Nuo pat restorano atidarymo jam beveik 4 dešimtmečius vadovavusi Birutė Bernatonienė moja ranka į restorano sienas – „Mažai kas pasikeitė per tiek metų“. Tik kilimas, lubos, sienų medžiaga. Bet išliko tai, kuo garsėjo „Žara“ jau keliasdešimt metų – sodrios raudonos sienos, specialiai restoranui kurti stikliniai šviestuvai ir jau kone nuo įkūrimo dirbantys padavėjai, virtuvės darbuotojai – kurie restoraną vadina antrais namais.
B.Bernatonienė sovietmečio klasika tapusiu restoranu rūpinasi 37-erius metus. Neseniai nusprendusi pagaliau išeiti užtarnauto poilsio – juokiasi, kad turi sukaupusi atostogų už bene 10 metų, – ji vis dar konsultuoja naujuosius savininkus ir negali taip lengvai paleisti, kaip ji sako, „savo kūdikio“.
1984 m. restoranas atsidarė vakarinėje Panevėžio dalyje, tokioje vietoje, kuri nelabai viliojo šio verslo atstovus. „Pastatė prekybos centrą – buvo parduotuvės, įvairūs buitinės technikos salonai. Ir pastatė jame restoraną. Visi pasižiūrėjo – kur tu restoraną įkursi tokioj keturkampėj dėžutėj? Neįmanoma! Bet jaunas architektas Vaclovas Andriuška sugalvojo. Pradžioje pavadinimas buvo „Žara“ – gal nuo tos sienų spalvos. Tik tada, kai jau mes privatizavom, tapo „Vakarine žara“, – pasakojo B.Bernatonienė.
Vakarėlius nutraukdavo ir „tulpiniai“
Anksčiau „Žaroje“ būdavo ir sienelės, kurios tarsi į salas atskirdavo atėjusias skirtingas kompanijas. Laikui bėgant jų nebeliko – žmonės liovėsi nedideliais būriais eiti į restoranus. Pavieniai lankytojai arba grupelės dabar jau reta. Ateina arba nostalgiją jaučiantys senieji klientai, arba jau erdvė išsinuomojama atskiriems vakarėliams.
Kai skirtingos kampanijos linksmindavosi vienoje erdvėje, būdavo daug įsimintinų įvykių. Jau daugiau nei 30 metų „Žaroje“ dirbanti Violeta pasakojo, kad per Naujųjų metų šventimą, kai tąnakt nuo lito buvo pereita prie euro, buvo ekspromtu sukurta atsisveikinimo lenta Lietuvos valiutai. Nuolatiniai klientai buvo tapę kone šeima, bet būdavo ir nemalonių ar net grėsmingų vakarų.
„Visko būdavo. Ir šviestuvai duždavo, lakstydavo ir kėdės, ir stalai – kaip ir visur“, – liūdnai prisiminė B.Bernatonienė.
Pirmieji Lietuvos Nepriklausomybės metai buvo labai sunkūs ir „Žarai“, ir visiems miesto restoranams, ir visam Panevėžiui. Restoranas jau prašėsi remonto, verkiant reikėjo apšildyti pastatą, bet pinigų tam nebuvo. Nes ir klientų nebuvo – dalis panevėžiečių paprasčiausiai neturėjo pinigų, dalis ir baiminosi.
Visko būdavo. Ir šviestuvai duždavo, lakstydavo ir kėdės, ir stalai – kaip ir visur, – prisiminė B.Bernatonienė.
„Visko čia buvo, ir tulpinukų buvo... Kasmet rengdavome naujametinius sutikimus, mes gal vieni pirmųjų Lietuvoje tą pradėjom daryti. Klientai dauguma būdavo tie patys, vis atsivesdavo ir naujų draugų. Dainuodavo Irena Ulvydaitė. Tikrai būdavo sėkmingiausias mūsų renginys.
Vienais metais švenčia žmonės, su vaikais susirinkę... ir įsiveržia banditukai su peiliu. Tai žmonės ir po stalais lindo... Siaubingas tada vaizdas buvo“, – patį grėsmingiausią vakarą prisiminė B.Bernatonienė.
Užsieniečiams – milijonierių restoranas, jaunimui – „naftalinas“...
Bet ilgametė restorano šeimininkė mieliau prisimena gerus laikus. Kaip čia lankėsi ir prezidentai, ir svarbūs politikai iš užsienio. Kaip čia karjerą pradėjo Kastytis Kerbedis, Radžis, kaip koncertuodavo ryškiausios to meto Lietuvos estrados žvaigždės. Kaip gyvos muzikos vakarais čia net patekti būdavo sunku. Ir kaip net ir nepriklausomybės pradžioje buvo sugebėta ištverti sunkumus ir atsitiesti.
