„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Viena rečiausiai lankomų Afrikos genčių: iki dantų ginkluoti ir šlapime besimaudantys mundari vyrai

Buvau pasižadėjęs daugiau niekada nekelti kojos į šią šalį. Bet, laimei, pažado neištesėjau – pro užminuotas teritorijas ir plėšikų siaubiamus kelius nuvykau pas vieną rečiausiai lankomų Afrikos genčių. Pietų Sudane gyvenantys mundari vyrai – iki dantų ginkluoti, kiekvienas nužudęs ir ne po vieną žmogų. Jiems nėra nieko brangiau už gyvulius, apie kuriuos sukasi visas gyvenimas. Net rytinis dušas būna po gyvulių šlapimu. O berniukų darbas būna ir oro pūtimas į karvių užpakalius.
Danas Pankevičius Pietų Sudane
Danas Pankevičius Pietų Sudane

Konfliktai ambasadoje

Pietų Sudanas – jauniausia pasaulio valstybė, susikūrusi vos prieš 10 metų. Po ilgų ir kruvinų karų ši teritorija atsiskyrė nuo Sudano, kuris tuo metu buvo didžiausia Afrikos šalis. Konfliktai vis tiek nesiliovė ir tik prieš metus oficialiai pranešta apie pilietinio karo nutraukimą.

Bet ir šiandien čia nėra ramu, įvairiausio pobūdžio ginkluoti konfliktai nesibaigė. Šūviai šalyje girdimi kiekvieną dieną. Ne veltui ji laikoma viena iš pačių pavojingiausių pasaulio vietų, kurioje keliautojų retai kada sutiksi. Pietų Sudanas laikomas ir viena skurdžiausių šalių, dauguma šalies gyventojų turi išsiversti mažiau nei už 1 JAV dolerį per dieną.

Man teko čia lankytis 2016 metais. Tuomet, deja, savo tikslo – egzotiškųjų genčių – nepasiekiau. Problemos prasidėjo dar tik bandant gauti turistinę šalies vizą. Buvau sulaikytas prie Pietų Sudano ambasados Ugandos sostinėje Kampaloje. Vien dėl to, kad telefonu nufotografavau ambasados darbo laiko lentelę, pritvirtintą prie durų. Ne pats geriausias sprendimas. Po valandos tardymo buvau paleistas, bet vizos tą kartą jau nebeprašiau.

Po kelių dienų konfliktas įsiplieskė jau pačioje ambasadoje. Buvau pakviestas į konsulo kabinetą, radau ji sėdintį odiniame krėsle. Tik pradėjus pokalbį konsulas įsiuto, pasirodo, parodžiau didelę nepagarbą stovėdamas prieš jį sėdintį ir kalbėdamas iš aukštai. Privalėjau ir pats sėsti į krėslą priešais jį, būti tame pačiame lygyje. Iš kur galėjau žinoti – prisėsti juk nepasiūlė. Konfliktą pavyko užglaistyti, gavau pažadą, kad viza bus išduota po kelių dienų.

Tik pradėjus pokalbį konsulas įsiuto, pasirodo, parodžiau didelę nepagarbą stovėdamas prieš jį sėdintį.

Sutartu laiku paso su viza negavau. Informavo, kad teks palaukti dar 4 valandas. Iš anksto turėjau įsigijęs autobuso bilietą kelionei į Pietų Sudano sostinę Džubą. Dėl šios priežasties reisą teko praleisti ir įsigyti naujus bilietus. Bet man labai pasisekė.

