„Man visai nesvarbu kur keliauti. Svarbu, kad su patogiu kemperiu ir gera kompanija“ – taip sakė viena iš klubiečių, ir ji buvo teisi, nes namelyje ant ratų yra viskas, ko reikia keliautojui: miegamos vietos, virtuvė, tualetas, dušas, palydovinė televizija, šildymas ir kondicionierius. Penkeri metai, kaip klubas bendradarbiauja su www.puikuskemperiai.lt ir naudojasi galimybe prašmatniai keliauti.
Kuo karo metais „nusikalto“ bažnyčios bokštas?
Pirmasis sustojimas Skaistkalnėje. Lietuvą ir Latviją skiria Nemunėlio upė, latviškai vadinam Mėmele, kuri ties Skaistkalne yra tiesiog natūralus gamtos riboženklis.
Senasis Skaistkalnės pavadinimas buvo Šemberga. Pravažiavus sieną, keliautoją nuo kalvos pasitinka Skaistkalnės barokinė bažnyčia. Reikėtų labai skubėti, kad į ją neužsuktumėte, tačiau tai tikrai vertingas istorinis ir religinis Latvijos objektas.
Iš anksto sutarus, mus pasitinka bažnyčios klebonas T.Janis Vilansas Osppe'as ir zakristijonas Augustas Skadinis. Per valandėlę sužinome, kad Skaistkalnės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią pastatė Jėzuitų ordinas 1692 m.
Bažnyčios bokštas esą buvo toks aukštas, kad Pirmojo pasaulinio karo metu nugriautas. Tokio likimo jis sulaukė dėl priekaištų, kad klaidina laivus, plaukiančius Rygos uoste.
Bažnyčios pasididžiavimas – šoniniame altoriuje esantis XVIII a. stebuklingu laikomas paveikslas „Apsireiškimas Marijai“. Skaistkalnės bažnyčia svarbiausiais katalikybės centras Žiemgaloje ir antras pagal populiarumą po Agluonos piligriminių kelionių objektas.
Bažnyčios bokštas esą buvo toks aukštas, kad Pirmojo pasaulinio karo metu nugriautas. Tokio likimo jis sulaukė dėl priekaištų, kad klaidina laivus, plaukiančius Rygos uoste. Netrūksta legendų ir dabar: sakoma, kad bažnyčios bokšte styro įstrigęs artilerijos sviedinys.
Nuo 2001 m. bažnyčioje įsikūręs vienuolių pauliečių ordinas, kurie veda ekskursijas po bažnyčią, pasakoja apie jos istoriją. Užsukus čia galima apžiūrėti požemiuose esantį dvarininkų Šembergų ir dvasininkų laidojimo rūsį.
Šalia bažnyčios stovi apleistas vienuolyno pastatas, kuris pradėtas statyti kartu su bažnyčia, tačiau baigtas tik XIX a. Kasmet pirmąjį rugpjūčio savaitgalį čia vyksta garsieji Kanapinės atlaidai – mišios vyksta ir lietuvių kalba.
Pilis, menanti didingus latgavių karius
Lietuva ir Latvija visada buvo Rytų ir Vakarų kryžkelėje, kurias norėdavo užkariauti svetimšaliai. Todėl abiejose šalyse gausu tvirtovių, gynybinių įtvirtinimų, pilių ir panašių objektų. Šiandien jų buvusios didybės pėdsakai liko lankomais istoriniais objektais.
Koknesėje, Dauguvos ir Persės upių santakoje, stovi išlikę Livonijos ordino pilies griuvėsiai. Tai XIII a. pr. vietoje latgalių medinės Livonijos ordino riterių pastatyta akmeninė pilis.
XII a. latgalio kario drabužius dėvintis Peteris Kirilovs pasakojo, kad Dauguvos upe prieš srovę į Pskovą keliaudavo vikingai. Vietinių latgalių jie nekliudydavo, nes šie padėdavo per slenksčius pertempti jų laivus.
