Nors Indijos traukiniai nusipelnė šlovinančios odės ir apie keliones bei nuotykius, juose vertėtų parašyti ne vieną lentyną knygų, nedaugžodžiaudama pristatau, kas tai per šalies gigantas. Indijoje, kurioje eksploatuojamų bėgių yra apie 80 tūkst. kilometrų (įskaitant atšakas 108000km), daugiau kaip 8350 traukinių iš 6867 stočių kasdien perveža per 12,5 milijono keleivių, ir daugiau kaip 1,3 milijono tonų prekių. Kartu sudėjus, traukiniai kasdien nudunda tris su puse karto toliau, nei atstumas iki mėnulio! Ir neperdedu sakydama, kad tos valandos vagone (ypač sleeper class) labai dažnai prilygsta kelionei į kosmosą.
-
Konkursas „Egzotiškos atostogos“. Viso pasaulio egzotika, sutilpusi Ispanijos stadione
-
Konkursas „Egzotiškos atostogos“: fantastiškas medaus mėnuo Havajų salose
-
Konkursas „Egzotiškos atostogos“: kaip švaruolei išgyventi Indijoje
-
Konkursas „Egzotiškos atostogos“: Spalvotoji Meksika – įtraukianti egzotika
Bet sunku įsivaizduoti, ką tokio nesuvokiamo dydžio šalis darytų be taip išvystytos traukinių infrastruktūros ir logistikos. Šiuo atžvilgiu britų kolonistai padirbėjo iš peties! Žinoma, yra ir kita medalio pusė – traukiniai yra vienas dažniausiai pasitaikančių teroristinių išpuolių taikinių, o kiekvienais metais šalyje ant bėgių žūsta 15 tūkst. žmonių ir dar daugiau nervų ląstelių kasdien, laukiant nuolatos vėluojančių arba visai neatvykstančių traukinių.
Bet savo traukinius pagavau. Pirmoji stotelė – Goa, mažiausia Indijos valstija, kurioje teko patvirtinti taisyklę, kad kuo daugiau apie tą vietą girdėjai, tuo didesnė galimybė ja nusivilti. Būtent su Goa taip ir atsitiko – karščiausias turistų taškas, hipių meka arba tiesiog laisvės ir nerūpestingo gyvenimo simbolis tik ir liko simboliu. Per tirštą turistų iš viso pasaulio (o daugiausia pačios Indijos) rūką buvo sunku įžvelgti tikrąjį Goa veidą, o nuo tokios turistinės Indijos, adaptuotos nušvitimo beieškantiems eurocentrikams, darėsi daugiau graudu, nei įdomu.
Tačiau keliaujant tolyn maloni įspūdžių atmosfera tik kaito. Nuostabioji Kerala, vietinių išdidžiai tituluojama God’s Own Country tikrai ne veltui – valstija pasižymi nuostabia gamta. Virš debesų pakibusios žaliausios arbatos plantacijos Kalpetoje, šviežiausia žuvis iš čia pat užmetamų ir traukiamų tinklų Kočyje, svaiginanti prieskonių gausybė Munare, ramus vandens teliuškavimas kanoja besiiriant siaurais Alapužos džiunglių kanalais, saulėlydžiai sėdint ant Varkalos paplūdimio uolų, bandymai tramdyti bangas prie Kovalam rifo, niekados nemieganti Keralos sostinė, greitakalbę primenančiu pavadinimu – Tiruvanantapuramas ir galiausiai piečiausias Indijos taškas – Kanjakumaris, kur iš skirtingų pusių susitinka Bengalijos įlankos, Indijos vandenyno ir Arabijos jūros vandenys yra tik akimirkos to, kas pakerėjo ir atėmė žadą.
Taip su didesniais ir mažesniais vargais dėjau pliusiukus prie planuotų, bet dažniau labai netikėtų kelionės maršrutų, išmokau susikrauti kuprinę per tris minutes, ir su +30 kg ant pečių keturis kartus įkopus į tą patį kalną suprasti, kad gyvenu jo papėdėje. Įsigudrinau, kaip geriau iššokti iš važiuojančio traukinio ir įšokti į jau nuvažiuojantį autobusą (prieš tai kelis jų pražiopsojus). Supratau, kaip baisu, kai per naktį atsidūrus kitoje valstijoje jau negali pasakyti nei žodžio, kai nemoki perskaityti nei raidės ir esi vidury niekur, o turi nusigauti kažkur. Pajutau, kaip gera, kai gali sau leisti valgyti ir gerti kiek nori, žvelgiant į neaprėpiamas žaliausios arbatos plantacijas, žydriausią vandenyną, stačiausius kalnus… ir įvertinau tai, kai teko kamuotis su troškuliu, spiginant kaitriausiai tropikų saulei. Išmokau maudyti dramblius ir pabėgti nuo beždžionių. Jau žinau kuri bananų rūšis skaniausia ir kur auga saldžiausi ananasai visoje Keraloje.
Galiausiai supratau, kaip svarbu išlikti žmonėmis net ir manipuliuojant kitais taip, kaip jie manipuliuoja mumis. Bet svarbiausia – išmokau ne skaičiuoti laiką, o jį įprasminti! Kelionės Indijoje išmoko į viską žvelgti paprasčiau, apsispręsti greičiau, nepergyventi dėl smulkmenų ir vertinti viską, ką tuo metu turi – švarų vandenį, skanų maistą, valadėlę komforto ar tiesiog malonų vaizdą prieš akis. Keliaudamas kaip niekad gerai supranti, kad iš kiekvienos dienos reikia paimti viską, ką ji duoda, nes kita diena gali visa tai pasiimti atgal. Paprastas karmos dėsnis – what goes around, comes around…
Ir visgi po daugiau nei mėnesio klajonių ir ratais išraižytos Indijos vakarų-pietų kryptimi nuo mažiausios Indijos valstijos Goa, link piečiausio šalies taško – Kanjakumario, Tamil Nade, jau ramiai sėdėdama europietišką estetiką ir sterilumą atitinkančioje traukinių stotyje Mumbajuje, kartojau jau kiek realistiškesnę, bet vis dar labai romantišką mantrą: nėra geresnio jausmo, nei po 4500km traukiniuose, 1000km autobusuose, prailgusių valandų laukimo, nutrintų kojų minant nesuskaičiuojamas mylias ir pasitaikiusių beviltiškumo akimirkų, tą sunkią kuprinę su visu per kelionę sukauptu bagažu (ne tik apčiuopiamu) nusimesti nuo pečių ir kritiškai įvertinti įprasmintą, o ne suskaičiuotą laiką.
Draugai, ieškokit įkvėpimo keliauti į savo tikslus, kad ir kokie maži, ar kokie nesuvokiamai dideli jie būtų, nes tikroji laimė – ne tikslas, o pati kelionė į jį.
