite džiovintų levandų į židinį, pajusite tooookį aromatą“, – šyptelėjo Jūratė, patikinusi, kad esant tinkamoms sąlygoms, levandų krūmas „tarnauja“ apie 10-15 metų.
Vienas metais, kaip pasakoja ji, lietingas ruduo ir greitai užėjęs įšalas „pražudė“ apie 80 proc. derliaus. Verkti tuomet teko krokodilo ašaromis. Pirmieji levandų sodinukai į jos ūkį atkeliavo nuo Čekijos pasienio.
Lankėsi kartą ūkyje ir levandų žinovai prancūzai iš Provanso. Jūratė su nerimastingumu laukė jų vertinimo ir sulaukė tik pagyrų.
Mada – ne levandos, o ūkiai
Tikriausiai ir jūs pažįstate nors vieną žmogų, kuris socialiniuose tinkluose pasidalino nuotrauka, daryta levandų laukuose. Paklausta, ar tai jau tampa mada Lietuvoje, ūkio šeimininkė patikslino: mada ne levandos, o patys ūkiai – žmonės juos atranda iš naujo. Pramogą, anot Jūratės, galima sukurti su bet kokiu derliumi – burokėliais, bulvėmis, ramunėlėmis ir t.t.
Apsilankymas Jūratės puoselėjamame ūkyje, nesvarbu, jame praleisite 10 minučių ar pusdienį, atsieis 10 eurų. Kadangi yra apsistojančių ilgesniam laikui, vardan jų ramybės griežtai ribojamas lankytojų srautas – kasdien priimama tik apie 50 žmonių, trokštančių nusifotografuoti levandų apsuptyje, išsimaudyti 18 hektarų užimančiame karjere, pažaisti mini golfą, paplaukioti valtimi ar pasimėgauti saulės teikiamais malonumais. Tiesiog pakvėpuoti su niekuo nesumaišomu aštroku levandų aromatu. Ūkyje stengiamasi sukurti absoliučią ramybę.
„Kai žydi levandos, srautus sureguliuoti labai sunku. Žmonės pyksta, kad neįsileidžiame, bet mūsų tokia koncepcija, – neturime tikslo užtvindyti laukus žmonėmis. Orientuojamės į ramų, meditacinį poilsį. Ir kambariai mūsų visi yra dviviečiai. Labiau tinkama aplinka poroms, vienišiams – tiems, kurie nori susidėti mintis į lentynėles, kai jos išsibarsto, pabūti, pasidžiaugti aplinka, kvapais, skoniais. Šeimoms su vaikais, pasakysiu atvirai, mes nesame pritaikyti“, – teigė Jūratė.
Poilsiavietė, anot jos, be levandų ūkio neišgyventų, o levandų ūkis – be poilsiavietės.
Iki šių metų, kol smogė pandemija, 80 proc. ūkyje su nakvyne apsistojusių klientų buvo užsieniečiai. Lietuviai užsukdavo tik pusdieniui – „pačilinti ir pagrilinti“, kaip sako Jūratė. Maistą čia lankytojai gaminasi patys, vaišinami jie tik levandų arbata, gali įsigyti levandų ledų. Apsistojantiems nakvynei siūlomi ir prabangesni pusryčiai, atsieinantys 12 eurų.
Paklausta, ar skiriasi užsieniečio ir lietuvio poilsiautojo elgesys, Jūratė pastebėjo vieną detalę: tautiečiai mažiau tvarkingi, pavyzdžiui, panaudoję golfo lazdą, negrąžins jos į vietą, o paliks bet kur.
„Džiaugiuosi, kad tas anuomet susapnuotas sapnas mane užbūrė. Darbas levandų ūkyje – labai dinamiškas. Gali ir labai daug kūrybos įdėti. Skirtingu metų laiku reikia atlikti skirtingus darbus“, – šyptelėjo Jūratė.
Į Provansą ji prisipažino nuvykusi tik pernai. Kai ten žydi levandos, žydi jos ir Vilniaus rajone – pats darbymetis. Nereikia net sakyti, kad prancūziškieji levandų laukai Jūratę pakerėjo.
„Nesu Lietuvoje mačiusi jokio tipo tokių laukų. Gigantiška!“, – susižavėjusi įvertino didžiausio ir seniausio levandų ūkio Lietuvoje šeimininkė.
Rugsėjo 4 dieną, vykstant „Atvirų dienų kaime“ akcijai, lankytojai kviečiami apsilankyti „Lavender Village“ levandų ūkyje ir poilsiavietėje, sudalyvauti nemokamoje ekskursijoje, padegustuoti levandų produktų, apžiūrėti jaukų viešbutėlį bei parduotuvėlę.
Žurnalistų turą po kaimo sodybas organizavo Lietuvos kaimo turizmo asociacija. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.