„Čia mano darbas, ši kaukė uždedama ant veido. Kaukę turint reikia įsijausti į vaidmenį, daug kas pasikeičia kai užsidedi“, – šypteli žemaitis, jau 40 metų glostantis medį, akmenį, užsiimantis ir restauracija.
Kiek kaukių prigamino, nė neskaičiuoja, tačiau Užgavėnių muziejuje tarp 300 lengvai randa savąsias, o jų čia apie trys dešimtys.
Nagingos žemaičio rankos kaukę pagamina vos per keletą valandų. Sako, valandą trunka išdrožinėti, prireikia laiko ir aplikacijoms. Kaukes jis puošia kailiais, skiautėmis.
Trunku kokį trejetą valandų, bet aš jau 40 metų dirbu, tiksliau, iš to gyvenu.
„Trunku kokį trejetą valandų, bet aš jau 40 metų dirbu, tiksliau, iš to gyvenu. Dirbu dar ilgiau“, – pasakojo A.Vaškys, besidalinantis meistrystės žiniomis ir su Platelių jaunimu. Amatų centre pas jį kiekvieną savaitę lankosi berniukai, besidomintys meistravimu. Čia įrengtos specialios patalpos, suruošti visi įrankiai – tik imk ir darbuokis.
Pabandyti išdrožti kaukę jis pakviečia ir žiniasklaidos atstovus. Paruošęs medienos ir įrankių jis paragina pradėti kaukę gaminti nuo nosies, vėliau tobulinti akis, smakrą, kaktą. Kas įgudusiam meistrui kasdienybė ir kone juokų darbas, retai medį krapštinėjančiam pradedančiajam tikras iššūkis, nuo kurio žliaugia prakaitas.
Šiuo metu A.Vaškys kaukių nebegamina, sako, tiesiog pabodo, tačiau apie jas gali papasakoti daug. Šios Užgavėnių kaukės kadaise buvo viena pagrindinių vietinių tradicijų. Skulptorius pamena, jog apie jas pasakojęs dar jo bočius. Į Platelius, kur Užgavėnių būta trankių, o ir šiandien jos gana skambios, sugužėdavo jaunimas iš visos Lietuvos.
„Visą laiką buvo švenčiama, ir sovietmečiu, tik vadino ne Užgavėnėmis, o žiemos palydų švente. Būdavo ne antradienį, kaip priklauso, o savaitgaliais“, – pasakojo A.Vaškys.
Ir senos, ir modernios
Žemaitijos nacionaliniam parkui ėmus rengti kaukių parodas ir konkursus, geriausi darbai buvo nupirkti ir liko muziejuje. Čia esama ir labai senų, krašto senųjų gyventojų dovanotų kaukių, ir modernių, skulptorių ar mėgėjų pastaraisiais metais sumeistrautų dirbinių.
„Vienos kaukės dekoratyvinės, kitos pritaikomos. Negalvokite, kad čia tik medis. Pagrindinės kaukės, kaip seni žmonės sakė, būdavo išskutinėtos, būdavo panaudoti kailiai, aplikacijos. Medinę kaukę padaryti, pamatysite, nėra paprasta. Tiesa, kuo ji paprastesnė, tuo patogiau nešioti. Šiais laikais skulptoriai nori savo meną rodyti, o kada meniškumas pjaunasi su pritaikomumu, pasidaro storos, sunkiai nešiojamos, – pasakojo skulptorius. – Matote, meistrystės lygis labai skirtingas. Yra kaukių kaip popierius – užsidedi, nė nejunti, o kitos sunkios. Čia štai ir nuotraukos, kaip Užgavėnes švęsdavo. Įsivaizduojate, būdavo momentas, kai šventę nutarta padaryti arčiau kolūkiečių gyvenimo būdo. Paleisdavo žmones iš kolūkių ir organizavo čia, prie ežero, kad suteiktų ideologinį atspalvį. O ši tradicija yra iš pagonybės laikų, nes gyvulinės kaukės, kaip meškos, gervės, tai yra toteminiai gyvūnai, su krikščionybe nelabai ką bendro turėjo“.
