Tačiau E.Markšaitis kelione patenkintas ir ją vertina aštuoniais iš dešimties balų. Neįveikęs K2, Ernestas vis dėlto tapo pirmuoju žmogumi šiemet visame regione įveikusiu 8 tūkstančius metrų virš jūros lygio. Tai jis padarė vienas, kovodamas ne tik su vėju, sniegu ir saulės šviesa, bet ir su savimi. Po 36 valandas trukusio žygio į Broad Peak viršukalnę, vietiniai jį praminė „tigru“.
Iš karto susidūrė su techninėmis problemomis
 |
| Ernesto Markšaičio asmeninio archyvo nuotr./Ernestas (viduryje) su Frederiku Strangu (kairėje) ir alpinistus lydėjusiu ryšių karininku Farooq pakeliui į Skardu miestelį |
Paskutinę žinutę iš Ernesto gavau dar birželio 15 d. Vos prieš keturias dienas į Pakistaną išvykęs E.Markšaitis tąkart rašė, kad su savo partneriu žymiu švedų alpinistu, dokumentinių filmų apie kalnus autoriumi, fotografu Frederiku Strangu yra Skardu miestelyje, iš kuriuo kitą dieną turi išvykti į daugiau kaip savaitę trunkantį žygį iki Broad Peak bazinės stovyklos. Broad Peak viršūnė (8051 m) buvo pasirinkta aklimatizacijai, ruošiantis šturmuoti greta esantį vieną pavojingiausių pasaulio viršukalnių – K2 (8611 m.).
Savo laiške Ernestas rašė, kad jo ir švedo ekspedicija susidūrė su techninėmis problemomis – nutrūko F.Strango kompiuterio ir jo palydovinio telefono tarpusavio ryšys. Tai reiškė, kad alpinistai prarado galimybes gauti labai tikslias JAV meteorologų, su kuriais bendradarbiauja švedas, prognozes. Techninis gedimas taip pat labai apribojo ir alpinistų galimybes siųsti operatyvią ir išsamią informaciją apie ekspediciją.
 |
| Ernesto Markšaičio asmeninio archyvo nuotr./Ernestas Nanga Parbat (8125 m) fone. Šis kalnas yra vienas pavojingiausių pasaulyje, jis pramintas „kalnu žudiku“. Tikras kalno pavadinimas reiškia „Nuogas kalnas“. |
Daugiau naujienų iš E.Markšaičio per visą vasarą taip ir nesulaukiau. Rugpjūčiui ritantis į antrą pusę net buvau pradėjęs nerimauti, kad pavojų kupina ekspedicija užsitęsė. O vieną dieną suskambus telefonui išgirdau Ernesto balsą. Iš karto susitariau susitikti ir jau tą pačią dieną jis man pasakojo istoriją apie kalnus, šaltį, sniego griūtis, kovą su savimi, pasakojo apie taip ir neįveiktą K2.
Jis pasakojo istoriją, kuria kartais net buvo sunku patikėti. Tačiau šio pasakojimo detales savo bloguose patvirtina ir kiti kartu buvę alpinistai iš įvairių pasaulio kampelių.
Nušalo kojų pirštus
Į bazinę Broad Peak stovyklą, kurioje turėjo prasidėti aklimatizacija, lietuvis su švedu atvyko sklandžiai po savaitę trukusios žygio pėsčiomis. Išskyrus technines problemas su kompiuteriu, daugiau netikėtumų neįvyko.
Bazinėje stovykloje Ernestas su Frederiku rado jau įsikūrusias kelias ekspedicijos.
 |
| Ernesto Markšaičio nuotr./Debesys virš Broad Peak |
„Buvo keturi labai stiprūs prancūzai. Jie ten sėdėjau jau maždaug mėnesį, jų laikas seko. Prancūzai sakė, kad per visą laikotarpį jiems buvo tik vienas geras oro „langas“, tinkamas kopti. Jie pabandė, bet jiems nepavyko. Sakė, kad nori dar kartą pabandyti. Mes su Frederiku prisijungėme prie jų, pasistengėm kuo greičiau aklimatizuotis“, – pasakojo Ernestas.
