– Vasario mėnesį po penkiolikos metų pertraukos vėl leidotės į kelionę viena. Koks buvo kelionės į Madeirą pagrindinis tikslas, motyvas?
– Tikslas buvo pasimokyti mėgautis vienatve, suprasti, kiek daug aš pati sau galiu duoti.
Kiek dalykų gyvenime nepadarau, nes esu priklausoma nuo kitų žmonių? Nenueinu į kino teatrą, nes nerandu su kuo. Nenueinu sportuoti į mėgstamiausius užsiėmimus, nes nerandu kompaniją palaikančios draugės. Atsisakau kelionių, nes ta ar ana kryptis niekam neįdomi. Nenueinu į mane traukiantį restoraną, nes, o, Dieve, kaip ten viena atrodysiu?
Vienatvė nėra mano siekiamybė. Man reikia artimų žmonių, tačiau mėgavimasis mėgstamiausiais dalykais vienumoje yra be galo svarbus. Taigi, šios kelionės tikslas toks ir buvo – atrasti komfortą būnant pačiai su savimi ir įsiklausius į save pasimėgauti dalykais, kurie yra svarbiausi man.
Pavyzdžiui, aš be galo mėgstu saulėtekius. Lengvai ir noriai keliuosi šeštą valandą ryto ir ropščiuosi ant kalno jų sutikti. Ta gamtos ramybė vienumoje, vis kitaip gražus tekančios saulės dangus ir jausmas, kad artėja nuotykių kupina diena man net savotiško saldumo suteikia.
Be to, labai mėgstu vaikščioti. Per dieną kuo smagiausiai galiu nueiti 20–30 km atstumą. Ėjimas, ypač naujoje, nepažįstamoje erdvėje man yra tarsi meditacija. Jaučiant savo kūną, stebint aplinką labai lengva būti čia ir dabar, o ne praeities problemose, ne ateities nerimukuose. Na, o mano paauglė dukra nei bičiuliai tokiam ankstyvam kėlimuisi ar tokio atstumo pasivaikščiojimui „nepasirašo“. Tad norint būtent tokios, o ne kompromisinės kelionės reikia keliauti solo.
– Kaip jaučiatės šiuo laiku? Ar dabartinėmis sąlygomis pavyksta atrasti vienatvės malonumą, ja pasidžiaugti? O gal kaip tik anaiptol?
– Jaučiuosi labai įvairiai. Esu įpratusi didelę dalį savo nerimo „išveikti“. Lėkti, bėgti, planuoti, svajoti, pavargti. Viskam sulėtėjus reikia išmokti būti ramybėje. Tai iššūkis, bet įveikiamas.
Karantino metu galima išprotėti, tačiau galima ir save paauginti – toliau mokytis mėgautis vienatve. Dievinu rytus, kai saulė teka ir visi dar miega. Taigi, net populiariuose Vilniaus parkuose šeštą valandą ryto būnu viena. Atsikeliu ir einu 7–10 kilometrų. Tuomet ir diena būna lengvesnė, dingsta „ech, vėl tos keturios sienos“ jausmas.
Taip pat keliauju po Lietuvą. Protingai. Pasirinkdama atitinkamą laiką ir nepopuliarias vietas. Pavyzdžiui, ar žinojote koks gražus yra Lentvaris arba Šeimyniškių atodanga prie Utenos? Taip pat dažnai renkuosi „Neakivaizdinio Vilniaus“ maršrutus. Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje atradau tiek, kad net susigėdau. Tiek maišau pasaulio, tiek keliauju svetur, o kiek grožio ir įdomybių yra visai šalia.
– Dalindamasi kelionės įspūdžiais feisbuke rašėte, kad prisimename ne dienas, o akimirkas. Kokie šios kelionės momentai jums įstrigo labiausiai?
