Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“ ir feisbuke.
Ant vienos iš marių pakrantėje pūpsančių kalvų galima rasti 26 akmenis su iškaltais pavadinimais. Kiekvienas jų simbolizuoja paskendusį ežerą. Greta įrengta sėdima regykla į marių pusę, o pasisupti galima valties stiliaus sūpynėse – nuo šiol simboliuose paslėpta vandenų tema pasitinka kiekvieną, atvykusį į naujai Gražutės regioniniame parke įrengtą Šventosios aukštupio pažintinę trasą.
Prasideda trasa Dineikių kaime, esančiame netoli kelio A6 (Utena – Zarasai) tarp Daugailių ir Degučių. Atvykti reikėtų per Bubius, nuo kurių žvyruotas kelias greitai nuveda prie Antalieptės marių. Trasos pradžiai parinkta tikriausiai gražiausia apylinkių vieta, kur atsivėręs marių vaizdas įkvepia 10 kilometrų žygiui aplink jas. Tiksliau sakant, aplink tą marių dalį, kurios dugne tūno paskendęs Zazubro ežeras.
Antalieptės marių kranto linija ypatingai vingiuota, o jose suskaičiuojamos net 75 salos, kiekviena turinti savo vardą – Palivarko, Beržų, Kormoranų, Bružų, Skeldų ir kt. Vienose jų peri kormoranai, žuvėdros, kirai ar kiti paukščiai, kitas puošia paminklai ir kryžiai – tai buvusių kaimų kapinės.
Sako, užšalus marioms žmonės eina ledu į salas artimųjų kapais pasirūpinti, nes kitu metų laiku be valties salų nepasiekti. Tas žmogaus rankomis sukurtas Antalieptės marių kraštovaizdis atrodo tikrai vaizdingas, tačiau 22-ų po vandeniu atsidūrusių kaimų gyventojų akimis, tikriausiai, viskas atrodo kitaip.
Vienintelė Lietuvoje atrakcija
Atradusi praeinantį keliuką Šventosios aukštupio pažintinė trasa pradeda sukti ratą laikrodžio rodyklės judėjimo krypti. Mitologiniais laiveliais dekoruotos nuorodos, rodyklės ir mėlynų dažų žymės ant medžių leidžia visą dėmesį skirti aplinkai, o ne maršruto ieškojimui.
Žingsnį tenka lėtinti už dviejų kilometrų, nes prasideda Galminų kultūros paveldo kompleksas. Trasa veda pro senąsias Galminų kaimo kapines, Galminų piliakalnį ir net kelis Galminų pilkapynus, kurie nukelia į bronzos ir vėlyvojo geležies amžius. Net jei šie objektai ir nesudomina, užliejimo išvengęs pušynas džiugina kvapais ir vaizdais.
Kilometrai sukasi, kol sustoti nepriverčia miniatiūrinio Kirkilų apžvalgos bokšto kopija. Toks pirmasis įspūdis susidarė priėjus pamaryje įrengtą atokvėpio vietą, kurioje stovi pusmėnulio formos sostas.
Anksčiau čia buvo didžiausios marių salos – Blėkiškių ir Skeldų, kurioms apsijungus susiformavo pusiasalis. Vieną iš marių įlankų nuo likusios jų dalies teskiria neplati protaka, kurią Gražutės regioninis parkas sugalvojo išnaudoti ypač sumaniai. Įrengęs savarankišką persikėlimą tarp dviejų krantų jis ne tik padarė žiedinį maršrutą, bet ir pasiūlė pramogą, kurios Lietuvoje iki šio nebuvo.
Šventosios aukštupio pažintinė trasa yra vienintelė tokia, kurią norint įveikti reikia persikelti į kitą krantą pačiam. Atrakcija, kuri yra visiškai nemokama ir kuri vienintelė Lietuvoje neabejotinai pakreips pažintinių takų mėgėjus Aukštaitijos kryptimi.
Aukštaitiją reprezentuojanti trasa
Jei pusiaukelės dar nėra, tai ji visiškai netoli. Iki šiol ėjusi miškais trasa vis dažniau išveda į atviras erdves. Už atviras buveines, didinančias biologinę įvairovę ir paįvairinančias Lietuvos kraštovaizdį, galime būti dėkingi tradicinei žemdirbystei. Jos dėka Lietuvoje susiformavo mozaikiškas kraštovaizdis, kuriuo žingsniuojant siaurais keliukais siūlo gėrėtis Šventosios aukštupio pažintinė trasa.
Baigęs trasą žvelgiu iš regyklos į marias ir matau pasikeitusį peizažą. Kažkokį labiau pažįstamą ir artimą. Jei Dzūkijoje geriausiai pajausti regiono dvasią leidžia pasivaikščiojimas Skroblaus taku, o Žemaitijoje iki širdies gelmių jaudina Paršežerio pažintiniame take matomi vaizdai, tai nuo šiol Aukštaitiją reprezentuoti leisčiau Šventosios aukštupio pažintinei trasai.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“ ir feisbuke.