Broad Peak viršūnę jungtinė prancūzų (kalnuose jau praleidusių po 15-20 metų!), švedo ir lietuvio ekspedicija įveikti bandė liepos 6 d. Tačiau viskas baigėsi nesėkme. Prognozėms nepasitvirtinus, alpinistus pasitiko švilpiantis vėjas, Ernestas nušalo kojų pirštus. Vėliau paaiškėjo, kad kojų pirštų nušalimų patyrė ir Frederikas. Abu buvo priversti grįžti į bazinę stovyklą.
Prancūzai nušalimų išvengė, tačiau viršūnės neįveikė ir jie. Dėl itin stipraus vėjo jie buvo priversti grįžti.
„Jei būtų ėję toliau, vėjas juos būtų į Kiniją nupūtęs“, – vėliau situaciją komentavo Ernestas.
 |
| Ernesto Markšaičio nuotr./Pakeliui į Broad Peak. Trečia stovykla |
Prancūzai išvyko namo, o jų vietą stovykloje užėmė kitos ekspedicijos. Ernestą ypač pradžiugino atvykę italai, nes tarp jų buvo ir jo sena pažįstama stipri alpinistė (buvusi pasaulio alpinizmo čempionė). Jau pailsėję, atsigavę ir apsigydę kojas lietuvis su švedu po kelių dienų sutarė į viršų kopti kartu su italais.
„Ir vėl prognozės apgavo. Antroje stovykloj visi apsisuko. Toliau į viršų iki trečios stovyklos pakilau vienas. Per tą laiką kiti nusileido į bazę. Pakilau iki ketvirtos stovyklos ir savo palapinę pasistačiau prancūzų vietoje“, – vieną pavojingiausių nutikimų per visą kelionę prisiminė Ernestas.
 |
| Ernesto Markšaičio nuotr./Kalnuose |
Vieta 7300 metrų aukštyje virš jūros lygio atrodė saugi. Matėsi, kad stovyklas alpinistai šioje vietoje kūrė ir ankstesniais metais.
Įkūręs stovyklą, Ernestas atliko žvalgybinį žygį į 7600 metrų aukštį ir grįžęs prie palapinės radijo ryšiu Frederiko paklausė, ką žada prognozės.
„Oras gerės. Kai tik jis pasitaisys, iš karto pakilsiu iki tavęs“, – atsakė Frederikas.
Vėliau Ernestas sakė, kad tik laukdamas draugo, jis neperkėlė savo palapinės aukščiau, o paliko ją prancūzų stovyklos vietoje. Tada jis net nujausti negalėjo, kad šis sprendimas taps vienu iš lemiamu veiksnių, dėl kurių jis šiemet taip ir nepasieks išsvajotojo K2.
Lavina
Kitas rytas nieko blogo nežadėjo. Vos atsikėlęs Ernestas pradėjo tvarkytis. Ir kaip tik tuo metu iš viršaus atslinkusi lavina tiesiog nušlavė lietuvio palapinę.
 |
| Ernesto Markšaičio nuotr./Broad Peak balnas |
„Skridau apie 150 metrų žemyn. Besivartanti palapinė atsivėrė, visi daiktai išbyrėjo į lauką. Viduje likau tik aš. Palapinei atsivėrus, jos vidus žaibiškai prisipildė sniego ir ji sustojo. Matyt, tai man ir išgelbėjo gyvybę. Liūdnai viskas būtų pasibaigę, jei palapinė tarsi burbuliukas riedėtų toliau. Kai išlindau lauk, už penkių metrų išvydau ledinį šlaitą, o už jo žiojėjo maždaug 20 metrų aukščio skardis. Jei būčiau ten nuskriejęs... Liūdna būtų“, – jau saugiai sėdėdamas Vilniuje pasakojo Ernestas.
Nors išvengė sužeidimų, lietuvis prarado beveik visą įrangą. Ji, atsivėrus palapinei, išbyrėjo lauk. Visų pirma Ernestas pasigedo išorinių batų. Apsiavęs vidinius batus, kurie per stebuklą su miegmaišiu liko palapinėje, Ernestas pradėjo braidžioti po sniegą ir ieškoti iškritusių daiktų.
 |
| Ernesto Markšaičio nuotr./Kalnuose |
Nors sniego buvo iki juosmens, per penkias valandas trukusią paiešką jis sugebėjo rasti tik dalį įrangos. Rado ir vieną batą.