Koknesės pilis susprogdinta Šiaurės karo metu 1701 m., kuomet švedai kėsinosi į baltų žemes. 1966 m. stūksojusius ant aukšto kalno tvirtovės griuvėsius užtvindė statomos Pliavinų hidroeletrinės vandenys.
Kalno neliko, tačiau 700 atlaikiusios akmeninės pilies sienos šiandien pritraukia lankytojus savo vaizdingumu, išskirtine geografine padėtimi. Čia organizuojamomis istorinėmis pramogomis.
Latvijos vieškeliais – į aukščiausią šalies tašką – Gaizinkalnį
Latvijos šiaurės rytuose yra du aukštumų masyvai: Hanijos ir Vidžemės aukštuma. Gaizinkalnis yra aukščiausia Latvijoje virš jūros lygio 312 m iškilusi Vidžemės aukštuma.
Tuo metu, kai Lietuvos aukščiausias taškas – Aukštojas siekia tik 294 m. „braliukai“ už mus aukštesni visais 18 m. Pasiekti šį tašką nėra paprasta, todėl kad jis nutolęs nuo pagrindinių kelių ir jums teks susipažinti su Latvijos vieškeliais.
Gaizinkalnio šlaitai įdomūs ir turi savo pavadinimus. Tai – „Damų rojus“, Vakarų šlaitas“, „Mažoji Golgota“ ir „Golgota“.
Dar neseniai ant kalvos stovėjo sovietmečiu pastatytas raudonų plytų apžvalgos bokštas, tačiau jis nugriautas, kaip avarinis ir neteikęs kraštovaizdžiui žavesio.
Nepatingėkite kalvą apžiūrėti iš visų pusių, nes visi keturi Gaizinkalnio šlaitai įdomūs ir turi savo pavadinimus. Tai – „Damų rojus“, Vakarų šlaitas“, „Mažoji Golgota“ ir „Golgota“.
Žiemą čia gali atvykti kalnų slidžių mėgėjai, yra keletas trasų, nedideli svečių namai. Gaizinkalnyje turizmo infrastruktūra nėra gerai išvystyta, tačiau gamta žavi savo pirmykščiu grožiu. Čia galima aptikti ir latvių nacionalinius simbolius: baltąją kielę, dvitaškę boružę, baltąją ramunę, liepą ir ąžuolą.
Slapta raketinė bazė ir požeminės „kūdros“
Kai Rusija šventė pergalės dieną, mes nepraleidome progos aplankyti objekto, tapusio istoriniu militaristinės agresijos palikimu.
Teritorija Zeltini – sovietmečio kariniame registre buvo įvardijama kaip ypatingai slapta raketinė bazė, saugojusi aštuonias R12 tipo branduolines raketas, galinčias akimirksniu nuskrieti 3,5 tūks. km atstumą. Griūvant Sovietų sąjungai, bazė buvo išardyta, išgrobstyta, o raketos perkeltos į Sibirą.
Anuomet objektas Europai kėlęs didelę grėsmę, dabar atrodo apgailėtinai. 300 hektarų miške apgriuvę slėptuvės, centrinis raketų valdymo bunkeris, apkasai, požeminiai angarai. Šiandien apleistoje Zeltini bazės branduolinės raketos paleidimo aikštelėje pūpso gigantiška granitinė Lenino galva, šalia kurios padėtos gėlės vis dar primena sovietinės ideologijos grėsmę.
Gaujos nacionalinio parko pašonėje, Straupės valsčiuje gamta sukūrė neįprastą reiškinį Vėjinių požeminius ežerėlius. Tai – vieninteliai požeminiai ežerai Baltijos šalyse, tačiau juos nedrįstume vadinti ežerais, nes jie apima tik 30 kv. m ir 15 kv. m plotą, o gylis siekia 2 m ir primena daugiau požemines kūdras.
