Tris dešimtmečius Biržuose gyvenanti ir ypatingą erdvę čia sukūrusi Irena Korsakienė per pokalbį net kelis kartus pakartojo, kad jos didysis hobis – arbatinukų kolekcija – jai tarsi suteikia sparnus. Kai užtinka naują įdomų egzempliorių, kai gali susidomėjusiems papasakoti apie savo aistrą, kai senoviniame arbatinyje randa raštelį. Tarp varinių, žalvarinių ir sidabrinių senovinių arbatinukų eilių šeimininkaujanti Irena prieš kelerius metus atidarė ir viešbutėlį, kuriame nepaprastą aplinką sukuria ir čia gyvenusių žmonių, ir daiktų istorijos.
Charizmatiška namo šeimininkė, atrodo, lengvai atranda kelią į kitų širdis. O už gerą – geru. Po pokalbio jau mums išeinant iš „Biržų arbatinės“, ji nustebo ant staliuko prieangyje radusi arbatinį, kurio čia nebuvo dar prieš valandžiukę. Kas ir kodėl jį paliko – nežinojo net arbatinės darbuotojos. Tikriausiai kažkas panoro palepinti Ireną, padovanodamas dar vieną egzempliorių į unikalią jos kolekciją.
„Biržų arbatinė“ su apartamentais įsikūrusi jau daugiau nei 100 metų senumo name pačioje miesto širdyje, Vytauto gatvėje. Jau vos žvilgtelėję nesipainiosite, kas laukia viduje – arbatiniai aplipę ne tik langus, bet ir pastogę. Iš sendaikčių turgų surankioti arbatiniai saulės spindulius gaudo iškabinėti aplink visą namą.
„Biržų arbatinės“ savininkė juokiasi, kad galėtų apkabinti jais kad ir visą namą – tokią gausią kolekciją turi. Tik nesinori padaryti chaoso. Elegancija, jaukumas, kiekvienos detalės apgalvojimas atsispindi ir pačioje arbatinėje bei nedideliame virš jos įrengtame viešbutukyje. Daiktai čia turi ne tik palepinti akį, bet ir sielą – prekės, arbatiniai, baldai su meile atrinkti pačios Irenos.
O viskas prasidėjo nuo nedidutės parduotuvėlės Rotušės gatvėje, kur prieš 20 metų Irena pakvietė biržiškius užsukti įsigyti arbatos, kavos, saldainių. Po penkerių metų persikraustė į pirmąjį aukštą kitame name – Vytauto gatvėje, kur anksčiau buvo valgykla „Lietuva“. Namas – dar 1920 m. statybos, su karo paliktais randais. Kai užsiimta perdengti stogą, buvo atrasta, kad senajame tebelikę karo metais padarytos kulkų skylės.
Aštuoniuose namo butuose gyveno žmonės, su kuriais šilto būdo Irena netruko susidraugauti. Buvo ir tų, kuriems reikia pagalbos, buvo ir senolių. Irena rūpinosi ne tik savo parduotuvėle, bet ir padėdavo jiems.
Apie viename iš bute gyvenusios Jadvygos Šušytės meilės rabino sūnui istoriją 15min jau yra rašę. Tarpukario Biržuose užgimusi meilė sužavėjusi buvo net Joną Meką, jis planavo kurti filmą. Plačiau skaitykite čia.
Kitame bute, pavyzdžiui, vienas vyras laikė keliasdešimt kačių, kurių valdomis buvo ne tik jo būstas, bet ir kiemas. Neapsakomai didelę meilę gyvūnams jaučianti Irena padėjo ir jomis rūpintis – ėmė sterilizuoti, kastruoti, surasti naujus namus kačiukams.
Apie gyvūnus Irena galėtų pasakoti net aistringiau nei apie 17 metų renkamus senovinius arbatinukus. Arbatinės kieme gyvena priglaustas šuniukas, kurio dienos bėga kaip ir dera sendaikčius mėgstančioje šeimoje – ėda iš senų indų, prie būdos kabo ir veidrodis.
Bet „kiemo inspektorius“ visgi yra katinas Rudolfas. Rusvai baltas katinukas prieš kelerius buvo išmestas į gatvę stipriai sužalota koja, tačiau prieš Kalėdas jį rado Irena (todėl ir gavo jis Kalėdų senio elnio Rudolfo vardą).
