Grumuldžių šeimai priklausanti „Vila Bisena“ žvalgosi į pakalnėje esantį Nemuną, o jos vardas sąsajų turi su XIII a. čia stovėjusia Bisenės pilimi.
„Gal net ją kažkada atstatysime, būtų labai puikus vėl objektas mūsų Panemunėje“, – šmaikštauja Antanas Grumuldis, šios šeimos galva, nors pats linkęs labiau save vadinti tiesiog laivo „Bisena“, plukdančio keleivius Nemunu, kapitonu.
Įsikūrė senos sodybos vietoje
Gegužės vidury pasnigo – tikras sniegas iškrito, ne medžių žiedlapiai. Tačiau sodyba vis tiek traukė akį vaiskia žaluma.
Kaip sako Antanas, jie kažkada ieškojo gražios vietos sodybai, nes norėjo įkurti kaimo turizmo sodybą. „Mano sūnus Julius surado tą sodybą ir mes jam užkrovėme visus rūpesčius, – juokiasi. – Buvo sena sodyba. Kadangi čia Panemunių regioninis parkas, tai galioja taisyklės – reikia statyti tik ten, kur jau stovėjo pastatai. Mes juos nugriovėme, perstatėme.“
Šeima – vietiniai, vaikai gimę Jurbarko rajone, tik pats Antanas, kaip sako, atkeliavo čia į žentus. Niekada nenorėjęs, kad vaikai emigruotų, Antanas sako mėginęs užkrėsti juos noru likti čia ir kurti savo gyvenimą tėvynėje.
Šią sodybą šeima turi nuo 2011 metų, o veiklą vykdo jau šešerius metus. „Gavome struktūrinę paramą per Nacionalinę mokėjimų agentūrą, įgyvendinome projektą. Daug reikėjo investicijų. Šitame versle atsipirkimo nėra, tiesiog turi savo darbo vietą. Pagrindinė mūsų veikla – pobūviai ir apgyvendinimas. Svečiams nakvoti skirtas pagrindinio namo antrasis aukštas, taip pat yra atskiras pastatas bei namelis ant vištos kojos.
Kadangi čia Panemunių regioninis parkas, tai galioja taisyklės – reikia statyti tik ten, kur jau stovėjo pastatai. Mes juos nugriovėme, perstatėme.
Pobūviams priimame iki 70 svečių, tiek galime ir apnakvindinti“, – pasakojo Julius Grumuldis, įkūrus šią sodybą savyje atradęs ir dar vieną talentą – jis ne tik sodybą statė, dabar prižiūri, bet ir svečius vaišina gurmaniškais patiekalais.
Atrado savyje naują talentą
„Aš vadovauju sodybai ir virtuvei, tėtis yra kapitonas, brolis vadovauja laivo verslui, o mama ir sesuo dirba maisto vagonėlyje, „Kipšiuke“. Bandome atgaivinti mūsų šitą gražų kelią. Trūksta žmonių, trūksta vietų. Jeigu tokių kaip „Kipšiukas“ būtų kas dešimt kilometrų kiekviename kaime, būtų tikrai gerokai geriau. Bandome tą spyrį padaryti, po truputį gal atsigaus“, – apie darbų pasidalijimus ir norą į šį kraštą prisivilioti daugiau žmonių sako Julius.
Šalia sodybos yra ir daržas, kuriam vadovauja Antanas, bet Julius mielai naudoja produktus savo patiekalams. „Bandome užsiauginti savo daržoves“, – tikina jis.
Pobūviams maistą sodybos šeimininkai ruošia patys. „Mes galvojame, kad tai mūsų vizitinė kortelė ir mes ant to važiuojame“, – šypsos Julius, kažkada baigęs teisės mokslus.