Tai – sufozinių olų sistema, kai požeminiai vandenys pradeda su savimi plukdyti smiltis. Lietuvoje panašios sandaros yra karstiniai reiškiniai Biržų krašte. Jie susidaro, kai vanduo ištirpdo po žeme glūdinčias uolienas ar mineralus. Biržų rajone, Karvės oloje, vienoje iš atšakų stūkso irgi panašus 1,5 m gylio ežerėlis.
Vėjinių saugomos teritorijos savininkas Janis Krujalis sako: „Mes seniai girdėjome istorijas apie tai, kad žmonės prasmenga po žeme ir daugiau nebegrįžta. Prieš kelis metus, tas kelias, kuriuo atvykote iš Straupės, netoli nuo šios vietovės, prasmego ir atsivėrė nemaža smegduobė. Buvo atvykę geologai ir speleologai iš Lietuvos.
Mes su žmona uždegę laikraštį bandėme irgi tyrinėti ir pastebėjome, kad šalia urvo yra skersvėjis, o tai reiškia, kad jis kitame gale išeina į paviršių, tačiau lįsti į jį nedrįsome. Tai padarė atvykę lietuvių speleologai. Pamenu, nedidelio ūgio mergina, įlindusi į urvą, po pusvalandžio išniro šalia Braslos upės. Tai buvo interklubo „Spelaion“ speleologė Agnė Straubergaitė-Šurubura.“
Greta minėtos olos, stūkso Vėjinių piliakalnis – gali būti, kad senovėje žmonės čia atnašaudavo ir aukodavo požemių dievams. Šalia J.Krujalio sodybos neseniai atrastas dubenėtas akmuo, kuris dar kartą patvirtina šios saugomos teritorijos istorinį ir archeologinį unikalumą.
Kaimo turizmo sodyba „Vėjini“ siūlo ekskursiją po požeminius ežerėlius, apžiūrėti piliakalnį, taip pat turi svečių namą su pirtimi, kempingą, kuriame galima apsistoti ne tik plaukiant baidarėmis Brasla upe, tačiau keliaujant kitomis transporto priemonėmis ir lankant išskirtinius Latvijos gamtos objektus.
Malonus netikėtumas – Lygatnė
Paskutinis trečios dienos objektas buvo Lygatnės miestelis. Galime sakyti, kad daugeliui tai buvo tikras atradimas. Visi dažniausiai lanko Gaujos nacionalinio parko perlą Siguldą, todėl kaimynystėje esanti Lygatnė paliekama apžiūrėti kitam kartui. Be reikalo.
Miestelis įsikūręs tarp miškingų kalvų, vaizdžiame Ligate upelio slėnyje. Jis pradėjo vystytis XIX a. pradžioje, kuomet čia buvo pastatytas popieriaus fabrikas. Tai ir šiandien veikiantis unikalus technikos paminklas, kuriame rengiamos ekskursijos.
Mus labiausiai domino smiltainio uolos ir urvai, kurių čia gyva galybė, pradedant nuo vietinių žmonių iškastų urvų – sandėliukų iki požemių, kurie ilgą laiką turistams nebuvo prieinami.
Tai – sovietinės nomenklatūros vadovybės bunkeriai, įkurti XX amžiaus 80-aisias metais, po Lygatnės reabilitacijos centru. Panašus objektas buvo ir Lietuvoje, Gėloje, šalia Nemenčinės, kur po Reabilitacine vaikų ligonine buvo įrengti požemiai Lietuvos komunistų partijos vado Petro Griškevičiaus „gaujai“, šaltojo karo atvejui.
Per tris dienas puikūs kemperiai nukeliavo nedaug – 1200 km, tačiau dar kartą įsitikinome, kad latviai turi be galo daug jūros pakrantės, istorinio ir gamtos paveldo. Pridursiu, kad jų sodybų pavadinimai labai skambūs ir unikalūs, ko lietuviai neturi.
Prasidėjęs aktyvaus poilsio sezonas mus kviečia keliauti po artimiausių kaimynų latvių žemes. Rekomenduojame tai daryti po atskirus Latvijos regionus – žemės, taip geriau ir išsamiau pažinsite kraštą.