Apie kilimą į viršų nebuvo net kalbos. Stingstančiomis kojomis pradėjo leistis į apačią. Stačiais šlaitais, ledu, su vienu batu ir be kirtiklio.
„Sutikau į viršų kylančius kinų alpinistų aukštuminius nešikus. Jie turėjo radijo ryšį, kuriuo susisiekiau su baze. Papasakojau, kas nutiko ir paprašiau, kad atsiųstų pagalbą. Likus penkiems šimtams metrų iki bazės, mane pasitiko katalonas vardu Jordi iš mūsų stovyklos. Jis man atnešė kitą batą. Nusileidus dar žemiau, pasitiko ir aukštuminis nešikas. Paėmė kuprinę“, – pasakojo alpinistas.
Ernestui sėkmingai pasiekus bazinę stovyklą, jo nuotykius internete iš karto aprašė dauguma Broad Peak papėdėje buvusių ekspedicijų.
Sunkių sprendimų metas
Po dar vieno nesėkmingo bandymo įveikti Broad Peak, Ernestas buvo priverstas pailsėti. Švedas ir italai išvyko namo. Jie jau nebetikėjo, kad oras pasitaisys ir atsiras galimybė kopti į viršų.
„Švedas apskritai prarado motyvaciją. Jis turėjo kažkokių asmeninių problemų, kažkur kasdien skambindavo, buvo labai susirūpinęs. Žmogui jau ne kopimas buvo galvoje, nebeliko pasitikėjimo“, – prisiminė Ernestas.
Jei norite peržiūrėti Frederiko Strango nuotraukas iš bandymų šturmuoti Broad Peak, spauskite čia.
Ernestas pradėjo svarstyti, kad gal verta atsisakyti Broad Peak šturmo ir visą dėmesį skirti K2.
Tačiau ir K2 bazinėje stovykloje nuotaikos buvo ne kokios. Visi, kas bandė kopti į viršūnę, dėl itin nepalankių oro sąlygų, sugebėdavo prasibrauti tik iki antrosios stovyklos. Tik iki ten buvo sukabintos ir virvės, reikalingos kopimui.
 |
| Ernesto Markšaičio nuotr./Kalnuose |
„Jau artėjo rugpjūtis ir pradėjau skaičiuoti dienas. Jaučiau, kad turiu kažką daryti. Buvau nuėjęs kelis kartus į K2 bazinę stovyklą pasikalbėti su žmonėmis. Kai nuėjau pirmą kartą, pasibaisėjau. Stovykloje vyravo visiška demotyvacija. Kai kurie žmonės visiškai sutrikę. Pas juos įvyko du incidentai, sraigtasparniais teko evakuoti du žmones. Vienas žmogus kartu su lavina skrido žemyn 700 metrų. Kita moteris išsisuko koją. K2 tam kartui atmečiau. Juk turėjau tik vieną batą. Kitas dingo lavinoje. Tiesa, mano partneris Frederikas išvykdamas man paliko savo batą, bet jis buvo trimis dydžiais per didelis. Nenorėjau rizikuoti, nes K2 per daug rimtas kalnas. Tas batas „plaukiojo“, naudojau skirtingas „katės“. Todėl aš nusprendžiau jungtis prie kitų komandų ir vis dėlto bandyti pasiekti Broad Peak. Tik nusprendžiau į viršų išeiti diena anksčiau, kad lavinos vietoje dar galėčiau paieškoti savo dingusių daiktų“, – ilgus svarstymus prisiminė Ernestas.
 |
| Ernesto Markšaičio nuotr./Broad Peak bazinė stovykla |
Tuo metu ir K2 bazinėje stovykloje, ir prie Broad Peak vis daugėjo komandų, pasiruošusių šturmuoti vieną ar kitą viršūnę. Vieni kiti vis bandė, tačiau nesėkmingai. Visiems trukdė prastas oras ir sniego gausa.
