Susidūrimas Brokslesbio danguje
1940 metais netoli Vaga Vaga miesto Naujajame Pietų Velse, Australijoje, buvusioje bazėje vyko jaunų pilotų mokymai. Tai buvo neramūs laikai – juk vyko Antrasis pasaulinis karas. Į karą teko įsitraukti ir australų kariams, todėl pilotų ruošimas buvo labai svarbus. Klasėse rinkosi jauni vyrai, pasiryžę išmokti valdyti orlaivius, o visai šalia jiems buvo ruošiami dvimotoriai „Avro Anson“ lėktuvai, rašo Aviacijos pasaulis.
„Avro Anson“ pirmam skrydžiui pakilo 1935 metais. Dvimotoris britiškas karinis lėktuvas galėjo atlikti įvairius vaidmenis, tačiau pagrindinis jo darbas buvo jaunų pilotų mokymas. Būtent tam nemažai „Avro Anson“ lėktuvų buvo pristatyta ir į Australiją. Anglijos karalienė, kaip tikriausiai žinote, vis dar yra ir Australijos valstybės galva, todėl australų kariai tarnavo ir Karališkosiose oro pajėgose. Susipažinimas su britiška technika jiems buvo labai svarbus, o „Avro Anson“ lėktuvai buvo patikimi ir pakankamai lengvai valdomi. Ir mokiniai juos mėgo. Tačiau tik 1940 metų rugsėjo 29 dieną „Avro Anson“, galima sakyti, įgijo legendos statusą.
Kaip jau buvo įprasta, iš bazės netoli Vaga Vaga miesto pakilo visa „Avro Anson“ rikiuotė. Šiuos lėktuvus valdė jau patyrę mokiniai – skrydžiai buvo vykdomi be instruktorių. Tarp jų buvo ir lėktuvas, kurį pilotavo 22 metų Leonardas Grahamas Fulleris su 27 metų amžiaus navigatoriumi Ianu Menziesu Sinclairu, bei kitas identiškas „Avro Anson“, kurį pilotavo devyniolikmetis Jackas Inglisas Hewsonas su 27-erių navigatoriumi Hughu Gavinu Fraseriu.
Iš pradžių viskas ėjosi kaip numatyta, tačiau maždaug 300 metrų aukštyje viskas pasisuko bloga linkme. Staigiame posūkyje Fulleris pametė Hewsono lėktuvą iš akių. Dėl nepatyrusių pilotų klaidos, Hewsonas atsidūrė tiesiai po Fulleriu. Neapsižiūrėjimo akimirka kainavo labai daug – Fullerio „Avro Anson“ pilvu rėžėsi į Hewsono pilotuojamo lėktuvo stogą.
Fullerio lėktuvo propeleriai sukapojo Hewsono lėktuvo fiuzeliažą ir sustojo. Lėktuvai susikabino ir ėmė sukdamiesi leistis žemyn. Tik Hewsonas patyrė nedidelę nugaros traumą – likę trys incidento dalyviai buvo nesužeisti. Fulleris desperatiškai ėmė judinti savo lėktuvo valdymo įrenginius, tikriausiai manydamas, kad orlaivius pavyks atkabinti. Tačiau tuomet jis suprato, kad jo lėktuvo uodega ir sparnai liko nepažeisti ir jis gali valdyti abiejų susikabinusių lėktuvų sumuštinį.
Iš pradžių lėktuvus paliko navigatoriai – jie iššoko ir saugiai nusileido parašiutais. Paskui juos greitai iššoko ir Hewsonas – likti jam nebuvo prasmės, nes jo lėktuvas po susidūrimo iš esmės tapo nevaldomas. O štai Fulleris šią sudėtingą situaciją priėmė kaip iššūkį.
Kai nevaromas valdo nevaldomą
Fulleris įvertino padėtį – jis galėjo valdyti lėktuvų junginį, nors tai buvo labai sudėtinga. Jo lėktuvo varikliai neveikė, o štai apatinio lėktuvo propeleriai sukosi visu greičiu, bet jis jų valdyti negalėjo. Taigi, nevaromas lėktuvas skrido ant nevaldomo lėktuvo nugaros.
Taip susikabinę „Avro Anson“ lėktuvai skrido dar apie aštuonis kilometrus, kol Fulleris išsirinko patogią vietą nusileisti netoli Brokslesbio miestelio. Tai buvo atviras laukas netoli fermos. Po truputį leisdamasis Fulleris apsuko porą ratų. Galiausiai jaunasis pilotas pasirinko kryptį prieš vėją ir nutupdė abu lėktuvus. Žinoma, važiuoklė nebuvo išskleista, todėl apatinio „Avro Anson“ propeleriai stipriai sukapojo žemę, tačiau galiausiai Fulleris galėjo išlipti ir vėl pajusti tvirtą žemę po kojomis.
Grupės kapitonas Arthuras Murphyis kiek galėdamas greičiau atskrido į įvykio vietą. Ji puikiai įvertino Fullerio pasirodymą ir tūpimui pasirinktą vietą. Lėktuvai gulėjo visiškai lygiame lauke, iš kurio juos buvo galima lengvai pasiimti. Pats Fulleris teigė, kad tai buvo vienas iš švelniausių jo tūpimų.
Kas įvyko po incidento?
Lėktuvai iš Brokslesbio apylinkių buvo parvežti į oro pajėgų bazę ir suremontuoti. Viršutinis sugrįžo į aktyvią tarnybą ore, o apatinis vėliau buvo naudojamas tik mokymams ant žemės. Apatinio lėktuvo pilotas Hewsonas nukentėjo labiausiai – propeleris kliudė jo nugarą. Tačiau ir jis labai greitai pagijo ir sugrįžo į lėktuvo kabiną.
Už greitus sprendimus ir brangių lėktuvų išsaugojimą Fulleris buvo paaukštintas – gavo seržanto laipsnį. Tačiau tuo pat metu jis gavo ir nuobaudą – už istorijos atpasakojimą žurnalistams jis kelias dienas negalėjo palikti barakų. Žinoma, ta istorija buvo įdomi visiems, tačiau tai vis tiek buvo kariniai reikalai – Fulleriui niekas nesuteikė leidimo apie tai kam nors pasakoti. Kita vertus, susikabinusių „Avro Anson“ nuotraukos ir neįtikėtina istorija pasklido visame pasaulyje.
Vėliau Fulleris tarnavo Karališkose Oro pajėgose Artimuosiuose Rytuose ir Europoje, kur buvo įvertintas kaip labai geras pilotas. Karui artėjant prie pabaigos Fulleris sugrįžo į Australiją, kur tapo instruktoriumi. Tačiau mirtis jo tykojo netikėtoje vietoje – 1944 metų kovo 18 dieną dviračiu važiuojantį Fullerį partrenkė autobusas. Fulleriui tuomet buvo tik 26 metai.
Tragiškos lemties sulaukė ir kitas incidento dalyvis – Hughas Gavinas Fraseris, kuris tą kartą Hewsono pilotuojamame lėktuve atliko navigatoriaus funkcijas, žuvo 1942 metais Šiaurės Airijoje, kai jo valdomas lėktuvas mokymų metu įsirėžė į medžius.
Ta dviejų „Avro Anson“ avarija Brokslesbyje minima iki šiol. Netoli įvykio vietos stovi monumentas (vienas „Avro Anson“ variklis), o pati avarija laikoma garsiausiu kada nors nedideliame miestelyje įvykusiu įvykiu.
