Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Tikriausiai būčiau viena iš daugelio – bene iki ausų purve įsimaurinusi, gręžiamomis kojinėmis žliugsinti – jei ne pasižvalgymas į palydovu darytas šios vietovės nuotraukas. Pėsčiomis pamiške tereikėjo eiti kelis šimtus metrų, nors ir tie patys, rodos, neprailgo, nes prieš akis, drebulyno tankmėje, vis šmėžavo koplyčios stogas.
Manau, kad Antakalnio koplyčią būtų galima įtraukti į pačių mistiškiausių ir gerai pasislėpusių vertingų architektūrinių objektų sąrašą, žinoma, jeigu tik toks būtų.
Peržvelgus Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre esančią informaciją, matyti, kad šis mįslingas statinys įvardijamas kaip Poklevskių-Kozelų šeimos koplyčia-mauzoliejus.
Manoma, kad ši neogotikos stiliaus koplyčia buvo pastatyta 1912 m., jos fundatoriai – kilminga Poklevskių-Kozelų šeima.
Kiek sudėtinga šios vietos lokacija, tiek paini ir neaiški koplyčios istorija. Kai kur teigiama, kad joje buvo laidojami minėtosios šeimos mirusieji, tačiau niekur neužsimenama apie konkrečias anapilin čia atgulusias asmenybes. Nematyti ir laidojimo pėdsakų. Žinoma, per tiek metų viskas keitėsi.
Panašu, kad pastatas jau seniai neteko durų, smailiaarkių langų stiklo, dangčio į laidojimui skirtą rūsį. Keista, tačiau pagrindinėje patalpoje dar galima apžiūrėti puikiai išlikusias spalvotas grindų plyteles.
Ko gero, prašalaičių čia nebūna, turbūt visi ateina su savu tikslu. Daugelis apsilankiusiųjų pasirašo... Tik labai ne vietoje – ant galinės koplyčios sienos. Kai kuriems „parašams“ tuoj sukaks 60-asis jubiliejus...
Nors mūsų kultūroje drebulės ir nėra patys gerbiamiausi medžiai, jos nuo smalsių žvilgsnių vis labiau slepia Antakalnio I kaimo koplyčią.
Akivaizdu, šmėklų čia nematyti, tik slėpiningai užburiantis istorijos nyksmo alsavimas.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