Tarp komandų, besiruošiančių į Broad Peak pradėjo sklandyti kalbos, kad norint įveikti viršūnę, reikia ne mažiau penkių žmonių grupės, kad sėkmingai būtų galima trypti sniegą. Visi pradėjo kooperuotis, jungtis tarpusavyje.
„Tas sniegas pakeliui į Broad Peak nuolat kinta. Kai kur jis iki kelių, kai kur – iki pažastų. Gali jį spardyti, jokio rezultato. Maliesi, plauki tame sniege ir jokio rezultato. Supresuoti jo neįmanoma. Nėra jokio atramos taško“, – taip didelės komandos būtinybę nupasakojo Ernestas.
 |
| Ernesto Markšaičio nuotr./Broad Peak ketera |
Nusprendęs jungtis prie kurios nors didelės komandos, kilsiančios į viršūnę, Ernestas ryžosi pirmai progai pasitaikius trečią kartą bandyti įveikti Broad Peak. Kildamas su prancūzais jis nušalo kojų pirštus. Antru bandymu kalnas jį nušlavė su lavina. Trečias kartas turėjo būti lemiamas.
Po kelių dienų, planuoto didelės grupės kopimo išvakarėse, į viršų lietuvis išėjo vienas. Jis dar planavo lavinos vietoje susirasti kuo daugiau prarastos įrangos.
„Užlipau Susiradau lavinos vietoje antrą batą. Vienas sėdžiu ir kalbu su baze. Man ispanai raportuoja. Sako, rytoj apie 15 žmonių ruošiasi judėti į viršų. O ant K2 – tik laukimas. Kitą dieną vėl klausiu – kokia situacija? O man sako, kad niekas nekils. Gal rytoj... Kitą dieną vėl tas pats. Sako – oras blogas, vėjas siaučia, sniegas... Sėdžiu aukštyje, persinešiau palapinę į 7500 metrų aukštį, turiu ribotą maisto ir dujų limitą. Mane jau laikas spausti pradėjo. Suskaičiavau, kad jo jau visai nebeturiu. Maistas į pabaigą. Supratau, kad turiu vienas eiti į viršų arba leistis žemyn. Mąsčiau taip – jeigu aš leidžiuosi žemyn, o visi tuo metu kils į viršų... Aš jau praradęs jėgas negalėsiu su jais kopti. Teks porą dienų pailsėti. Tokioje situacijoje pasirinkimo neturėjau. Dingsta ir galimybė į K2 įkopti“, – sprendimą į viršūnę lipti vienam prisiminė Ernestas.
36 valandos kovos su gamta ir savimi
Liepos 28 d. jis atsikėlė anksti. Primusas buvo vos gyvas, vanduo virė ypač lėtai. Tik apie 7.30 val. jis buvau pavalgęs, turėjo pasiruošęs vandens ir galėjo kilti į viršų. Vėlavo pusantros valandos.
 |
| Ernesto Markšaičio nuotr./Taip ir neįveiktas K2 nuo Broad Peak viršūnės |
Vienas išėjęs į viršūnę, jis sunkiai judėjo į priekį. Kapstėsi sniege ir kelis kartus net pagalvojo, kad jau reikia į viską spjauti ir grįžti. Bet vėl sukaupęs jėgas pamažu judėjo į priekį.
„Jau stipriai vėlavau. Galvojau – nueisiu bent iki balno. Padarysiu gražių nuotraukų, Kinijos pusę nufotografuosiu. Reikės, apsigręšiu. Prisikasiau iki balno, užlipau ant jo. Priešais išaugo didelė ir įspūdinga ledo siena. Teko įvertinti savo jėgas. Įlipsiu į ją ar ne? Atsisėdau pagalvoti. Per penkias minutes supratau, kad techniškai ši siena nėra sudėtinga. Antra vertus, esu beveik 8 tūkstančių metrų aukštyje. Ši siena – tai gana didelis iššūkis. O paskui pagalvojau, kad ir moterų yra čia įlipusių. Kodėl negaliu aš? Jaučiau, kad jėgų dar yra. Nuo šiol aš visą kelią vertinau – užteks jėgų naujai kliūčiai ar ne. Užlipau į tą ledo sieną ir pamačiau finalinę keterą. Supratau, kad teks padirbėti, o viršūnėje būsiu su tamsa. Reikėjo priimti sprendimą. Grįžti jau dabar, kad iki tamsos spėčiau į palapinę? Apsigręžti ar eiti į priekį?“, – kelyje į viršūnę Ernestą kankino nuolatinės dvejonės.
 |
| Ernesto Markšaičio nuotr./Broad Peak viršūnė |
Apsisprendė eiti į priekį. Tačiau teko vertinti kiekvieną žingsnį. Taip ir ėjo bedugnės pakraščiu, rinkdamasis kelią tai sniegu, tai uolomis. Pradėjo temti, o jis vis dar ėjo į priekį.
