Būtent tokį žodžių junginį „koplyčia koplyčioje“ reikėtų vesti į interneto paieškos sistemą, jei norite sužinoti daugiau apie šį keistą, tačiau dėl to tik įdomesnį objektą.
Man pačiai ieškoti kelio į Drungeliškės koplyčią nereikėjo – kolega ten buvo lankęsis anksčiau ir tvirtino žinantis, kur važiuoti. Tačiau, kai vinguriuojantis kaimo keliukas nuvedė į ganyklas, teko stoti ir lipti pas karves melžiančius ūkininkus klausti kelio.
Išgirdę klausimą jie patarė apsisukti ir į koplyčią atvažiuoti iš kitos pusės – padarius beveik 10 km lankstą.
Būtent tokį žodžių junginį „koplyčia koplyčioje“ reikėtų vesti į interneto paieškos sistemą, jei norite sužinoti daugiau apie šį keistą, tačiau dėl to tik įdomesnį objektą.
„Anksčiau čia buvo kelias per mišką iki pat kabančio liepto per upę. Bet dabar tas kelias labai šlapias. Užklimpsite – tada jau niekas, išskyrus traktorių, jūsų neištrauks“, – gąsdino viena iš ūkininkių.
Pamačiusi, kad važiuoti aplink neketiname, pasiūlė eiti pėsčiomis – juk tik kilometras pusantro.
Aš taip ir būčiau pasielgusi, tačiau kolega nusprendė išmėginti savo naujo automobilio galimybes, tad sėdome į jį ir pajudėjome gilyn į mišką.
Reikia pasakyti, kad 1,5 km miško kelias nebuvo toks baisus, kaip pasakojo vietiniai, – gana lengvai pasiekėme virš Jūros upės kabantį tiltą.
Būtent jis man, tokių objektų paniškai bijančiam žmogui, buvo didžiausias išbandymas. Greičiausiai nebūčiau ant jo nė kojos užkėlusi, bet suveikė minėtos ūkininkės pasakojimas, kad tą kabantį tiltą, ant kurio vietomis trūksta lentų, lengviausiai įveikia 80-metė jos mama. Nusprendžiau, jog būtų gėda nepadaryti to, ką sugeba garbaus amžiaus maldininkė.
Šis lieptas-tiltas iš tiesų ir buvo įrengtas tam, kad tikintieji galėtų pasiekti dešiniajame Jūros krante esančią koplyčią. Nuo liepto iki jos – maždaug 300 m miško taku.
Einant juo iš tolo matyti paprasta medinė koplytėlė. Greta jos – eilės suolų, skirtų į pamaldas susirinkusiems maldininkams. Per birželį vykstančius atlaidus jų tikrai prireikia, nes viduje vietos – vos keliolikai žmonių.
Kodėl „koplyčia koplyčioje?“
Miškų viduryje esantis statinys nerakinamas, tad bet kas atėjęs gali laisvai patekti į ją ir ramiai apsižvalgyti arba pasimelsti – priklausomai tuo to, kokiu tikslu čia atėjo.
Nors skamba įdomiai, iš tiesų dvi medinės viena kitoje stovinčios koplyčios Lietuvoje anksčiau nebuvo joks stebuklas. Jos net turi atskirą pavadinimą – dievnamiai – ir atspindi tradicinę liaudies architektūrą.
Statinio principas paprastas: viduje yra senoji, pirminė koplyčia, virš kurios buvo pastatyta dabartinė.
Gvaldų koplyčia neseniai buvo rekonstruota – apie tai, kas prisidėjo prie šių darbų, liudija koplyčioje kabantis sąrašas. Yra ir garbinga Europos Sąjungos paramą liudijanti informacinė lenta.
Katalikų šventovėje – pagoniški ritualai
Kaip ir kitos panašios, ši vieta garsėja stebuklais. Iki šių dienų tikintieji čia ateina pasimelsti prie stebuklingos Jėzaus Nazariečio statulos. Tikima, kad prie jos pasimeldę žmonės patiria dvasinių malonių, į jų gyvenimą ateina gerų permainų.
Atrodo, kad būtent jų pageidauja dauguma žmonių, apsilankiusių koplyčioje ir čia esančioje svečių knygoje palikusių atsiliepimus.
Kasmet paskutinį birželio sekmadienį pagal iš Vatikano gautą dekretą šioje Švč. Jėzaus Širdies koplyčioje aukojamos šv. Mišios, Gvaldų–Drungeliškės Švč. Jėzaus Širdies atlaidai.