Vykstant kitu reisu ir pasiekus Pietų Sudano pasienį, keleivius ir vairuotoją pasiekė žinia apie autobuso užpuolimą. To paties, kuriame turėjau būti. Užpuolikai nušovė 9 keleivius, labai daug sužeidė. Nušovė ir 3 sunkvežimių vairuotojus, kurie tiesiog buvo ne laiku ir ne vietoje. Važiavo pro šalį. Svarsčiau, ką daryti. Žinojau, kad Pietų Sudanas labai pavojinga šalis, bet nesitikėjau, kad viskas taip klostysis dar net neįvažiavus į ją. Nusprendžiau kelionę tęsti tikėdamasis, kad šis kelias po žudynių tapo pačiu saugiausiu visoje šalyje. Neabejotinai vietinės armijos kariai ieškos užpuolikų, ir bent kurį laiką atakų gali ir nebūti.

VIDEO: „Ekspedicija: neatrastas pasaulis“. Šalis, kurioje šūviai girdimi kiekvieną dieną – pavojingasis Pietų Sudanas

Pasiekęs sostinę Džubą 5 dienas ieškojau vairuotojo, kuris galėtų nuvežti į genčių teritorijas ir palikti mane ten kuriam laikui. Neatsirado nė vieno – visi bijojo. Net ir didindamas pinigų sumą už paslaugą norimo rezultato nepasiekiau. Kiekvieną dieną susidurdamas su nemenkomis problemomis, pasižadėjau sau niekada nebekelti kojos į šią šalį ir grįžau tuo pačiu keliu atgal į Ugandą.

Pažado sau neištesėjau – sėdau į lėktuvą ir dar kartą bandau įgyvendinti savo senąjį tikslą.

Griežta patikra oro uoste

Atskridęs į sostinės oro uostą buvau sustabdytas prie pat lėktuvo ir išpurkštas dezinfekciniu skysčiu. Ir čia imamasi priemonių kovai su COVID-19. Bet tik oro uoste, visur kitur niekas nesisaugo.

Oro uosto darbuotojai elgėsi labai piktai, šaukė ant žmonių, pylos ir aš gavau, kad į anketą įrašiau telefono numerį ne su Pietų Sudano kodu. Įveikęs visus formalumus, iškart buvau pakviestas į tamsų kambarį, kuriame sėdėjo keli kariškiai.

Jie tikrino visus daiktus, ypač fotokamerą ir objektyvus. Kabinėjosi prie baterijų, klausė, ar neturiu sprogmenų. Norint į šalį įvežti techniką, leidimais reikia pasirūpinti iš anksto, prieš atvykstant. Taip ir padariau. Įvežamus daiktus buvo privaloma aprašyti labai detaliai, nurodant net tikslius fotoobjektyvų parametrus.

Prie oro uosto mane pasitikę ir kelionės metu lydėsiantys asmenys rankose jau turėjo man išduotą leidimą fotografuoti. Būsi sučiuptas be jo – gali ir į kalėjimą patekti. Net ir jį turint, šalies sostinėje geriau kameros net neišsitraukti. Palydovų labai prašomas, sostinėje beveik nieko ir nenufotografavau.

Oro uosto darbuotojai elgėsi labai piktai, šaukė ant žmonių, pylos ir aš gavau.

Mane lydintys žmonės prasitarė, kad vietos žmonės tiki, kad baltaodžiai nori pasisavinti jų šalies naudingąsias iškasenas, naftą, tad gan įtariai žiūri į visus užsieniečius.

Keliuose – sudeginti automobiliai, minos

Keliauju pas mundari gentį. Jų teritorijos driekiasi Terekeka regione, gan arti šalies sostinės. Su savimi turime palapines, maisto, vandens. Ketiname pagyventi su genties žmonėmis kelias dienas. Jie gyvena taip pat, kaip ir prieš tūkstančius metų, tik dabar jau gerai ginkluoti ir dėvi rūbus.

Šalies keliai – tragiškos būklės. Pakelėse – sudeginti automobiliai ar po avarijos riogsančios metalo krūvos. Daug sunkvežimių, įstrigusių į dumblą ir laukiančių, kol juos kas ištrauks. Jei įstringa vienoje vietoje keli automobiliai, tai visas eismas stoja, nebėra kaip jų apvažiuoti. Per liūčių sezoną ištisi regionai tampa tiesiog nepravažiuojami.