Koja dabar katino metalinė, bet buvęs benamis turi ne tik namus, bet ir žiemos rezidenciją. Vasarą Rudolfas mėgsta šeimininkauti kieme, čia jam stovi išpuoštas namelis. O atvėsus orams persikrausto į savo, kaip Irena juokiasi, žiemos rezidenciją – į namelį prie laiptų į viešbutį.
„Ir namuose turiu visą „fermą“, turiu ir neįgalių, ir ne vienam benamiui namus suradusi. Remiu visada benamius gyvūnus, jiems procentą nuo apyvartos atidedam. Jeigu turėčiau daug pinigų, skirčiau visų pirma daugiau jiems. Nesuprantu žmonių, kurie gyvūnų nemyli. Įtartini iškart“, – nusijuokia Irena.
Atrasti net lobiai viduje
Arbatinukus Irena renka jau 17 metų. Pirmąjį kaip dovaną parvežė giminaičiai iš užsienio, o tuomet, kaip ji sako, „ir prasidėjo“.
„Jau tokia liga jie tapę, kad niekas, atrodo, man nesvarbu – tik galvoju, kur čia man rasti jų“, – nusišypso Irena, kuri dėl savo aistros iššniukštinėjusi jau visą Lietuvą, šimtus jų parsivežusi iš užsienio.
Nors pripažįsta, kad ta maloni liga paūmėja bangomis. „Kai užeina karštinė, tuomet seku aukcionus, dalyvauju, esu didelė ligonė. Tuomet atslūgsta kuriam laikui, paskui vėl grįžta“, – apie savo kolekciją pasakoja ji.
Jau tokia liga jie tapę, kad niekas, atrodo, man nesvarbu – tik galvoju, kur čia man rasti jų.
Anksčiau įdomių egzempliorių rasdavo ir sendaikčių parduotuvėse, turguose, tačiau ten paieškos jau retai duoda vaisių, viskas seniai išgraibstyta. Verčiau suka ji į antikvariatus, seka aukcionus.
Bene didžiausia dalis įsigyta Anglijoje, ir ne nuostabu – ten labai stipri arbatos kultūra, o ir vertingų sendaikčių šioje karo nenuniokotoje šalyje yra likę daug.
Bangomis atplūsta ir susidomėjimas vis kitu arbatinukų stiliumi. „Šiuo etapu labai mėgstu carinės Rusijos arbatinius, samovarus. Vienu metu labai patiko rytietiški. Jūs pažiūrėkit, koks gražumas, kaip gražiai išdirbtas!“, – sako ji į rankas imdami senovinį rytietiškų raštų arbatinį.
„Dabar labai patinka ir porcelianiniai, bet jie jau stovi namuose“, – sako ji. Negi ir namai pilni arbatinių? „Be abejo, kaip kitaip“, – juokiasi Irena.
Arbatiniai būna ir tai, ką Irena būtinai nori parsivežti iš kelionių. Pasakoja, kad vos kur nuvykus neapleidžia viena mintis – iš kur gauti arbatinuką? „Bet tokį, kuris man pačiai patiktų. Nesu rimta kolekcionierė – gal kitas arbatinukas būna ir vertingas, bet man ne prie dūšios, ir viskas. Reikia, kad jis man pačiai patiktų“, – atvirauja ji.
Dėl to ir sako nė vieno arbatinuko neparduosianti – pernelyg visi brangūs širdžiai.
Nesu rimta kolekcionierė – gal kitas arbatinukas būna ir vertingas, bet man ne prie dūšios, ir viskas.
Dalis yra ir dovanoti, tačiau Irena pripažįsta, kad kitiems nelengva jai padovanoti arbatinį – nesidomintiems sunku tą padaryti. „Kaip sakoma – lengviau rasti tūkstantį kareivių nei vieną generolą. Tai ir šituo atveju. Lengviau rasti tūkstantį paprastų nei vieną išskirtinį“, – sako ji.
Kai kurie kolekcijoje esantys – tokie, kokius atrasti gali tik kartą per gyvenimą. Pavyzdžiui, net su lobiu! Arba slepiantys savyje raštelius.
Įdomiausios radybos įvyko su mažučiu arbatinuku, kurio atsiradimo kilmės Irena jau net nebepamena. „Įdomiausia, kad jis ilgai – gal 10 metų – stovėjo namie, ir tiek. Vyras sugalvojo jį nufotografuoti ir rado... Skambina man, sako – „Lobį radau!“. O tai buvo auksiniai moters papuošaliukai, sudėti į maišelį, todėl ir nebarškėjo“, – pasakoja ji.