Jis vadovauja virtuvei, pats mielai gamina: „Mes žiūrime truputį kita kryptimi. Nuo baltų mišrainių ir įdarytų žuvų pabėgę esame, tikrai galima daug smagesnių dalykų paruošti. Viskas keičiasi, šventės keičiasi, jų principas kitoks. Šventės tampa renginiais, nebūna kaip seniau – sėdi muzikantas su sintezatoriumi raudona nosimi, groja, kol kažkas eina į lauką išsiaiškinti. Tai taip jau nebebūna, vyksta renginys su programa.“
Nuo baltų mišrainių ir įdarytų žuvų pabėgę esame, tikrai galima daug smagesnių dalykų paruošti. Viskas keičiasi, šventės keičiasi, jos tampa renginiais.
Šeimos verslas turi savo privalumų, bet taip pat ir trūkumų, sako Julius: „Kai savi visi, yra pliusų ir minusų. Pasitikėjimas yra labai svarbu.“
Antanas nusijuokia: „Pliusas tas, kad mes galime dirbti be atlyginimo. O taip būna.“
Atsigauti tikisi bent iki 2022 metų
Šis sezonas kol kas pateikė nemažai ne pačių maloniausių staigmenų. „Šis sezonas turėjo būti labai geras. Kadangi Velykos šiemet labai anksti, o švenčių maratonas prasideda nuo Velykų ir tęsiasi iki Visų Šventųjų, tai tikrai nusimatė labai geras sezonas, visiškai užkrautas balandis, gegužė, bet išėjo kaip išėjo. Visas šventes arba perkėlėme, arba jos atšauktos. Sezoną pradėsime birželio gale, nuo Joninių“, – apie koronaviruso grėsmės įneštas korekcijas pasakojo Julius.
Jam antrina ir tėvas: „O šventės – tai beveik šimtu procentų vestuvės.“
Pagrindiniai Grumuldžių sodybos klientai yra iš Kauno ir Tauragės, dar apie dešimtadalis – iš Raseinių, Šakių, Jurbarko, kitų miestų. Paprastai kiekvienas šiltojo sezono savaitgalis čia būdavo užimtas, vestuves yra tekę rengti ir penktadieniais, ketvirtadieniais, trečiadieniais. Kaip sako šeimininkai, dabar labai populiaru paprastą dieną švęsti.
„Labai tikiuosi, kad iki 2022 m. atsigausime, nes juk viskas tuo nesibaigs – šitie metai bus sunkūs, kiti metai irgi bus labai sunkūs, – paklaustas apie nuostolius sakė Julius. – Turime didelius finansinius įsipareigojimus, kadangi kreditas imtas kaip ūkininko, „Invega“ su mumis nedraugauja, tai palūkanų nedengs. Bankas sutiko paskolos mokėjimą atidėti šešiems mėnesiams, o visas įmokas išdėlios vėlesniu laiku.“
Labai tikiuosi, kad iki 2022 m. atsigausime, nes juk viskas tuo nesibaigs – šitie metai bus sunkūs, kiti metai irgi bus labai sunkūs.
Šie metai, nors daug kas prognozuoja, kad lietuviai atostogaus savo šalyje ir mielai po ją keliaus, sodybai lengvi tikrai nebus. Užtat tikimasi daugiau veiklos kitoms šeimoms verslo sritims – laivui ir maisto vagonėliui.
Dar vienas „vaikas“
Kaip sako Julius, jau antrą sezoną jie turi „vaiką“ – „Kipšiuką“. Tai maisto vagonėlis, kuriame karaliauja Raimonda Grumuldienė su dukra Ieva. Šventės šiemet keliasi į gamtą, tad tikimasi, kad ir tokio vagonėlio siūlomo maisto paklausa išaugs.
Tai jau antrasis „Kipšiuko“ sezonas. „Gavome paramą per Kaimo plėtros programą. Kadangi Panemunėje trūksta pravažiuojantiems ir turistams vietų, kur kavos išgerti galėtum, kokį sumuštinį, karštą vasaros dieną desertą, ledų suvalgyti. Paprastai vagonėlis stovi prieplaukoje šalia Panemunės pilies“, – apie šią veiklos sritį pasakojo Antanas.
