Daugiau kelionių istorijų ir fotoreportažų rasite autoriaus tinklaraštyje „Kelionių architektai“
Ką tik užkibote ant dar vieno pigaus triuko – didelę dozę tokių triukų kasdien gaunate naršydami internete ar žiūrėdami televizorių. Atsiprašau, jei nuvyliau, bet ačiū, kad užsukote, sėkmės! Tiesa, keletą nuotraukų iš Indijos šiame straipsnyje visgi rasite – kaip kompensaciją.
O visiems kitiems, kurie turėjote kantrybės skaityti iki šios vietos, pasistengsiu paaiškinti savo niekingo poelgio priežastis.
Ką tik pabandžiau parodyti, kaip paprasta užkibti ant dar vienos pigios antraštės ir leisti sau patikėti mums kasdien brukamų stereotipų ar sensacijų tiesomis.
Pripažinkime: visuomenei patinka stereotipai. Suskirstom moteris į blondines ir protingas, vyrus – į kiaules ir normalius, visus bendrai – į 12 Zodiako ženklų.
Šiais skubėjimo ir Niagaros galiai prilygstančio informacinio srauto laikais nuomonei apie Indiją susidaryti dažnai tik to ir pakanka: kelių skambesnių antraščių ar nugirstos frazės iš „Indijoje nebuvusio, bet žinančio, kad tai yra blogai, nes draugas ten buvo ir taip sakė, o dar vakar per televizorių girdėjau, kad....“ tipo eksperto.
Pripažinkime: visuomenei patinka stereotipai.
Suskirstome moteris į blondines ir protingas, vyrus – į kiaules ir normalius, visus bendrai – į 12 Zodiako ženklų ir, atrodo, apie žmones jau žinome viską.
Deja, bet mus dažniausiai pasiekiančios žinios apie Indiją yra toks pats stereotipų, mitų ir pigių sensacijų mišinys, jau spėjęs sudaryti įspūdį, kad čia įvykti gali tik du kraštutinumai: išprievartavimas arba nušvitimas. Bet ar tikrai ten nutinka tiktai tai?
Įvaizdis dar ne viskas
Stebėtis blogų naujienų gausa apie bet kurią šalį nereikėtų, juk bloga naujiena yra tarsi salietra žiniasklaidos auginamai žolei, kurią lietuviai godžiai ryja kas dieną.
Todėl net ir pozityvesnė žinia, pavyzdžiui, apie kokios nors žymesnės personos atostogas Indijoje menkai teprisideda prie šalies įvaizdžio pagerinimo.
Juolab kad po jų gimusiame interviu žiniasklaidai bandymas išspausti bent šiek tiek įžvalgų ar dvasingumo dažnai prasideda ir baigiasi nuvalkiota fraze: „Indija – kontrastų šalis“.
O taip, kontrastai! Lyg jų trūktų pas mus; lyg Vilniaus senamiestis nebūtų kontrastas Fabijoniškėms ar kokiam nors Stebulių kaimui neaiškiame Lietuvos rajone.
Lyg pas mus gyventų vien tik žemažiūriai skeltanagiai, o ne Arvydas Sabonis ar Žydrūnas Savickas.
Žmonės šiaip jau labai mielai kalba apie savo keliones – juk tai nauji įspūdžiai, rudas įdegis, garantuota tribūna su mikrofonu pasisakymui kokiame nors vakarėlyje ar bent jau šeimoje.
-
Lietuvis Indijoje 10: Aurovilis – miestas utopija, kuriame visiems mokamas toks pat atlyginimas
-
Nuo bulviakasio iki Velykų – istorija apie kelionę po Aziją, kuri pakeitė gyvenimą
-
Kuo kvepia Indija, arba kodėl šioje šalyje net didžiausias mėsėdis gali tapti vegetaru
-
Tai Indija: paneigti stereotipai, aliejuje skendintis maistas ir neįtikėtinas svetingumas
Todėl visai neseniai viename renginyje prisiklausęs tokių pasakojimų apie Indiją, visai neplanuotai sugalvojau atlikti mažą eksperimentą.
Jis buvo visiškai primityvus – tiesiog parodžiau kelias nuotraukas tiems išsilavinusiems, nemažai pasaulio mačiusiems žmonėms, ir paklausiau, kur, jų manymu, jos darytos.
Spėjimų buvo įvairių, bet teisingo atsakymo neišgirdau nė vieno. Ko gero, jau supratote – nuotraukos buvo iš Indijos.
Bet net ir šių žmonių galvose šalies įvaizdis buvo maždaug toks: skurdas, nusikaltimai, karvės gatvėse, na, gal dar Tadžmahalas, nes „jis toks didelis ir garsus“.
Kas ta Indija?
Taigi, kas ta Indija ir kodėl ji vienus taip traukia, o kitus baugina?
Visgi Indija egzistuoja, o tam, kas ją „išrado“, užteko vaizduotės vienoje šalyje sutalpinti tiek visko, kad kiekvieną keliautoją vaizdai, garsai, kvapai ir patirtys gerokai sukrečia – tiek gerąja, tiek ir blogąja prasme.