– Dėkingumo jausmas stebint nuostabų saulėtekį nuo kalno tiesiog už tai, kad esu čia ir dabar, gyva ir laiminga. Link katerio plaukiantis kašalotas, vairavimas serpantinais debesyse, ėjimas baugiu tamsiu „levados“ (ispaniškai taip vadinami žygių takai palei irigacines drėkinimo sistemas) tuneliu, pertempti raumenys man gerokai per sudėtingoje trasoje, nuolat lydintys gėlių kvapai, nematytų neregėtų vaisių skoniai, burnoje tirpstantis tuno kepsnys, panirimas į jausmingą fado muziką po 5–6 valandų dienos žygio vakarieniaujant restorane, skanaujant puikaus vyno taurę. Ne taip jau blogai ta vienatvė, tiesa? Berašydama net užsinorėjau atgalios.
– Daugelis Pico Arieiro–Pico Ruivo kalnų trasą įvardija įspūdingiausiu taku Madeiroje.
– Man regis, Madeiroje yra virš kelių tūkstančių kilometrų žygių trasų, savo devynių dienų kelionėje beveik kasdien išbandžiau po naują taką, tačiau pritariu, kad tai pati nuostabiausia kalnų trasa. Taip pat ją įveikti man buvo sunkiausia. Ropštimasis stačiu kalnu tūkstančiais laiptukų pirmyn atgal yra viena, tačiau norint tai padaryti siaubingam vėjui nuolat pučiant į veidą ir bloškiant atgalios, iš tiesų, reikalauja labai daug fizinio pasiruošimo. O aš nesu sportininkė, man tiesiog patinka eiti.
Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje atradau tiek, kad net susigėdau. Tiek maišau pasaulio, tiek keliauju svetur, o kiek grožio ir įdomybių yra visai šalia.
Tarpais buvo tikrai baisu, nes žygio pabaigoje nuo per didelio krūvio net darėsi negera. O eiti visą laiką reikia susikoncentravus, atsargiai, nes apsauga puiki ne visur. Dažnai už apsauginės virvės matyti labai status šlaitas, nuslydimas būtų mirtinas. Tačiau kalnų, slėnių vaizdai, skardžiai, unikali augmenija, atslinkę žemi debesys ir jausmas, kad smarkiai peržengiau savo ribas tą sunkumą absoliučiai atpirko.
– Kuo de Rei levados maršrutas jums patiko labiausiai?
– Žinote tą ankstyvą pavasarišką žalumą, kada žalia spalva prasiskleidžia milijonais atspalvių? Lietuvoje šis laikas labai trumpas, o Madeiroje, ko gero, tęsiasi visus metus. Būtent tokia žaliuojanti, vešli, tanki, kvepianti augmenija karaliauja keliaujant visu šiuo maršrutu. Eidama juo jaučiausi tarsi atsidūrusi filme ar paveiksle. Nuo drėgnų vijokliais apaugusių medžių krintantis vanduo sukuria lyjančio, verkiančio miško įspūdį, vakarėjant dar užėjo mistiškas rūkas. Ši levada nėra populiari, tai dar labiau leido pasijusti gamtos dalimi.
– Ar pasivaikščiojimo takai panašūs savo gamta, augalija, ar visgi skirtumai justi net ir mažoje saloje?
– Keliaudama mėgaujuosi detalėmis, tad skirtumų mačiau. Viena levada su šniokščiančiais kriokliais, kita su bedugnėmis, į kurias žvelgiant net galva sukasi. Trečia pasitinka žydinčiais medžiais ir jaukiomis dailiomis kavinukėmis, o ketvirta ilgais baugiais tuneliais. Einant daugiau kaip kilometro ilgio siauru tuneliu Ribeira da Janela levadoje net buvo ištikusi panika. Jame absoliučiai tamsu, mažytis šviesos taškelis tunelio gale matyti vos vos, taigi, be prožektoriaus juo praeiti neįmanoma. Be to, eini susilenkusi, nes erdvės viduje ne per daugiausiai. Vanduo nuo lubų bėga kriokliais – sausai likti neįmanoma, o paslydus ant šlapio purvino grindinio dar ir lengva susižeisti.
