Bičiulis laiko Maroke turėjo tik savaitę, nuomotis mašiną dviems buvo brangoka, o intensyvus vairavimas per kalnus tikrai nebuvo idealių atostogų planas. Todėl pasirinkome paprasčiausią variantą – pasiūliau išbandyti grupinę trijų dienų ir dviejų naktų kelionę į Sacharos dykumą, pakeliui aplankant Aukštojo Atlaso kalnuose įsikūrusius kaimus ir kitas būtinas pamatyti vietas. Dieną prieš kelionę gavau užklausimą iš kitų trijų lietuvių, tad spontaniškai gavosi, kad grupė tapo labai lietuviška, su ispanišku ir korėjietišku priemaišu.
Turas prasidėjo 7 val. ryto, kuomet vairuotojas Abdessamadas mus pasitiko pagrindinėje Marakešo Jemaa el-Fnaa aikštėje. Planavau pakeliui dar pamiegoti, tačiau pro akis lekiantys vaizdai ir prasidėjęs Aukštojo Atlaso kalnų peizažas privertė mane sapnuoti atvertomis akimis. Pervažiavome aukščiausią kalnų ruožą Maroke Tizi n’Tichka, kurio aukščiausias taškas siekė 2260 metrų. Mūsų vairuotojas buvo labai patyręs ir atsargus, darė daug vaizdingų sustojimų, kad kelionė neprailgtų.
Per Aukštojo Atlaso kalnų kelią iki Varzazato buvau važiavusi prieš keletą metų, tad žinojau, koks jis vingiuotas, o staigūs posūkiai siaurame kelyje priversdavo paprakaituoti ne vieną patyrusį vairuotoją. Taip pat, pagaliau prisipažinsiu viešai, nesu didelė kalnų gerbėja dėl kankinančios akrofobijos – aukščio baimės. Tačiau mano dideliam nustebimui, didelė dalis sudėtingo kelio ruožo iki Varzazato buvo rekonstruota, paplatinta, o pakeliui sutikti buldozeriai toliau rausė naujus kelius.
Pirmas sustojimas – į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktą kasbą Ait Ben Haddou, kurioje buvo sukurtas ne vienas garsus Holivudo filmas: „Gladiator“, „Babel“, „The Mummy“, „Kingdom of Heaven“, „Prince of Persia“ ar ne vienas garsių serialų „Game of Thrones“, „Prison Break: Sequel“, „Homeland“ epizodas. Ten mus pasitikęs gidas Mohamedas aprodė kasbą, papasakojo, kaip seniau, ir net dabar daugelyje kaimo vietų iki šių dienų, statomi moliniai namai, kurie, tiesiogine prasme, per laiką ištirpsta nuo lietaus.
Mohamedas kartu važiavo į Varzazato miestelį, kurio pagrindinis verslas – kino pramonė. Varzazate esantis oro uostas, kino studijos, išvystyta infrastruktūra kasmet pritraukia daugybę kino kūrėjų iš viso pasaulio. Kaip juokavo gidas, ne veltui dauguma vietinių vyrų augina ilgas barzdas – tikrai ne dėl religijos, bet dėl noro vaidinti teroristus Holivudo filmuose. Apsilankėme vietos kino muziejuje, kuriame eksponuojamos dekoracijos iš čia kurtų filmų.
Po pietų Varzazate judėjome toliau pirmosios nakvynės vietos link. Peizažo pokytis buvo išties dramatiškas – už nugarų palikome kalnus ir skriejome per neaprėpiamus slėnius, kaimus ir miestelius, kurių ne vienas buvo apleistas ir negyvenamas. Pakeliui stebėjau keisčiausius būdus transportuoti žmones ir gyvulius, kaip kad tarp šakų pasislėpusi moteris:
Prieš saulėlydį pasiekėme Dades slėnį, kuriame buvo įsikūręs mūsų viešbutis, kurio koridoriuose stovėję dujiniai šildytuvai labai pravertė vėsų gruodžio vakarą (šildytuvai – retas reiškinys žiemą Maroke). Vakarienei buvo pateiktas didžiulis tadžinas, grojo gyva muzika, o šalia sėdėjusi vokiečių grupė sugebėjo net užsisakyti alaus iš juodosios rinkos. Žinoma, paskui suprato, kad šis sandėris buvo labiau finansine prasme naudingas padavėjui nei jiems.