„Jeigu Indija neegzistuotų, niekam neužtektų vaizduotės ją išrasti“, – sakė Mukulas Kesavanas, vietinis istorikas ir rašytojas.
Visgi Indija egzistuoja, o tam, kas ją „išrado“, užteko vaizduotės vienoje šalyje sutalpinti tiek visko, kad kiekvieną keliautoją vaizdai, garsai, kvapai ir patirtys gerokai sukrečia – tiek gerąja, tiek ir blogąja prasme.
Indija yra įspūdingai įvairi. Kitaip ir negali būti, juk kalbam apie antrą pagal gyventojų skaičių, septintą pagal plotą pasaulio valstybę, kurios šiaurę ir pietus skiria didesnis nei 3000 km atstumas.
Indijoje yra 29 valstijos, bet apie didelę dalį jų keliautojai beveik nieko nežino. Dažno keliautojo judėjimas šalyje apsiriboja kažkada kažkieno sugalvotu „Auksiniu Trikampiu“ – maršrutu, į kurį įeina Delis, Agra su mano jau minėtu Tadžmahalu ir Džaipūras.
Na, o jei dar aplankomas Varanasio miestas ar nuskrendama kur nors piečiau pagulinėti paplūdimiuose, trikampis patampa daugiakampiu, ir tai daug kam sudaro įspūdį apie neva jau pažintą tikrą Indijos veidą.
Atleiskite už ironijos gaidą – minėtos vietos iš tikrųjų yra geras įvadas į šalies gėrius ir grožius. Tačiau neapsigaukite – Indija yra daug daugiau negu kelių vietovių trikampis ar keturkampis.
Po poros savaičių kelionės tokiu maršrutu apie ją sužinosite tiek, kiek apie Lietuvą sužino Vilniaus Pilies gatve kartą ar du praėjęs užsienietis.
Šalių masteliai skiriasi tiek, kad net ir po poros mėnesių, praleistų Indijoje, aš pats jaučiuosi apie ją žinantis minimaliai. Todėl mintyse rezgu planą, kaip čia ištaikius dar bent mėnesį naujoms jos vietoms pažinti.
Pripažįstu, kad tie, kuriems Indija yra „Auksinis trikampis“, yra teisūs. Tačiau taip pat teisūs ir tie, kuriems Indija bus Ladakas – regionas šalies šiaurės rytuose, kur dominuoja budizmas, stūkso snieguoti Himalajų kalnai ir puikiai išlikę atokūs vienuolynai.
Kiekvienam sakančiam, kad Indija yra tik skurdas, smurtas ir dulkėtos gatvės, aš tuoj pat galėsiu papasakoti apie 500 JAV dolerių kainuojančią naktį prabangiame viešbutyje.
Nesuklys ir tie, kuriems šalis asocijuosis su Pandžiabo valstija ir sikhizmą (XV a. susiformavusią religiją) išpažįstančiais, turbanų audekluose savo nekerpamus plaukus išdidžiai tebenešiojančiais sikhais – jie juk tokie patys indai kaip ir visi kiti.
Kiekvienam sakančiam, kad Indija yra tik skurdas, smurtas ir dulkėtos gatvės, aš tuoj pat galėsiu papasakoti apie 500 JAV dolerių kainuojančią naktį prabangiame viešbutyje, miestus, kuriuose jau yra daug stambių Vakarų bendrovių biurų ir dominuoja šiuolaikinės technologijos.
Nenorintys intensyvumo ir stereotipinių Indijos vaizdų ramybę ir atsipalaidavimą ras vienoje sėkmingiausių, labiausiai išsivysčiusių ir gali būti gražiausių šalies valstijų – Keraloje.
Tačiau net ir pačioje Keraloje įvairovės yra tiek, kad gali apsisukti galva: saulėti paplūdimiai, arbatos plantacijos, palmių giraitės, rūke paskendę UNESCO saugomi Vakarų Ghatai (per Keralą ir dar kelias valstijas einantys kalnai), natūraliomis sąlygomis gyvenantys drambliai ar tigrai.
Kad ir kaip neindiškai tai skambėtų, visa tai irgi yra tikrų tikriausia Indija.
Man Indija nėra nei žiniasklaidos piešiamas baubas, nėra ir mistiška šalis, kurioje būtinai „nušvintama“ – ir viena, ir kita tėra stereotipai, kraštutinumai, vakarietiškas išradimas, kuriuo bandoma pateisinti mūsų nesugebėjimą paaiškinti ten vykstančių dalykų.
Apie skirtingus šalies veidus būtų galima kalbėti iki begalybės, bet faktas yra vienas: Indija yra viena įvairiapusiškiausių pasaulio valstybių, ir suprasti ją mūsų vakarietiškų vertybių ir teisybių prifarširuotiems pusrutuliams yra neįmanoma misija.
Tad palikime šią misiją indologijos studentams, profesoriams ar antropologams ir atsipalaiduokime.
Juk dauguma mūsų keliaujame dėl daug paprastesnių priežasčių: aštresnių įspūdžių, naujų patirčių ar kitokių vaizdų.
Užtikrinu: viso to ir dar daugiau Indijoje tikrai rasite, tik ne televizorių žiūrėdami ar internete naršydami, o keliaudami po ją.