Einant tuo purvynu iš rankų išsprūdo telefonas, kuriuo šviečiausi. Tuomet mane pradėjo imti visiškai neracionalus jausmas, kad aš čia ir numirsiu. Širdis iš baimės daužosi, girdėti kažkokie keisti garsai. Vis tik susikoncentravus į kvėpavimą ir į vienintelį tikslą – paėjėti dar vieną žingsnį į priekį link tos mažulytės švieselės toli toli, save suvaldyti pavyko. Manau, kad vienintelis pavojus buvo mano galvoje. Supanikuoti einant ilgu tamsiu tuneliu visiškai vienai yra lengva.
– Regis, šioje kelionėje teko įveikti nemažai baimių. Ar daugiau patyrėte ką nors panašaus?
– O taip! Vieną ankstų rytą automobiliu pakilau į nuostabią apžvalgos aikštelę pasitikti saulės. Viršuje buvo toks stiprus vėjas, kad net jaučiau kaip mašinos galas kilnojasi. Atidarius dureles kokias 5 minutes bandžiau jas uždaryti jėga, kol pavyko. Apskritai, tokių vėjų kaip Madeiroje niekur kitur nesu mačiusi. Ėmiau galvoti, kad išlipus iš automobilio taip ir nuskrisiu nuo skardžio, taigi, nedrįsau išlipti. Apsisukau atgal į miestelį, bet po keleto valandų grįžau. Įdienojus jau daugiau turistų, vėjas tokio pat smarkumo, tačiau žmonės vaikšto, niekas neskraido, vadinasi, lįsti iš mašinos saugu ir man. Pasirodo, susidūrus su nepatirtais dalykais galima net ir taip supanikuoti, viską mistifikuoti.
Kitas labai baugus momentas buvo, kai vairuojant kalnų keliukais įvažiavau į debesis. Matomumas – ne daugiau kelių metrų. Tuomet vėl pritaikiau „ėjimo tuneliu metodą“. Galvojau tik apie tai kaip tuos kelis metrus iš lėto pavažiuoti į priekį. Po kelių kilometrų saugiai išlindau iš debesų. Pasirodo, serpantinais daug mažiau baisu važiuoti vairuojant pačiam, o ne sėdint keleivio vietoje. Nėra laiko spoksoti į pakraščius.
– Užsiminėte apie banginių stebėjimą. Kokie vaizdai buvo įspūdingiausi? Kokia tikimybė, apskritai, šiuos gyvūnus išvysti ekskursijos metu?
– Sakoma, kad tikimybė juos pamatyti yra apie 90 procentų, o plaukiant kateriu dar didesnė. Gidai suka ten, kur būriuojasi daugiausia paukščių. Šie seka banginius bandydami ir patys pagauti kokį laimikį arba susirenka banginiui kelyje pasimaišiusias negyvas žuvis. Iš tiesų, tai buvo nepaprasta patirtis.
Keletą valandų plaukiodami vandenyne matėme net kelių rūšių banginius ir būrį žaidžiančių delfinų. Na, o kašalotei mamytei su turbūt tona sveriančiu mažyliu drąsiai plaukiant link katerio supranti, kad ne tu, žmogau, čia šeimininkas. Šių gyvūnų priplaukimas 3–5 metrų atstumu labai nustebino net gidus. Kašalotus anksčiau medžiojo, todėl įprastai jie laivų vengia. Šie mumis pasitikėjo arba nenugalėjo savo smalsumo.
– Pasiekti Madeirą yra ganėtinai brangu, taip pat kelionė užtrunka ilgiau, nes nėra tiesioginių skrydžių. Taigi, dėl ko labiausiai verta šią salą aplankyti? Kas minėtus trūkumus atperka?
– Nusigauti brangu, tačiau atradus pigesnius bilietus, visa kita labai įperkama. Ypač ne sezono metu. Nakvynės kaina už parą yra apie 30 eurų, automobilio nuoma parai – 25 eurai, vakarienė restorane su vynu kainuoja 10–15 eurų. O verta, žinoma, labiausiai dėl gamtos, nuostabių, įvairių trasų. Paplūdimių mėgėjams čia gali nepatikti, smėlėtų krantų mačiau ne tiek ir daug.