„Kipšiukas“ vasaros sezono metu veikia kasdien. „Idėja kilo, kad greitai pamaitinti, palepinti turistus. Panemunės pilyje yra tikras restoranas, bet mes ne konkuruojame, o papildome vieni kitus. Juk jeigu nori kavos išgerti, sumuštinį ar ledų suvalgyti, nebūtina eiti į restoraną. Gal kiti skuba, į pajūrį važiuoja, tai užkanda ir keliauja toliau“, – sako Antanas.
Anot Juliaus, „Kipšiukas“ atrodo paprastas furgonas, bet jame veikia naminių ledų gamybos įranga, kepamos bandelės, o mėsą sumuštiniams marinuoja sodyboje: „Kebabų stengiamės negaminti, norime, kad maistas toks naminis būtų. Turbūt paprasčiau būtų kebabus pardavinėti, daugiau ir uždirbtume, tačiau neina per save perlipti taip paprastai.“
Julius su kolegomis iš klasterio „Panemunių turai“ šiemet ėmėsi dar vienos naujovės – Nemunu turistams siūlys pasiplaukiojimą irklentėmis.
„Šiemet paleidžiame tokią gal labiau pasyvią pramogą – sugrįžti į vaikystę, juk turbūt visi esame su plaustais plaukę. Siūlysime tokį turistinį žygį su viena ar dviem nakvynėmis nuo Kauno arba nuo Seredžiaus link Jurbarko. Esame įsigiję du šešiaviečius plaustus, dvi didesnės šeimos gali leistis. Patys išbandėme, pasaka“, – pasakojo J.Grumuldis.
Gaivina Nemuną
O štai Antano laivas, kurį jis prižiūri kartu su kitu sūnumi Simu, – didesnis, jame dvylika vietų. Apačioje esantis salonas šildomas, tad plaukti galima ir žvarbesnę dieną, kokių lietuviškomis vasaromis pasitaiko ne viena.
Anot kapitono, laivą pastatė įmonė iš Klaipėdos rajono, kuri stato pramoginius pontoninius laivus, jo grimzlė yra tik 40 cm, tad net ir per sausrą, kai Nemunas nusenka, plukdyti keleivius galima.
„Pagrindinis maršrutas yra čia vietoje, tarp pilių ir dvarų: Raudonės pilis, Panemunės pilis, Gelgaudiškio dvaras, įvairūs piliakalniai. Kadangi grimzlė laivo nedidelė, galiu perkelti į kairįjį Nemuno krantą, grįžtame į dešinįjį. Laisvas pasirinkimas ir taip plaukiojame tarp pilių. Jeigu yra norinčiųjų, galime nuplaukti ir į Jurbarką, esame stovėję ir Kaune, Drevernoje.
Į Dreverną plaukiame tiesiai per marias, teko pajausti ir audrą, pasitikti vidury marių, bet laivas atlaikė vidury marių“, – pasakojo kapitonas Antanas.
Viršutiniame denyje galima pasimėgauti saule, vėju, atsikvėpti. Kuomet karštos vasaros, plaukti Nemunu labai komfortiška, sako kapitonas, nes nuo vandens iš karto ateina vėsuma, gali žmonės pailsėti, pasilepinti.
„Sodyba šalia Nemuno, daug kas pasigenda vandens pramogų, todėl laivu plaukiant galima pasidžiaugti Nemunu“, – sako Antanas. O sūnus Julius primena dar vieną aspektą: „Laivininkystė Nemune yra numirusi, o pramoginė ypač, pas mus nieko nėra. Todėl rodome pavyzdį – gaiviname Nemuną.“
Praeitas sezonas laivui „Bisena“ buvo pirmasis. Kaip sako jo kapitonas Antanas, nuobodžiauti neteko – norinčiųjų paplaukioti tikrai netruko. Ir nedidelių švenčių buvo, ir pageidavimu perkelti iš vieno kranto į kitą, kad į Suvalkiją atvykę žmonės galėtų apžiūrėti Panemunės pilis ar Rojaus keliu važiuojantieji – Gelgaudiškio dvarą ar kitas ano kranto įžymybes.