Radybų būta ir daugiau. Pavyzdžiui, arbatinuke iš Tibeto buvo palikta žinutė ant pergamento. Įdomus sutapimas – kartą į arbatinę užsuko kinų pora, moteris studijavo senovės kinų kalbą. Ji tuomet ir galėjo išversti, kas buvo palikta arbatinuke – tai buvo moters rašytas laiškas vyrui.
Viename arbatinuke rastas ir raštelis, kuris pamini jo amžių. Pasirodė, kad arbatinukas 1969 m. pirktas Irake, ir tuomet jam jau buvo 180 metų.
Ar pati Irena nepalikusi tokių žinučių? „Tai be abejo“, – juokiasi, bet neišduoda kokių.
Į arbatinę arba specialiai sužinoję apie tokią vietą, ar tiesiog pamatę pro langus kviečiančią begalę arbatinukų, mėgsta užsukti ir užsieniečiai. „Kitą kartą nuotaikos nėra... ir ateina turistų grupė – ir jei joje būna bent vienas žmogus, kuris domisi senienomis, net nebūtinai arbatinukais... Jis susidomi, klausinėja – tai man iškart ir nuotaika pasitaiso. Tada man išdygsta sparnai“, – šypsosi Irena.
Irenos aistra arbatiniams gali būti labai lengvai užkrečiama. Net jeigu ir nesidomite senienomis, vargu ar pavyktų išlikti abejingu jai pasakojant apie įdomiausius ir emociškai brangiausius eksponatus.
Jei kas susidomi, klausinėja – tai man iškart ir nuotaika pasitaiso. Tada man išdygsta sparnai.
Pavyzdžiui, Irena pakelia gryno sidabro nedidelį arbatinį, kuris prieš gerus pora amžių Anglijoje kažkam buvo brangi dovana. Tai – oficialiai seniausias egzempliorius jos kolekcijoje, ant jo išgraviruota data – 1971 m. „Galbūt turiu ir senesnių, bet ant jų nėra datų“, – priduria Irena.
Tokie arbatinukai, kurie yra su dedikacija, Irenai itin patinka – už jų juk slypi istorija. Štai ant vieno išgraviruota, kad jis padovanotas tėčiui ir mamai sidabrinių vestuvių metinių proga. Tik kartu šios dedikacijos sukelia ir prieštaringus jausmus. „Gaila, kad išeina jie iš šeimos... Pagalvoji – juk galėtų jie tebeturėti, galėtų būti arbatinukas giminėje“, – akimirkai nutyla Irena.
Sūnus net siūlė parduoti automobilį dėl arbatinuko
Sunku įvertinti būtų arbatinukus pinigine prasme. Kai kurie yra visai pigūs, kai kurie – ir šimtus eurų kainuojantys. Pats brangiausias kolekcijoje yra maždaug tūkstantį eurų kainavęs samovaras.
„Tai buvo brangiausias, kokį aš galėjau tuo metu įpirkti. Vienas žmogus man pasiūlė nusipirkti ir už 10 tūkst. Eur, bet nesu aš rimta kolekcionierė – perku dėl grožio, nes man patinka“, – atviravo Irena.
Ji ir paaiškina, kodėl carinės Rusijos samovarai būna tokie brangūs. Jų tiesiog nėra daug išlikusių geros būklės, nes daugiausiai būdavo gaminami iš žalvario. Bet metalas – minkštas, o juos anksčiau blizgindavo su plyta, tad greitai sudildavo.
Ji ir paaiškina, kodėl carinės Rusijos samovarai būna tokie brangūs.
Irena nusijuokia, kad šia „liga“ užkrėstas jaunėlis sūnus kartais net dar aistringiau nori papildyti kolekciją. „Jis net siūlė – parduos mašiną, perkam samovarą. Aišku, kad nedarėm taip. Bet buvo pasvarstymų“, – šypsosi Irena.
Sūnus jau ir pats turi keletą egzempliorių savo kolekcijoje. Irena išduoda, kad jeigu į jos akiratį pakliūva koks brangesnis arbatinukas, kuris labai įkrentą į širdį, bet ji sau negali leisti jo įsigyti, tai sūnus tuomet jau nukerta: „Perkam, aš prisidėsiu“.