„Galiausiai liko kokių 20 metrų, jau mačiau viršūnę. Tačiau pajutau, kad turiu bėdų su akimis. Lavinoje aš pamečiau savo geruosius akinius. Dabar ėjau naudodamasis slidininko kauke. Ji žemesnės kategorijos. Supratau, kad ji buvo per šviesi. Su ja esu laipiojęs į septynių tūkstančių metrų aukštį ir viskas buvo gerai. O šį kartą susidūriau su problemomis. Prieš pat viršūnę pajaučiau, kad akis užpylė smėlis. Užlipau į viršūnę, vėjas su ledo kristaliukais veidą pradėjo kapoti. O akis traukia rūkas, baisus skausmas. Pabandžiau lempą, pritvirtintą prie galvos. Toks jausmas, kad virinčiau be kaukės. Net nepajutau, kaip per dieną sudeginau akis“, – pasakojo alpinistas.
 |
| Ernesto Markšaičio nuotr./Kalnuose |
Žemyn jis leidosi beveik nieko nematydamas. Buvo tamsu, akis traukė rūkas. Vienintelė klaida galėjo kainuoti gyvybę.
Po kiek laiko pasislėpė mėnulis ir tapo tamsu, nors į akį dūrus. Jis pabandė užsidegti prožektorių, tačiau aštrus skausmas akyse privertė jį išjungti. Galiausiai rado sprendimą – vėl užsidėjo savo slidininko kaukę ir uždegė prožektorių. Dabar matė metrą – pusantro į priekį.
Apie 4 val. pradėjo švisti. Tačiau pradėjus kilti saulei, akis vėl užtvindė skausmas. Suprato, kad saulė šioje situacijoje yra priešas.
 |
| Ernesto Markšaičio nuotr./Ardoma bazinė stovykla. Oras visai subjuro |
Pagreitino tempą ir susirado šešėlį. Leisdamasis maktelėjo į didelį plyšį. Atsitiktinai pataikė ant sniego tilto. Jam iš kairės atsivėrė plyšys be dugno. Sugebėjo saugiai išsikapstyti. Galiausiai grįžo į palapinę, susirinko daiktus ir pradėjo leistis į bazę.
Kelionė į viršūnę ir žemyn iki bazinės stovyklos truko 36 valandas. Dar dvi dienas teko gydyti akis. O kitą dieną į viršūnę pasiekė didelė alpinistų grupė.
„Dvylika arba trylika žmonių įlipo. Tikslaus skaičiaus mes nežinome, nes viena čekė dingo be žinios. Ir neaišku, ji pasiekė viršūnę ar ne“, – sakė Ernestas.
Po kelių dienų buvo patvirtinta čekės Zuzanos Hofmnovos mirtis. Jos kūnas nerastas. Šis tragiškas incidentas buvo antras E.Markšaičiui viešint Braod Peak papėdėje. Kiek anksčiau įkritęs į sraunią kalnų upę žuvo vietos nešikas Muhammadas Baqiras. Jo kūnas irgi nebuvo rastas.
Antroje pasakojimo dalyje ketvirtadienį iš ryto skaitykite apie Ernesto Markšaičio bandymą kartu su lenkų alpinistu įkopti į K2 viršūnę. Kas jiems sutrukdė? Ir kas pavogė 7400 metrų aukštyje virš jūros lygio ant kalno šlaito stovėjusią lenko palapinę? Kaip galima užsitarnauti arba prarasti vietos pagalbininkų prielankumą? Ar Ernestas dar kartą bandys įveikti K2? Apie visą tai – jau ketvirtadienį iš ryto.