Antros dienos rytą laukė kelionė į Tighir kaimą, kuriame mus pasitikęs vietinis gidas aprodė palmių ir vietinių sodų oazę. Kartu nuvažiavome iki garsiojo Todros tarpeklio, kurio aukštis vietomis siekia ir 400 metrų, o siauriausia tarpeklio vieta yra tik 10 metrų pločio.
Ir, pagaliau, Merzuga! Jos kvapą išdavė pakeliui sutikti laukiniai kupranugariai ir iš tolo šmėžuojančios Erg Chebbi smėlio kopos.
Jei atvirai, jojimas ant kupranugarių man visuomet atrodė kiek turistiškas užsiėmimas, tačiau po pirmųjų nejaukumo minučių, atsipalaidavau ir pasinėriau į neįprastą kelionę. Mano patarimas jojant kupranugariais – atsipalaiduokite, nes gyvūnas jus labai jaučia ir jūsų stresas persiduos jam.
Sacharos dykuma paliko neišdildomą įspūdį. Net ir ne pirmą kartą ją matant, sunku patikėti, kaip kopų briaunos gali būti tokios aštrios ir tikslios. Įvairiomis kryptimis pučiantis vėjas tiksliais mostais nukapodavo kopų briaunas, kaskart sukurdamas vis kitokią smėlio figūrą.
Baigę žygį kupranugariais, kopėme į netoli stovyklos esančią kopą. Kelią apsunkino stiprus vėjas, tačiau tikrai buvo verta saulėlydį sutikti pačioje viršūnėje. Nuo jos atsivėrė didžiuliai smėlynų plotai – kai kuriose vietose Erg Chebbi kopos siekia net 150 metrų aukštį ir yra 20 km ilgio bei 5 km pločio.
Mūsų antroji diena pasibaigė grįžus į berberų stovyklą dykumoje, kur laukė arbata, tadžinas, ir gyva berberų muzika. Mano kompanionas dar pagrindinėje stovykloje liepė imti į kišenę tualetinį popierių, nes sakė, jo dykumoje tikrai nebus. Visgi buvo – ir ne tik popierius, bet beveik normalus tualetas. Buvo ir saugumą prižiūrinčios katės (vietoj šunų), kiek tik nori užklotų, o norintys dušo tai galėjo padaryti ryte grįžę kupranugariais į pagrindinę stovyklą. Žinoma, tai buvo neaktualu, nes norėjosi kuo ilgiau išlaikyti smėlį visose kūno dalyse. Kempinge taip pat buvo snieglentės, tiems, kurie vietoj bangų nori išbandyti smėlio kopas.
Trečia kelionės diena buvo sunkiausia – laukė ilgas kelias atgal į Marakešą. Su ne vienu sustojimu, pietumis Rožių slėnyje, atgal grįžome apie 7 val vakaro. Nors ir buvau labai pavargusi, miego visiškai nesinorėjo. Tiek daug keistų smėlėtų emocijų seniai buvau beturėjusi.
Ar kartočiau šią kelionę? Taip, ir planuoju tai padaryti, kuomet manęs aplankyti Marakešą atvažiuos tėvai. Per tris dienas pamatėme ne tik dykumą, bet ir susipažinome su Aukštojo Atlaso kalnų regionu, jo žmonėmis. Nereikėjo vairuoti, planuoti, ieškoti viešbučių ir derėtis dėl kainų. Nebuvo jokių užslėptų mokesčių (visi buvo informuoti iš anksto dėl arbatpinigių gidams), vizitai į kilimų audyklas kaimuose irgi nebuvo prievartiniai – pamatai vietos tradicijas, pasivaišini arbata ir jau tavo reikalas, pirkti ar ne. Ir, turbūt, patraukliausia yra kaina – kelionė kainavo 95 eurus žmogui, tik pietūs buvo neįskaičiuoti.
Kam įdomu pakartoti mūsų kelionę, visą info rasite čia.
Prieš pabaigą – trumpas video, kuriame sudėjau įdomiausias kelionės akimirkas. Daugiau nuotraukų iš šios kelionės rasite mano Facebook paskyroje čia.
