Vieną saulėtą dieną pasakų mieste Vilniuje kartu su mylimu vyru neriu (liftu) į požeminę perėją Karoliniškėse (Sausio 13-osios g. 3, prie LIDL). Ji nuo šiol – džiaugsmas akims ir ausims – meninė (vaizdo) instaliacija, garso takelis, tam, kad Vilniaus viešuoju transportu pasiekčiau Aušros vartų g. ir nuo čia pradėčiau tyrinėti Vilnių, vėl ir vėl pražydusį, atsinaujinusį, kaskart suskambantį vis kitomis natomis.
Iš pirmo žvilgsnio Šv. Dvasios cerkvė (Aušros Vartų g. 10, Vilnius), kurioje ilsisi trys XIV a. kankiniai („mumijos“) (šiuo metu cerkvės relikvijoriuje galima pamatyti du kankinius), gali pasirodyti nedraugiška „ratuotiems“ lankytojams, tačiau, pasirodo, iš kairės pusės yra puikios galimybės patekti ir žmonėms, judantiems ratukais.
Tam, kad patektum, reikia vykti su kompanionu arba prie įėjimo paprašyti lankytojų, kad cerkvės darbuotojai atrakintų šonines duris. Paprastai dauguma maldos namų turi ir šoninį įėjimą, draugišką ratukais judantiems žmonėms.
Kazio Varnelio namai – muziejus (Didžioji g. 26, Vilnius) – optinio meistro paskutiniojo gyvenimo etapo vieta ir dailininko dirbtuvės. Tiek įėjimas, tiek didžiulė autoriaus paveikslų ekspozicija pirmame aukšte visiškai pritaikyta ir žmonėms, judantiems su ratukais.
Įspūdžiai, optinės iliuzijos, kurios pristatomos pirmame aukšte, užburia, įtraukia ir labai ilgam įsirėžia į atmintį kaip išskirtiniai meno kūriniai, lyginant su kitų menininkų darbais, pristatomais Lietuvoje. Pirmame aukšte eksponuojamas ir paskutinis optinio meistro Kazio Varnelio darbas pranašišku pavadinimu „Paskutinis šūvis“.
Vilniaus paveikslų galerija (Didžioji g. 4, Vilnius) iki 2021 m. spalio 6 d. kviečia susipažinti su profesionalaus XVIII a. Lietuvos dailės pradininko Pranciškaus Smuglevičiaus kūryba.
Vykti į šią galeriją rekomenduoju su kompanionu, nes prie įėjimo teks „įveikti“ du laiptukus. Paroda džiugina estetiniais vaizdais, o kartu joje susitinki ir su „savo matematikos mokytoja“.
Netoli prie įėjimo į Bernardinų sodą (B.Radvilaitės g. 8A, Vilnius) svajingai sveikinasi seniausias Vilniaus ąžuolas, švenčiantis daugiau nei 400 metų gimtadienį. O tik užėjus į sodą – šventė gomuriui ir atokvėpis – restorano „Sugamour“ vasaros terasa.
Vasaros sodo spalvos, kvapai, garsai, grojantis fontanas ir burnoje tirpstantis veganiškas desertas „Kubas“ iš restorano „Sugamour“ terasos – svajingas vasaros tango! Šiame restorane galima rasti dangiškų skonių tiek visavalgiams, tiek veganams ir vegetarams, net kavos iš Kenijos, kuri persipina su įspūdinga parko augmenija, menančia didingą XVIII a. sodo istoriją.
Vos už keleto metrų nuo Bernardinų sodo pasitinka Katedros aikštė. Vieta, nuo kurios kūrėsi, plėtėsi didingas Vilnius, kur gyveno ir rezidavo mūsų didžios praeities karaliai ir kunigaikščiai – Valdovų rūmai (Katedros a. 4, Vilnius). Juose veikia keturios nuolatinės ekspozicijos (keturi maršrutai mūsų šalies valdovams pažinti ir pereiti jų gyvenimo keliu). Ypač maloniai nustebina miniatiūriniai liftai / keltuvai, skirti net keliems laipteliams įveikti. Pasijunti kaip valdovas pas Valdovus.
