Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“ ir knygoje „Nesėdėk namuose. 100 Lietuvos pažintinių takų“
Vandeningos ir vos trykštančios, sukeliančios vandens ratilus ir beveik nepastebimos versmės per sekundę išlieja daugiau nei 40 litrų vandens. Remiantis neoficialiais šaltiniais Svilės šaltiniai yra treti pagal vandeningumą ir pirmi pagal užimamą plotą. Pastarasis faktas užfiksuotas Lietuvos rekordų knygoje, tad abejonių nekelia. Nors nurodyti skaičiai kiek skiriasi: vienur – 1,8 ha, kitur – 2 ha, tai ne taip svarbu, šaltinių plotas išties įspūdingas.
Per smėlėtą dugną prasiveržę Svilės šaltinių vandenys čia pat virsta šaltavandeniu Svilės upeliu. Vandeningas, bet ilgiu pasigirti jis negali. Vos už 350 metrų jo tėkmė įsilieja į Ventos-Dubysos kanalą.
Svilės šaltiniai yra treti pagal vandeningumą ir pirmi pagal užimamą plotą.
Tame pačiame Kurtuvėnų regioniniame parke yra Bubių istorinis pažintinis takas, kuriame galima kiek daugiau sužinoti apie šį kanalą bei pamatyti prie jo įrengtą žiemos uostelį. Ir apžvalgos bokštelis ten stovi. Yra įdomių vietų šioje saugomoje teritorijoje ir tas vietas ji siūlo pažinti keliaujant pėsčiomis. Ne išimtis ir Svilės šaltiniai, prie kurių esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje prasideda Svilės kraštovaizdžio takas.
Vieta, panašu, gausiai lankoma – erdvi automobilių aikštelė, poilsiavietė su pavėsinėmis, informaciniai stendai. Vienas jų skirtas būtent Svilės kraštovaizdžio takui. Nesiryžtu spėti, kiek iš čia atvažiavusiųjų apsisukę patraukia atgal ir kiek leidžiasi į kelią pėsčiomis.
Jei Svilės šaltiniai būtų ne tako pradžioje, bet kažkur toliau, pasivaikščioti motyvacija būtų kur kas didesnė. Dabar, kai pamačiau, kas įdomiausia, tarsi kojos apsunko. Avansu patenkinti smalsumą, o po to už tai „atidirbti“ man patinka kur kas mažiau nei atsiimti apdovanojimą už pasiekimus. Visgi valios pastangų neprireikia, keliavimas pėsčiomis man ypač mielas, todėl leidžiuosi taku.
Takas iš pradžių sutampa su keliu, kuriuo atvažiavau. Kelių šimtų metrų atkarpoje prasilenkiu su vienu automobiliu. Jei link Svilės šaltinių jų važiuotų daugiau, tektų slėptis nuo dulkių. Dar pasitikrinu žemėlapyje, ar tikrai nenuėjau keliu per toli. Ženklinimas čia retas, tačiau radęs siaurą miško keliuką neriu miškan. Reljefas šiek tiek kalvotas – tai žemyninės kopos apaugusios mišku. Ne itin derlingas dirvožemis, vyrauja spygliuočiai, tačiau, pasak informacinio stendo, grybų ir uogų čia gausu.
3,5 kilometro ilgio žiedinės formos maršrutas įrengtas Svilės miške, kuriame įsteigtas Svilės kraštovaizdžio draustinis. Negaliu teigti, kad miškas vaizdingas, todėl gana sparčiai artėju prie antro lankytino objekto šiame take. Vienos vėžės keliu nuėjęs apie 1,5 kilometro vėl išlendu į miško kelią, prie kurio matau daugybę kryžių. Tai Kryžių kryžkelė, dar vadinama Kryžiukais.
Žmonės tikėjo, jog ši vieta yra šventa. Pasakojama, jog baudžiavos laikais šioje vietoje buvo pušis, prie kurios buvo plakami baudžiauninkai, baudžiami vagys ir plėšikai. Matyt, tie prie kelio stovintys kryžiai yra atminimas visiems kaltiems ir be kaltės nubaustiems. Kryžiai tiek žemėje įkasti, tiek prie medžių prikalti, bet dauguma jų seni ir mediniai. Net ir mažutė medinė koplytėlė pastatyta. Kiek toliau – paminklinis akmuo stūkso, ant kurio iškaltas užrašas apie šios vietos istoriją papasakoja šiek tiek plačiau.
Iki Svilės šaltinių – apie kilometras. Kelias banguoja atkartodamas kalvotą reljefą, o aplink nuo vėjo ošia išlakios pušys ir tiesiai nuaugusios eglės. Šioje atkarpoje miškas palieka geriausią įspūdį. Kaip ir visi kiti Kurtuvėnų regioninio parko takai, šis taip pat paženklintas gerai.
Kelią rodo ant medžių prikabintos geltonos spalvos lentelės su pelkinės uolaskelės simboliu. Tai augalas, įrašytas ne tik į Lietuvos raudonąją knygą, bet ir įtrauktas į Europos bendrijos direktyva saugomų augalų sąrašą. Neatsitiktinai, šis augalas aptinkamas šaltiniuotoje Svilės žemapelkėje.
Tenka pripažinti, kad Svilės šaltiniai yra per ryškus šio tako objektas. Tai ne maršrutas, kuriame yra šaltiniai, tai gausybe versmių trykštantis gamtos paminklas, šalia kurio galite prailginti viešnagę pasivaikščiodami pėsčiųjų taku.
Keliauti automobiliu ir lankyti įdomiausias Lietuvos vietas ar atvažiavus į kiekvieną tokią vietą skirti jai papildomą valandėlę – asmeninis kiekvieno pasirinkimas. Reikia padėkoti Kurtuvėnų regioniniam parkui, kad suteikia tokį pasirinkimą. Ši saugoma teritorija yra ypač draugiška mėgstantiems keliauti pėsčiomis.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“ ir knygoje „Nesėdėk namuose. 100 Lietuvos pažintinių takų“