Čia karjerą pradėjo Kastytis Kerbedis, Radžis.
„Visiems tuo metu buvo sunku – daugiausiai tuo metu ir užsidarė restoranų. O mes atkentėjom, atlaikėm. Pradėjom pirmuosius kreditus imti. Susiremontavom, ir toliau dirbom“, – pasakojo B.Bernatonienė.
Restoranas didžiuojasi, kad per tiek gyvavimo dešimtmečių jis neveikė tik vieną kartą – dėl pandemijos paskelbus karantiną. Anksčiau net ir remontus sugebėdavo pasidaryti taip, kad nereikėtų net trumpam užverti restorano durų. „Pirmadienį prisidarom, padirbam, padirbam, padarom, susitvarkom – ir savaitgalį jau banketai“, – didžiavosi B.Bernatonienė.
Ir dabar užsakomieji vakarėliai bei išvykimai į renginius yra svarbiausias restorano pajamų šaltinis. Nebebūna jau tokių vakarėlių, į kuriuos susirenka skirtingos grupės žmonių, linksminasi, bendrauja tarpusavyje. Dabar jeigu jau susidaro bent 20-30 žmonių ratelis, jie jau nori užsisakyti visą salę, atsivežti savo muzikantą.
Pavieniai žmonės, deja, jau irgi vis rečiau restoraną lanko. „Vyresni pamena. Ano laikmečio žmonės ateina, prisimena – „va, ten mūsų vestuvės buvo“, „va, ten mes susipažinom“. Bet ta karta baigia išeiti“, – su neslepiamu apmaudu balse kalbėjo B.Bernatonienė.
Nori nenori, esant tokioje vietoje ją lygini ir su kita neseniai iš naujo atgimusia sovietine klasika – restoranu „Neringa“ Vilniuje, kuris po atsinaujinimo sulaukė labai daug dėmesio ir klientų.
Visgi „Žara“ negali tuo pasigirti. „Vilnius yra Vilnius. Ten kitokie žmonės, ten literatai rinkdavosi, garsenybės. Pas mus to nėra. Nėra to branduolio. Niekas nesidomi mumis, tik kiek patys lankytojai susirenka, prisimena“, – kiek nusivylusi kalbėjo ilgametė restorano vadovė. O buvo laikai, kai „Žara“ buvo statoma greta geriausių restoranų, čia vykdavo respublikiniai renginiai.
Jaunimas į šią vietą tik retkarčiais užsuka, jis mieliau renkasi kitokias vietas. O ir nevengia išties skaudžiai pakomentuoti apie „Žarą“. „Kiek įrašų feisbuke būna – „seniena“, „stagnacija“, „tarybinė“, „naftalininė“. Kartais taip širdį suspaudžia....“, – pripažino B.Bernatonienė.
Užsieniečių irgi nebėra tiek daug, bet tie, kurie užsuka, lieka sužavėti. „Užsieniečiai atvažiuoja ir sako – milijonierių restoranas! Pasižiūrėkit į tuos visus stiklus – kokia jie vertybė. Ir tuo metu jie labai brangiai kainavo“, – apie didžiausią restorano lobį pasakojo pašnekovė.
Kiek įrašų feisbuke būna – „seniena“, „stagnacija“, „tarybinė“, „naftalininė“. Kartais taip širdį suspaudžia...., – pripažino B.Bernatonienė.
Išskirtinio dizaino stikliniai šviestuvai buvo gaminami specialiai šiam restoranui. Specialiai jam banketinėje salėje buvo išsiuvinėtos staltiesės, net sienos. Iš Turkmėnijos atvykusi amatininkė išsiuvinėjo net 18 šilko audinių, kurie nudabino „Žaros“ sienas. Net Meno tarybos Maskvoje jie buvo pripažinti kaip meno kūriniai. Tik apmaudu, bet šilkas laikui bėgant tiesiog sunyko.
Legenda – naujose rankose
Atėjo laikas baigtis ir B.Bernatonienės vadovavimui restoranui. Prieš kelerius metus palaidojusi vyrą jį prisipažino tiesiog pavargusi.
„Labai sunku buvo. Aš pensijoje jau 10 metų. Prieš 3 metus vyrą palaidojau. Buvau labai labai jau pavargusi, visai kitaip tą gyvenimą įsivaizdavau. Ir pradėjau jau ieškoti galimybės parduoti restoraną“, – apie sunkų sprendimą atsisveikinti su „Žara“ pasakojo ilgametė jo vadovė.