Tačiau net ir nevykstant pamaldoms apsilankyti čia verta tiems, kas tiki stebuklais. Tiesa, ritualai, skirti pasiekti stebuklingą poveikį, nelabai krikščioniški. Pavyzdžiui, skausmų kamuojamiems žmonėms patariama skaudamą vietą apsirišti kaspinėliu ir meldžiantis eiti apie koplytėlę keliais. Tiesa, vėliau kaspinėlį reikėtų palikti koplytėlėje. Poveikis turėtų būti pats stipriausias – žmogus pasveiks.
Dar viena legenda, kuria tiki vietiniai, skelbia, jog netoli koplyčios esančio šaltinio vanduo padeda pagerinti regėjimą – tereikia apsiplauti juo akis.
Iki XX a. pabaigos, norėdami praregėti arba geriau matyti, žmonės traukdavo ir į pačią koplyčią. Eidami jie būtinai atsinešdavo veidrodžių ir jų šukių. Tikėta, kad šios aukos padėdavo pagerinti regėjimą.
Ilgą laiką koplyčioje buvo ir Jėzaus Nazariečio vainikas: jį užsidėjusieji esą nebejausdavo jokio galvos skausmo.
Ilgą laiką koplyčioje buvo ir Jėzaus Nazariečio vainikas: jį užsidėjusieji esą nebejausdavo jokio galvos skausmo.
Dabar koplyčioje nerasite nei kaspinėlių, nei veidrodžių ar jų šukių, nėra ir stebuklingojo vainiko. Matyt, katalikų dvasininkai, kuriems ir priklauso rūpintis Gvaldų koplyčia, pagaliau nutarė, jog šie „stebuklingi elementai“ nesiderina su Katalikų bažnyčios mokymu ir kanonais.
Dabar koplyčioje ir šalia jos galima rasti tik žmonių paliktų įvairios paskirties ir vertės šventųjų skulptūrėlių bei paveikslėlių.
Vieta ir koplyčios statybos – apipintos legendomis
Jei kalbėsite su vietiniais, išgirsite daugybę legendų, lydinčių Drungeliškės, arba Gvaldų, koplyčią.
Viena iš jų skelbia, kad vietoje, kur dabar stovi šventovė, kadaise buvo nemažas akmuo. XIX a. vienas žmogus ant to akmens rado Jėzaus Nazariečio statulėlę. Jis nunešė ją į Kvėdarnos bažnyčią.
Po kurio laiko, jo nuostabai, toji statulėlė ir vėl atsirado ant to paties akmens. Žmogus ją ir vėl nunešė į Dievo namus.
Kai net trečią kartą tai pasikartojo, dievobaimingas žmogelis toje vietoje pastatė koplytėlę ir paliko joje tą jam tris kartus apsireiškusią Jėzaus Nazariečio statulėlę. Šitaip padaryti jam pataręs Rietavo kunigaikštis Irenėjus Oginskis.
Ar tai tiesa, sunku pasakyti. Tiksliai žinoma tik tai, kad maždaug 1840 m. koplytėlė su Jėzaus Nazariečio statulėle jau stovėjo.
Kita legenda byloja, kad apie 1930 m. vietos gyventojui Kazimierui Stankevičiui (Stankui) sapne pasirodęs Kristus, kuris apsukęs su lazda nemažą ratą, paprašęs pastatyti tokio didumo koplyčią, kokio buvo tas ratas.
Pranašišką sapną išvydęs žmogus ėmė rinkti pinigus statyboms. Kadangi tai buvo paties Kristaus prašymas, net neturtingi gyventojai aukų koplyčios pastatymui negailėjo.
Sukaupus reikiamą sumą, maždaug apie 1937 m., virš minėtos mažosios koplytėlės buvo suręsta dar viena – didesnė.
Kaip surasti koplyčią?
Susidomėjusiems, patarsime, kaip surasti koplyčią. Drungeliškės (Gvaldų) koplyčia stovi Gvaldų kaimo šiauriniame pakraštyje, miške, 400 m į vakarus nuo Jūros ir Aitros santakos.
Kelyje 2226 Veiviržėnai–Judrėnai–Pajūralis, pusiaukelėje tarp Judrėnų ir Pajūralio, yra nuoroda „Drungeliškės koplyčia 4 km“.
Tačiau reikėtų žinoti, kad paskutinė atkarpa (apie 1,5 km miško kelio) – sezoninė, pravažiuojama tik šiltuoju metų laiku.
300 m žemiau upių santakos, virš upės, įrengtas kabantis tiltas-lieptas, kuriuo perėję maždaug už 300 m pasieksite savo kelionės tikslą – koplyčią koplyčioje.
