Utkiagvikas – tai viena šiauriausių pasaulio gyvenviečių, įsikūrusi toli į šiaurę nuo Poliarinio rato. Aliaskoje esantis miestelis nėra jaunas.
Žmonės čia gyveno dar 5 amžiuje, o Presbiterijonų bažnyčia čia buvo pastatyta 1888 metais. 1901 metais Utkiagvike įkurtas paštas. 1958 metais Berou (Barrow), kaip tada vadintas šis miestelis, gavo pirmos klasės miesto statusą. Netrukus čia atvestos gamtinių dujų linijos, kurios stipriai palengvino vietinių buitį.
Utkiagvikas nėra sujungtas keliais su kitomis Aliaskos gyvenvietėmis, nors jas galima pasiekti visureigiais, sniegaeigiais ar šunų rogėmis, priklausomai nuo metų laiko. Ir miestelio keliai nėra asfaltuoti – iki šiol jų kietumu rūpinasi amžinasis įšalas. Pagrindinis susisiekimas su pasauliu čia yra aviacija – Utkiagvikas pasiekiamas įprastais keleiviniais laineriais.
Gyvenimas čia atrodo lėtas, tačiau vietiniai turi savų pramogų ir tradicijų. Pastaruoju metu Utkiagvikas pritraukia ir nemažai turistų, kuriems įdomu pamatyti tą visiškai kitokį gyvenimą visiškai kitokiame miestelyje.
Vietiniai paaugliai čia žaidžia futbolą, krepšinį ir, žinoma, važinėja įvairiomis bekelės transporto priemonėmis. Spalį Utkiagviko gyventojai medžioja banginius, tačiau didžioji dalis maisto atvyksta baržomis ir kombinuotais krovininiais-keleiviniais lėktuvais.
Natūralu, kad Utkiagvikas pasižymi žiemiškais orais. Liepą temperatūra čia gali pakilti iki 26 laipsnių Celsijaus, tačiau dažniau laikosi apie 10. Jau nuo rugsėjo-spalio vyrauja daugiau neigiama temperatūra. Spalis dažnai vadinamas sniego mėnesiu, nes tuomet jo iškrenta gausiausiai. Kita vertus, kelios snaigės kartais pasirodo ir vasarą. Šalčiausiais metų mėnesiais, kuriems Utkiagvikas dabar ruošiasi, temperatūra artėja prie -40. Utkiagvikas taip pat ruošiasi ir 65 tamsos dienoms.
Kai šiandien Utkiagviko gyventojai palydės saulėlydį, su saulė jie atsisveikins iki sausio 22 dienos. Tai bus labai ilga, šalta ir nuobodi naktis. Horizontą paglostantys saulės spinduliai kartais dangaus juodumą pavers rašalu, tačiau ir tokia paguoda bus matoma tik kelias dienas. Bet vietiniai dėl to stipriai neišgyvena – saulę jie ir taip mato retai.
Utkiagvikas yra įsikūręs vienoje debesuočiausių vietų Žemėje. Maždaug 50 % dienų metuose dangų visiškai dengia debesys. Jie beveik niekada neišsisklaido visiškai. Jei per žinias išgirstų, jog bus giedra, Utkiagviko gyventojai tuo tiesiog nepatikėtų – taip nebūna.
Aišku, poliarinė naktis turi savo draugę poliarinę dieną – nuo gegužės 11-12 dienos saulė nenusileidžia iki liepos 31-rugpjūčio 1 dienos. Būtent tuomet į miestelį atvyksta turistai.
Tik kodėl Utkiagvikas egzistuoja apskritai? Na, tai – šiauriausios Aliaskos dalies centras su praktiškai visą šią teritoriją aptarnaujančiu oro uostu. Didelė dalis Utkiagviko gyventojų yra vyriausybinės įmonės ir institucijos, kiti užsiima tradiciniais verslais (medžiokle, žvejyba) ar dirba naftos gavybos sektoriuje. Daugiau nei pusė Utkiagviko gyventojų yra inuitai – tai yra vienas iš Iñupiatų centrų.
Utkiagvikas šiuo metu susiduria su dideliais iššūkiais. Klimato kaita gyvenimą čia pakeis visiškai. Be to, perėjimas prie atsinaujinančių energijos šaltinių, gali sumažinti vieną iš Utkiagviko pajamų šaltinių. Yra norinčių paversti Utkiagviką turistų miesteliu ir tai, greičiausiai, iš tikrųjų įvyks. Tačiau taip Utkiagvikas praras dalį savo žavesio – jis bus švaresnis, tačiau kartu ir dirbtinai sutvarkytas, kad primintų turistinį atviruką.
Į poliarinę žiemą panyra ir dalis Norvegijos. Pavyzdžiui, Longjyrbiene nuo lapkričio vidurio iki sausio pabaigos tamsu net ir vidurdienį. Kol dar buvo poliarinė vasara, šį Svalbardo salyne esantį miestą ir jo apylinkes tyrinėjo du lietuviai. Jų nuotykius galite skaityti čia:
