Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Sunku pasakyti, kam ir kodėl toptelėjo mintis šią vietą taip pavadinti. Gal teisūs tie, kurie sako, kad kadaise šio krašto gyventojai miškuose ir pelkėse negailestingai puldinėdavo pro čia keliaujančius pirklius, kurių laukdavo baisus galas. O gal tiesa lenkiškai šnabždėjusiųjų žodžiuose, kurie stebėdavosi čia gyvenusių žmonių skurdu, juos vadindami „basais ir plikais“ (lenk. „bosi i goli“).
Įvairių padavimų ir pasakojimų apie Baisogalos miestelio kilmę yra nemažai. Tačiau, kad ir kaip jis nesvetingai skambėtų, šiandien čia verta apsilankyti kiekvienam, besidominčiam architektūros paveldu, istorija ar tiesiog mėgstančiam keliauti po Lietuvą.
Šis „baisus galas“ yra bene labiausiai Radviliškio kraštą puošianti vieta. Mat šiame miestelyje stūkso viena geriausiai šalyje išsilaikiusių dvarų sodybų, kartu su įspūdingais rūmais tebeturinčių daugybę ūkinės paskirties pastatų ir išdidų parką. Kad ir kokio didingumo šis ansamblis bebūtų, nežinau, džiaugtis ar liūdėti, tačiau populiarumu Baisogalos dvaro sodybą gerokai lenkia tulpėmis garsėjantis kaimynas. Visgi, ši vieta man visuomet atrodė įdomesnė.
Šis „baisus galas“ yra bene labiausiai Radviliškio kraštą puošianti vieta.
Baisogalos dvaras – vienas iš nuo seno Lietuvos didžiajam kunigaikščiui priklausiusių dvarų, kurį per prabėgusius šimtmečius valdė tikrai ne viena daugumai girdėta giminė.
Verta paminėti, kad 1830 m. jį įsigijo Napoleono armijos pulkininkas Juozapas Komaras, tačiau jis čia negyveno. Visgi kitaip į Baisogalą žvelgė jo sūnus Vladislovas. Jis apsigyveno Baisogalos dvare ir netrukus jį pavertė pavyzdiniu ūkiu. Po Vladislovo mirties, 1896 m., dvarą perėmė jo sūnus, kuris taip pat buvo Vladislovas. Jis, kaip ir tėvas, garsėjo puikiais ūkininkavimo gebėjimais.
1922 m., po Žemės reformos įstatymo, V.Komarui teliko 80 ha žemės. Visgi, atsižvelgusi į pažangius ūkininkavimo metodus, tuometinė Žemės ūkio ministerija V.Komarui leido valdyti 1010,39 ha. Taip Baisogalos dvaras tapo vienu didžiausių Lietuvoje.
Komarai Baisogaloje gyveno iki 1940 m. Aneksavus Lietuvą, V.Komaras buvo areštuotas ir ištremtas į Karagandos sritį (dab. Kazachstanas). Jis mirė 1941 m.
Per Antrąjį pasaulinį karą dailiuose Baisogalos dvaro rūmuose veikė karo ligoninė, vėliau – mokykla, dalyje patalpų – tarybinio ūkio kontora. 1948 m. čia įkurta Gyvulininkystės bandymų stotis ir eksperimentinis ūkis. Šiandien dvare šeimininkauja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės institutas.
Akivaizdu, kad gražiausias šio ansamblio pastatas – įspūdingi ampyro bruožų turintys rūmai. Įdomu, kad iki Pirmojo pasaulinio karo ant jų rotondos stogo apsilankiusiųjų dėmesį traukė vieno iškiliausių visų laikų menininko – Mikelandželo skulptūros kopija. Teigiama, kad į Baisogalos tolius nuo stogo žvelgdavo dviejų metrų aukščio arkangelas Mykolas.
Kadangi malūnas priklausė dvarui, jo puošyba gerokai turtingesnė nei kitų Lietuvoje buvusių malūnų.
Šioje sodyboje gausu įvairių gerai matomų pastatų, gal todėl retas žino apie už parko esantį vėjo malūną. Kadangi malūnas priklausė dvarui, jo puošyba gerokai turtingesnė nei kitų Lietuvoje buvusių malūnų. Keturių aukštų su pusaukščiu malūne susipina tiek romantizmo, tiek istorizmo bruožai, o tai – taip pat retas atvejis. Beje, prieš šimtmetį jis buvo tituluojamas bene gražiausiu visoje Lietuvoje. Baisogalos malūnas veikė iki 1954 m.
Rudens migloje skęstanti Baisogalos dvaro sodyba man atrodo gražiausiai metuose. Tas svaiginantis jausmas eiti po senais parko medžiais, kai nuo aukso spalva pasidabinusių lapų tave švelniai glosto tekšinti dulksna. Taikliai viename iš savo eilėraščių kažkada rašė mano mama – jausmas toks, lyg netoliese esantis upelis gertų arbatą... Sušildančią žinojimu, kad žmogaus kūriniai gali džiuginti, gali išlikti ir gyventi net tada, kai jau seniai nebėra paties kūrėjo.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