Atsirado keli norintys įsigyti legendinį restoraną, bet B.Bernatonienė kėlė nelaužomą sąlygą – naujasis savininkas turi išlaikyti „Žarą“ tokią, kokią yra. Buvo tokių norinčių įsigyti, kurie nė neslėpė, kad jiems reikia tik vietos, jai jie turėjo kitokių planų. Tokie sulaukė neigiamo ponios Birutės atsakymo.
„Meldžiau, kad paliktų šviestuvus, kad paliktų barą – kad kiek įmanoma kad paliktų. Meldžiau!“, – prisiminė ji.
Tokį šeimininką, kuriam net nekilo mintis uždaryti legendą, pavyko surasti gana greitai – kaimo turizmo ir kavinių verslą valdantį Dainių Januškevičių. Šis iškėlė savo sąlygą – kad restorano šeimininkė dar liktų vadovauti pora metų. Metams prabėgus B.Bernatonienė dar visgi nepaliko savo kūrinio. Vis dar dirba konsultante, tačiau jau ruošiasi į užtarnautą poilsį.
Naujoji restorano direktorė – savininko dukterėčia Miglė Januškevičiūtė. Iki tol jokios patirties restoranų versle neturėjusi jauna mergina pripažino, kad pradžioje būta visko – ir ašarų, ir dvejonių. Reikėjo jai ir įrodyti savo kaip vadovės kompetenciją. Restorane iki šiol yra likę labai daug senųjų darbuotojų, o štai – jiems atėjo vadovauti jauna mergina be patirties!
Bet greitai paaiškėjo, kad tai, kas ją kiek gąsdino iš pradžių, pasirodė didžiausias restorano pliusas. Kone nuo restorano atidarymo pradžios čia dirbantys žmonės „Žara“ rūpinasi taip, kaip savais namais. „Tai ir lengviau dirbti – man nereikia sakyti, ką jiems daryti. Jie viską žino, moka, supranta“, – darbuotojus gyrė M.Januškevičiūtė.
Šiuo metu restorane dirba 14 žmonių, nors jo „aukso metais“ jų būdavo dvigubai daugiau. Tuomet dirbdavo ir durininkas, rūbininkai, daugiau padavėjų. Yra dabar likusių ir tų, kurie dirba nuo pat atidarymo.
B.Bernatonienė pasakojo, kad daug žmonių „Žaroje“ įsidarbindavo po gamybinės praktikos, į kurią čia būdavo siunčiami padavėjai, virėjai. Taip čia savo darbą pradėjo ir Violeta, kuri atėjo į „Žarą“ praėjus porai metų nuo restorano atidarymo. „Ir vaikus buvau išėjusi auginti, bet vis tiek grįžau“, – šypsojosi ji.
Pasitempusi, komunikabili, malonia šypsena svečius pasitinkanti Violeta negailėjo pagyrų restoranui – kiek darbas čia ją išmokė. Teko juk aptarnauti ir prezidentus, ir estrados žvaigždes. Dirbant su tokiais žmonėmis ugdai eleganciją, vidinę ramybę, keli kartelę savo darbui vis aukščiau. Minėti sunkus pirmieji Nepriklausomybės metai irgi davė savo – užgrūdino charakterį, išmokė nepasimesti ir greitai suvaldyti bet kokią situaciją.
Dėdė dabar M.Januškevičiūtei kelia pagrindinį uždavinį – išlaikyti ir patį restoraną, ir visą esamą 14-os žmonių kolektyvą, be kurio ir „Žara“ prarastų didelę dalį savo spindesio.
Jeigu jau atlaikėm visus Nepriklausomybės pradžios metus, tai dabar jau tikrai neužsidarysim.
M.Januškevičiūtė užtikrinta – užsidaryti „Žarai“ neteks. Nors pripažino, kad dabar laikas išties sunkus – žmonės dar baiminasi eiti į restorano vidų, vasarą irgi ne tokia suplanuota kaip norėtųsi. „Bet kažkaip išsilaikysim vis tiek, – patikino ji. – Gal ir sunkiau, bet pavyks“.
Tuo neabejoja ir jau pasirengusi su darbu restorane atsisveikinti B.Bernatonienė: „Aš manau, kad jis dar ilgai laikysis. Tikrai pasisekė su naujuoju savininku – jis tikrai galvoja dirbti, išmano, myli tą darbą. Tikrai aš laiminga. Dirbant galima išsilaikyti. Jeigu jau atlaikėm visus Nepriklausomybės pradžios metus, tai dabar jau tikrai neužsidarysim.“
