Dažnas dvaras, ypač stambesnis, turėjo savo meno vertybių rinkinį. Lietuvoje, kaip, beje, ir Vakarų Europoje, kolekcionavimo tradicijos pradžia laikoma renesanso epocha, o pirmuoju ryškiu kolekcininku – Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. Populiarėjant kolekcionavimo veiklai natūraliai atsirado ir erdvės, skirtos rinkiniams laikyti. Jau XVI a. didžiosiose rezidencijose dažnai būdavo dvi išimtinai meno kūriniams skirtos patalpos: kabinetas arba studija ir galerija.
Kas yra galerija? Iš pradžių galerija funkcionavo tiesiog kaip pasažas, kuriuo buvo patogu pereiti iš vienos rūmų dalies į kitą. XVI a., o Prancūzijoje net XV a. pab., galerijose pradeda atsirasti meno kūrinių: skulptūrų, molbertinės tapybos, sieninės tapybos. XVI a. pab. – XVII a. pr. tokias ekspozicines, išimtinai menui skirtas galerijas jau matome visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje. Paveikslams, skulptūroms bei žemėlapiams skirtą galeriją turėjo garsieji Radvilos savo rezidencijoje Nesvyžiuje.
Didžiosios, išimtinai paveikslams skirtos galerijos galėjo būdavo įrengiamos tik pačiuose stambiausiuose dvaruose, priklausančiuose magnatams ar karališkosios giminės nariams. Daugelis kitų aristokratijos atstovų, jautusių aistrą meno kūriniams, juos eksponuodavo tokiose reprezentacinėse erdvėse kaip salės, valgomieji ir pan.
Kaip buvo eksponuojami gausūs paveikslų rinkiniai išimtinai menui skirtose erdvėse? Iki pat XVIII a. vid. buvo populiarus dekoratyvinis eksponavimo būdas, kai nesistengta, kad vienas autorius derėtų su kitu ar kad vieno regiono darbai atsidurtų greta kitų to regiono darbų. Svarbiausia buvo vizualioji paveikslų pusė, o neretai pagrindinis juos siejantis elementas buvo vienodi rėmai. Gausiose kolekcijose rėmai glausdavosi vienas su kitu taip, kad beveik nesimatydavo sienų apmušalų.
XVIII a. II pusėje pasirodė naujos tendencijos. Dekoratyvųjį eksponavimo būdą ėmė keisti vadinamasis enciklopedinis. Sienos, kadaise tirštai nukabinėtos paveikslais, pamažu ėmė darytis tvarkingos. Paveikslai pradėti eksponuoti pagal naują meno istorijos suvokimą: chronologine tvarka, greta gerai žinomo menininko darbo kabinant jo mokinių kūrinius, skirstant pagal geografinius regionus bei vadinamąsias mokyklas. Vienoje grupėje galėjo būti vien italų darbai, kitoje Nyderlandų ar net keletas ispanų kūrinių. Galiausiai tarp paveikslų ėmė atsirasti erdvė ir matytis tikroji sienų spalva, kuri staiga tapo svarbi.
Ypatingą vietą dvaro rūmuose užėmė portretų galerijos. Valdovų, garsių asmenų ir ypač giminės narių atvaizdai. Jų būdavo visur, tiek aukštuomenės, magnatų rezidencijose, tiek ir vidutinės ar net smulkiosios bajorijos dvareliuose.
Šioje videopasakojimo „Dvarų dėlionė“ dalyje sužinosite, kur tokie kūriniai buvo eksponuojami, kaip keitėsi kolekcionavimo bei eksponavimo tendencijos bei ką kūriniai sakydavo apie jų savininką.
Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.