Dažnai tenka stoti ir dėl išminavimo darbų. Kelias užtveriamas, ir visi laukia, kol specialia technika bus sunaikintas sprogmuo. Kai tik išgirstu sprogimą ir kylantį dulkių debesį, žinau, kad kelionę tuoj pratęsime. Minų šalyje labai daug.

D.Pankevičiaus nuotr./Pietų Sudano vaizdai
D.Pankevičiaus nuotr./Pietų Sudano vaizdai

Itin retos veislės gyvuliai

Atvykus pas mundari, mus pasitiko vyrai ir berniukai. Nemačiau tuomet nė vienos moters. Man priartėjus žmonės iškeldavo rankas į viršų ir nukreipę jas į skirtingas puses – sustingdavo. Nesupratau, ką tai reiškia. Prieidavau prie kito žmogaus – vėl tas pats. Tik vėliau man buvo paaiškinta, kad šitaip jie atkartoja savo mylimiausio gyvūno ragų formą, toks jų pasisveikinimas.

Mundari genties žmonėms nieko brangiau už gyvulius nėra. Šie vyrai turi didžiules jų bandas ir jie nuolatos su jais: miega, valgo, vaikšto ir saugo.

Stovykla beveik tuščia. Dauguma išvykę į ganyklas. Artėjant vakarui, vyrai pradėjo mušti būgnus ir pūsti iš rago pagamintus trimitus. Tai ženklas, pranešantis gyvuliams, kad laikas grįžti atgal į stovyklą nakčiai. Jie šiuos garsus girdi iš labai toli.

Netrukus pasirodė galvijai. Jie ėjo ir ėjo iš visų pusių į stovyklą nesibaigiančiu srautu. Sunku pasakyti, kiek jų susirinko, mažiausiai 1000 jaučių, gal net ir 2000. Iš paskos jų – ir vyrai, apsikarstę ginklais. Kiekvienas gyvulys turi savo vietą. Nakčiai pririšamas prie jam skirto kuolo. Vyrai puikiai atpažįsta savo augintinius, bet kartais juos ir pasižymi išpjaustydami tam tikru raštu jų ausis.

Vyrai kiekvieną jų apžiūrėdavo, pelenais nuvalydavo kailį, ištepdavo ragus pelenų ir molio mišiniu. Didžiausių ragų savininkus net papuošdavo nakčiai.

Mundari žmonės augina retosios veislės Ankole-Watusi jaučius, kurių įspūdingi ragai gali užaugti net iki 1,80 metro ilgio. Jais taip rūpinamasi, kad į žemę įkala kartis, kad galėtų nugarą pasikasyti.

Pelenais padengta visa vietovė. Žmonės renka mėšlą ir degina po žeme. Šis darbas dažniausiai skiriamas berniukams, kurie kiekvieną dieną atsiklaupę ant kelių jį renka ir suneša į vieną didelę krūvą. Paskui ji išsklaido ant žemės ir džiovina saulės spinduliuose. Sudžiūvęs jis tampa puikiausiu kuru maisto gamybai.

Jis taip pat deginamas po žeme tam, kad gyvuliai, ypač mažieji, galėtų šildytis atsigulę šalia. O pelenai neprapuola. Jais žmonės tepa ne tik gyvulius, bet ir patys save. Jie mano, kad tai puikiausia odos apsaugos priemonė nuo įvairiausių parazitų, bakterijų ir kaitrių saulės spindulių.

Prieš pusmetį išžudė visus kito klano vyrus

Mundari genties žmonės ginkluoti iki dantų. Kiekvienas suaugęs vyras turi po kelis ginklus. Automatus, kulkosvaidžius, net raketsvaidžius. Visa ši amunicija – nes yra kariaujama su kitų genčių atstovais. Dažniausiai konfliktai kyla dėl vandens ir gyvulių. Vaikai mokomi šaudyti sulaukę vos kelerių metų amžiaus. Kuo anksčiau išmoks, tuo geriau.

