Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Atrodo, kad visi šie vaizdai yra taip toli nuo vis daugėjančių betoninio miestų pasaulio gerbėjų, kuriems žodis „kaimas“ tėra tai, nuo ko norisi bėgti, šiukštu neprimenant to, kad kai kas ten netgi praleido vaikystę...
Sunku patikėti, tačiau minėtasis vieškelis vingiuoja bene vienoje judriausių Lietuvos vietų – Elektrėnų savivaldybėje. Tik labai maža dalis žmonių šiame krašte tikisi surasti kažką archajiško, rudens ramybės ūkanomis dvelkiančio. Juk dauguma Elektrėnų apylinkes tik pravažiuoja, skubėdami į sostinę ar iš jos, tačiau šioje savivaldybėje esantis Neries senslėnis tebesaugo vieną gražiausių Lietuvos kaimų.
Kairiajame apdainuotosios upės krante, besibaigiant mano aprašytiems miškams ir laukams, atsiveria Grabijolų panorama. Nuostabu, kad šis gatvinis-rėžinis kaimas išliko iki šių dienų. Jo nepalietė net apie 1940 m. vykęs rėžinių kaimų naikinimas.
Grabijoluose esančios sodybos išsidėsčiusios palei vienintelę kaimo gatvę, kuri nuveda tiesiai į Nerį. Iš abiejų pusių jį supa dar ir aukštos miškingos kalvos, tad daugelį metų ši vieta galėjo saugoti tai, kas kitur seniai pranyko.
Daugelį metų ši vieta galėjo saugoti tai, kas kitur seniai pranyko.
Grabijolų sodybos pasidabinusios mediniais papuošimais, kukliais gėlių darželiais. Dar kaimo pradžioje matyti jo centrinėje dalyje tebežaliuojantis galiūnas klevas. Jis – saugomas botaninis paveldo objektas. Prie įspūdingo medžio pritvirtinta sena spietinė ir senovinis kaimo varpas, kuriuo Grabijolų gyventojai skambindavo nutikus nelaimei ar rytais gyvulius išginant į ganyklas. Šalia klevo – šulinys. Gali būti, kad jis šioje vietoje atsirado dar pačioje kaimo kūrimosi pradžioje.
Rašytiniuose šaltiniuose Grabijolai paminėti vos prieš šiek tiek daugiau nei kelis šimtus metų, visgi šioje žemėje slypi kur kas gilesnė istorija.
Gausūs archeologiniai radiniai tik įrodo, kad žmonės čia apsistodavo dar akmens amžiuje. Gali būti ir taip, kad kaimas buvo įkurtas ant pilkapyno.
Verta paminėti, kad Grabijolus 1857 m. tyrinėjo Nerimi keliavęs grafas Konstantinas Tiškevičius. Jis apžiūrėjo kelis kaimo pradžioje buvusius pilkapius, viename rado geležinį pjautuvą, kitame – degintinį kapą be įkapių. Vietiniai grafui pasakojo, kad smėlyje dažnai aptinka ietigalių, kirvių, žiedų ir žmonių kaulų. Beje, čia K.Tiškevičius pirmą kartą nuo kelionės pradžios išgirdo upę vadinant ne Vilija, bet lietuvišku jos vardu – Nerimi.
O jei tęsiant apie radinius, vos prieš 20 m. vienos Grabijolų sodybos kieme buvo aptikti du sulenkti ietigaliai, siauraašmenis kirvis, peilis. Tai leidžia daryti prielaidą, kad pilkapynas galėjo būti labai didelis ir apimti dabartines kaimo žemes.
Gal čia senovėje plytėję pilkapiai ir nulėmė Grabijolų kaimo pavadinimą? Viena iš kaimo vardo versijų yra būtent tokia, reiškianti vietą, kurioje – daug palaidojimų.
Kažkada Grabijolai per Nerį turėjo ir tiltą, kurį Pirmojo pasaulinio karo metu sudegino vokiečiai. Jo atramas dar galima įžvelgti vandenyje.
Tarpukariu ties upe ėjo demarkacinė linija, žyminti ribą tarp Lietuvos ir Lenkijai priklausiusio Vilniaus krašto. Būtent todėl anuomet kai kuriose Grabijolų sodybose patalpas nuomavosi Lietuvos pasienio policininkai, o už upės buvo lenkų pasieniečių postas. Tiesa, dar prieš tai toje vietoje stovėjo Grabijolų dvarelis, bet jo jau seniai nebėra.
Nūdien Grabijoluose rymo 25 sodybos, vis dėlto, čia nuolatos gyvena mažiau nei 10 žmonių, kitiems šis rojaus kampelis – tik vasarų priebėga.
Iškalbingus praeities pėdsakus išlaikę Grabijolai šiandien tampa vis žinomesni, gal todėl, nors ir pamažu, kaimo vaizdas taip pat keičiasi – pasirodo naujoviški stogai, ant sienų mirksi signalizacija ir net prasideda statybos. Ar tai nepradangins to, dėl ko šis kaimas vis dar yra toks ypatingas?
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