Valdovų rūmų pašonėje atkurtas italės Žygimanto Augusto mamos Bonos Sforzos renesansinis Valdovų rūmų sodas, kur XVI a. čiobrelius bei mėtas skabė ir didikai. Valdovų rūmų sodo gastrobaras (Katedros a. 4, Vilnius) – gaivaus mėtų arbatos ir ledų dueto atokvėpiui bei svajingam vasaros vakarui.
Taip, žinau, čia dar sugrįšiu vasaros vakarą skanauti kvapnios čiobrelių arbatos prieš „Midsummer Vilnius“ vasaros festivalio koncertą (2021 m. liepos 12–23 d.), vyksiantį Valdovų rūmų kiemelyje – kiemelyje be slenksčių, be barjerų, rodos, sutvertam didžiam gyvo meno džiaugsmui.
Grožėtis Vilniaus peizažais, raudonais senamiesčio stogais, Neries vingiu, moderniais dangoraižiais, atsiveriančiais nuo Gedimino pilies bokšto / kalno (Arsenalo g. 5, Vilnius), kur kunigaikštis Gediminas XIV a. susapnavo sapną apie šioje vietoje iškilsiantį didingą miestą, yra dar vienas vasaros dienos nuotykis ir „maistas“ akims, į kurį galėjau užkopti Gedimino kalno funikulieriumi.
Istorijų namai (T.Kosciuškos g. 3, Vilnius) – kvepiantys dažais, šiuolaikiška infrastruktūra (galėčiau ją prilyginti MO muziejui), su visais patogumais (liftais, tualetu, kavinuke), po daugiau nei 20 metų rekonstrukcijos atverdami duris, klausia „Ką slepia sarkofagas?“ Kiek Lietuvoje turime mumijų iš Egipto? Jei skaičiuotume egiptietiškas ir esančias Šv. Dvasios cerkvėje, jų būtų kur kas daugiau, ir taip gražiai suvertume kelionės vėrinį (nuo mumijų iki mumijų) į vasariškų įspūdžių apyrankę.
Su visais šiais Vilniaus perlais pažindinausi, kartu su muziejų ir miesto gidais godžiai gėriau istorijų paslaptis. Gidai padeda prakalbinti namą, gatvę, daiktą, paveikslą, praskleisti paslapties šydą. Ir tuomet tau atsiveria visai kitoks požiūris į tai, ko anksčiau nepastebėdavai, tik praeidavai kaip „tiesiog“ pro namą, pro daiktą, pro nepastebėtą meno kūrinį.
O juk Vilnius, 2023 m. švęsiantis 700 metų jubiliejų, turtingas intriguojančių istorijų, didikų paslapčių, meilės intrigų. O šį, vienos dienos tyrinėjimų kelią, rekomenduočiau atrasti drauge su kompanionu, nes senamiesčio grindinys yra specifinis – kalneliai, pakalnės, akmenys, laipteliai.
Kelionės pabaigai, atokvėpiui, įspūdžių apibendrinimui, sugrįžtu į atsinaujinusį, pilnai draugišką „ratukams“, legendinį, seniausią, perkopusį šeštąjį dešimtmetį, architektūrinį paminklą – Vilniaus restoraną „Neringą“ (Gedimino pr. 23, Vilnius). Juk taip smalsu, ar čia viskas kaip anksčiau (iki rekonstrukcijos), kaip pakito meniu? Ar sugrįžo Kijevo kotletas? O taip! Ne tik Kijevo kotletas, bet ir… burnoje tirpstanti plakta grietinėlė, kurią šaukštais kabindavau dar studijų metais.
Ir šiandien šokame tango su vasara, įspūdžius vežame vežimais, kabiname gyvenimo džiaugsmą pilnais medaus samčiais, apglėbiame pasakų miestą Vilnių, tuoj švęsiantį 700 metų jubiliejų. Į pasakų Vilnių rieda labai „draugiški ratukams“ traukiniai iš (į) Trakų, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Kėdainių, Kretingos, Kaišiadorių, Radviliškio, Jonavos, Telšių, Plungės.
Parengta pagal 2021 m. birželio viduryje aktualią informaciją.