Šūvius nuolat girdėdavau, ypač vakarais. Dažnai pagalvodavau, kad tik atsitiktinė kulka nekliudytų manęs, miegančio palapinėje 100 metrų atstumu nuo šaudymo vietos.

Šie vyrai prieš gerą pusmetį turėjo rimtą mūšį. Susipyko su tos pačios genties žmonėmis, bet iš kito klano. Dėl įvykusio nesusipratimo susitikimo metu, šie vyrai nušovė 2 atvykėlius. Nukentėjusioji pusė dar tą pačią dieną pradėjo kurti keršto planą, bet informacija nutekėjo ir pasiekė šiuos vyrus.

Vaikai mokomi šaudyti sulaukę vos kelerių metų amžiaus.

Jie susibūrė į 300 žmonių grupę ir nieko nelaukę tamsoje nusėlino iki priešininkų stovyklavietės. Rado juos sėdinčius prie laužo, o jų ginklai buvo paremti prie netoliese esančių medžių. Užpuolė ir visus iki vieno nužudė. Kiek daugiau nei 100 vyrų. Man sakė, kad tik berniukų nelietė. Kiekvienas suaugęs šios genties vyras yra nužudęs ne po vieną žmogų. O Pietų Sudano valdžia į tarp genčių kylančius konfliktus žiūri pro pirštus ir nesikiša.

Itin stebinančios švaros procedūros

Jaučiai čia labai brangūs, kainuoja nuo 500 JAV dolerių. Patys sveikiausi, didžiausių ragų savininkai gali kainuoti net iki 1000 dolerių. Galvijai čia kaip valiuta. Juos maino į žmonas, ginklus ir kitus reikalingus daiktus. Pinigus jie retai naudoja, bet gyvulius kartais tenka parduoti, kad turėtų galimybę gydytis miestų ligoninėse sunkiai susirgus. Gydymas kainuoja.

Mačiau, kaip jie patys gyvulius gydo. Visiškai antisanitarinėmis sąlygomis. Į purviną indą išbėrė iš kapsulės vaistus milteliuose, sumaišė juos su purvinu skysčiu ir turinį įtraukė į švirkštą. Su visiškai atbukusia adata bandė perdurti ligotam gyvuliui kailį. Tik iš kelių kartų pavyko. Nujaučiu, kad ta pati adata buvo naudojama metų metus.

Labai nustebino jų švaros procedūros. Šie žmonės prausiasi šlapimu. Tai daro anksti ryte. Kai tik gyvulys prabunda ir atsistoja ant kojų, visi žino, kad po nakties jis iškart pradės šlapintis. Žmonės lekia link jo ir lenda po srove. Vieni prausia tik veidą, skalauja burna, kiti nuogi lenda – kaip po dušu. Šlapimą lengviausia surinkti būtent ryte, tad bėgama ir su įvairios talpos indais. Jis pravers ir dienai einant, nes naudojamas ir maisto gamybai.

Vyrai, norėdami atrodyti patrauklesni vietos moterims, labai dažnai plauna galvą šlapimu. Plaukai ilgainiui tampa oranžinės spalvos.

Tiek vyrai, tiek moterys puošiasi randais ant kūno. Kad būtų atpažįstami priklausantys mundari genčiai, peiliukais išsipjausto V raidės formos randus ant kaktos.

Moterys retai stovyklavietėse būna, bet kartais jos atklysta aplankyti savo vyrų, paruošti valgio. Dabar sausros metas, badmetis. Tai valgo tik kartą per dieną. Dažniausiai tai sorgų, sorų kruopų košės.