Veikia jau kelis dešimtmečius
Muziejaus kolekcija kaupiama jau apie 30 metų. Anksčiau muziejus veikė kitose patalpose, o šiuo metu – buvusio dvaro arklidėse. Dėl vietos stokos kaukių pastaruoju metu nebegausėja. Dauguma jų yra skulptorių, liaudies meistrų, taip pat ir jokių mokslų nebaigusių mėgėjų kūriniai.
„Šitos autentiškiausios, seniausios, prieškarinės. Buvo dar senesnių, bet neišliko, nes ir oda, plaukai, viskas labai pažeidžiama, nuėda kandys. Jas žmonės yra atidavę. Kaukės tik iš Žemaitijos regiono. Matote, ten yra traktoriaus mašinos kamera kaukei panaudota. Šitas senas kaukes darė ne skulptoriai, o stalius. Žmogus, įvaldęs įrankius, kuris darydavo duris, langus. Mūsų žmonės nekompleksavo, paimdavo ir pasidarydavo, nors dabar perskaičiau knygą „Lietuvio kodas“, apie lietuvių meistrystę, sako – kai šimtas amatų, nė vieno neįvaldo“, – rodydamas senas kaukes pasakojo meistras.
Muziejuje galima išvysti ir entuziasto ant pakylos iš nedidelių personažų suformuotą anuometinės Užgavėnių šventės inscenizaciją. Joje galima išvysti, kaip prieškariu minėtos Užgavėnės.
„Žemaitijoje kaukių ypatybė – karūnos. Net velniai, kurie turi ragus, vis vien su karūna. Velnias – vienas pagrindinių personažų. Taip pat gydytojas, gyvulinės kaukės. Seniausi yra gervė, meška, ožys“, – rodė skulptorius.
Muziejuje galima apžiūrėti ir Užgavėnių simbolį – Morę. Ši sukonstruota ant tekinio ir velkant sukasi, o kartu veikia spragilas, sukdamasis iš inercijos.
Kviečia kepti blynus
Kitapus Užgavėnių muziejaus veikia Platelių tradicinių amatų centras, įrengtas Platelių dvaro sodybos buvusiame daržovių rūsyje. Panaudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas šis rūsys buvo rekonstruotas ir pritaikytas amatų centro veiklai. Dviejų aukštų su mansarda pastate vykdoma įvairi tradicinių amatų mokymo, etnokultūros papročių ir apeigų pažinimo bei kulinarinio paveldo degustavimo edukacinė veikla.
Jame, be kitų darbuotojų, šeimininkauja skulptoriaus žmona Daiva Vaškienė. Mediciną baigusi moteris, pasakoja, netikėtai buvusi pakviesta dirbti amatų centre ir negalinti tuo atsidžiaugti. Ypatingai malonia ausiai žemaitiška tarme ji geba „skaniai“ papasakoti apie krašto tradicijas, valgius, pademonstruoti senuosius prietaisus.
Iš anksto susitarus amatų centre galima sudalyvauti blynų kepimo dirbtuvėse. Pernai moteris prikepė šimtus blynų, kuriuos taip mėgsta amatų centre besilankančios vaikų grupės. O D.Vaškienės kepti mieliniai blynai tiesiog tirpsta burnoje.
Sako, tokie pat gardūs ir ką tik jos pradedi kepti kruasanai. Moteris rengia edukacines veiklas, kurių metu moko kepti šių gardėsių.
Pasak D.Vaškienės, kruasanų tešla itin įnoringa, vis prašosi kočiojama ir nori pailsėti. Ir taip keletą kartų.
Ko gero, ne veltui iš Prancūzijos kilusių grafų Šuazelių virėjai buvo mokama papildoma dešimtinė vien už tai, kad ši gebėjo kepti šiuos gardėsius.