Mėsą valgo itin retai – kai gyvūnas suserga arba jau senas ir visiškai nusilpęs. Per daug brangina savo gyvulius, kad pjautų maistui. Kuo daugiau žmogus turi gyvulių, tuo jo statusas aukštesnis šioje visuomenėje. Maistui vartoja kraują ir pieno produktus. Į juos dar ir karvių šlapimo pila, jiems daug skaniau.

Vietiniai pieną geria ir tiesiai iš karvės spenio. O tam, kad jos duotų jo daugiau, pučia į užpakalį. Tai išimtinai berniukų darbas, kurie laksto nuo vieno užpakalio iki kito. Kai karvė, kuriai pučiama į užpakalį, atsisuka į berniuką, jie pasibučiuoja. Labai neįprastas vaizdas, gan keistos šios genties tradicijos.

Moteris nori skirtis – eis į kalėjimą, nes už ją juk sumokėta

Jei moterys atvyksta pas savo vyrus, nakvynės vietą galima lengvai atpažinti. Ji uždengta įvairiausiais audeklais. Taip sukuriant daugiau privatumo. Jei vyras būna be moters, tai jo gyvenamoji vieta – paprasčiausias guolis, suręstas iš pagalių. Nėra net pastogės. Ant gulto numestas užklotas, o šalia sukabinti jo turimi daiktai. Ginklai, indai, būgnai, virvės, mediniai plaktukai kuolams kalti ir kiti reikmenys. Gultas būtinai bus įrengtas gyvulių apsuptyje.

Žmonas nori visi turėti, bet ne visiems lemta. Jei vyras neturi pakankamai jaučių, jis tiesiog neišgali jos nusipirkti ir visą gyvenimą nugyvens be moters. Jei toks vyras permiegos su kažkieno dukterimi, o jei dar ji ir pastos – jis tikrai bus nužudytas. Tokios mundari genties taisyklės.

Labai vertinamos aukštos merginos. Jos gali kainuoti nuo 60 iki 100 jaučių. Mažo ūgio mergina gali kainuoti tik 20 jaučių. Būna ir taip, kad mažaūgės niekas nenori ir jai nieko kito nelieka kaip toliau gyventi su tėvais. Tuomet tėvas kainą gali sumažinti net iki 5 jaučių. Kad tik kas ją paimtų. Nes per tą laiką, kurį praleido su tėvais, ji vyrui jau galėjo ir kelis vaikus pagimdyti. Vien dėl to tokia mergina dar mažiau patraukli vyrams atrodo.

Labai vertinamos aukštos merginos. Jos gali kainuoti nuo 60 iki 100 jaučių.

Jei moteris pareiškia norą išsiskirti su vyru, jai teks keliauti į kalėjimą. Vietiniai mano, kad tai labai teisinga bausmė, nes už ją juk buvo sumokėta gan didelė kaina. Kalėjimas – tai tiesiog iš spygliuotų šakų sumeistrautas narvas.

Moteris gali turėti tik vieną vyrą, o vyrai moterų – kiek tik nori. Jei tik išgali jas nusipirkti.

Mano laikas su neįprastąja mundari gentimi baigėsi. Po kelių dienų tenka iškeliauti į sostinę Džubą.

Ši gentis – viena iš rečiausiai lankomų Afrikoje. Ir aš puikiai suprantu kodėl. Ginkluoti nesibaigiantys konfliktai, minos, pakelių plėšikai. Čia išties per daug pavojų. Vien dėl šios priežasties mane lydintys žmonės atkalbėjo keliauti sausumos keliu iki Kapoeta apylinkių. Paklausiau jų ir nusipirkau skrydžio bilietus. Bet pasiekus šalies sostinę, mane pasivijo žinia, kad skrydžius atšaukė. Nebelieka man kito pasirinkimo kaip važiuoti sausumos keliu pas ne mažiau egzotišką toposa gentį.

Sekite „Danas Around The World“ socialiniuose tinkluose:

FACEBOOK: fb.com/DanasAroundTheWorld
INSTAGRAM: instagram.com/pankevicius

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“