O ar vyras irgi užkrėstas arbatinukų manijos? Irena nusijuokia: „Vyras toleruoja“.
Viešbutis su istorija
Trejus metus Irena šeimininkauja jau ne tik arbatinėje, bet ir mažame itin jaukiai įrengtame viešbutėlyje virš jos. Iš viso – trys mažesni butai ir viena didelė 100 kv. m palėpė.
Idėja įkurti name viešbutuką vystėsi palaipsniui. Iš pradžių šeima įsigijo vieną butą tiesiog savo reikmėms – kad bedirbant arbatinėje būtų kur užsukti pavalgyti, pailsėti. Kai nusipirko ir antrą, tuomet toptelėjo mintis, kad gal galima ir kažką jau įkurti.
Žavi tai, kad kiekvienas kambarys alsuoja antikvariška ramybe ir estetika. Gausu originalių senovinių detalių, bet išlaikytas balansas, net nekvepia kiču, į kurio pusę taip lengva nukrypti kuriant senovinį interjerą.
Galbūt tai dėl to, kad kaip ir su arbatinukais, taip ir su baldais bei interjero detalėmis - Irenai svarbu pasakojimai, slypintys už jų.
„Man patinka daiktai su istorija. Įdomu, kai žinai, iš kur jie, o jeigu dar artimo, pažįstamo žmogaus... Nesuprantu žmonių, kurie išmeta savo senelių daiktus. Aš turiu savo prosenelės siuvimo mašiną, tai man ji pats didžiausias turtas namie. Tegu vagia viską, tik ne ją.
O štai pirko vieni pažįstami namą, ir jame rado net išmėtytas nuotraukas, albumus... Negaliu to suprasti. Kiti gal visai nelinkę į sentimentus“, – svarstė ji.
Kaip ir su arbatinukais, taip ir su baldais bei interjero detalėmis - Irenai svarbu pasakojimai, slypintys už jų.
„Mano hobis – senienos, taip pat ir senoviniai baldai. Kaupiu, remontuoju, atnaujinu. Patys lovas šveitėm, dažėm, tvarkėm. Gal kitam ir nepriimtinas toks stilius, bet kadangi senas namas, tai gal net nederėtų kažką modernaus čia įrengti“, – apie savo pačios kurtą interjerą pasakoja ji.
Kaip ir su arbatinukais, taip ir su baldais – Irena gali pasakoti kone apie kiekvieną detalę, iš kur ji gauta. Štai, pavyzdžiui, lovos – iš Prancūzijos, senovinės. Todėl ir trumpesnės nei dabartinės.
Idėjų, vizijų – dviem gyvenimams į priekį
Irenos pasakojimas atrodo kaip pavyzdinė sėkmės istorija. Iš vienos mažutės parduotuvės verslas išaugo į jau kultine tapusią Biržų vietą su viešbutėliu.
Tik pati Irena kukliau ir atsargiau apie tai kalba, o savo veiklą tevadina šeimos versliuku. „Iš šalies gražiai atrodo, bet šiaip – daug darbo, o grąža ne tokia ir didelė“, – pripažįsta ji.
Itin sunku ir buvo per karantiną. Viešbutukas nebesulaukė užsieniečių, žiemą ir lietuvių buvo vos vienas kitas.
Sudėtinga buvo ir dirbti parduotuvei per karantiną. Nors ji neužsidarė, bet žmonių gerokai sumažėjo, buvo pakankamai sunku išsilaikyti net ir atsidarius internetinę parduotuvę.
„Visiems smulkiesiems verslininkams taip buvo – gerai buvo tik dideliems. Toks jausmas, kad smulkiųjų genocidas, valdžia rūpinasi tik didžiaisiais. Kad ir pavyzdys – pirmasis karantinas. Turguje nebuvo galima prekiauti gryname ore, o prekybos centrai braškėjo nuo žmonių. Nieko nepadarysi, yra kaip yra“, – gūžteli pečiais Irena.
Bet ir ir užklupus iššūkių kupiniems metams minčių nutraukti veiklą nebuvo. „Juk įdomu pats procesas. Jeigu ne arbatinukai, būčiau gal seniai užsidarius. O į juos mano visa širdis įdėta“, – pripažįsta ji.
Jeigu ne arbatinukai, būčiau gal seniai užsidarius. O į juos mano visa širdis įdėta.
Nors trumpam Irenos balse ir suskambo liūdesio gaidelė dėl per karantiną patirtų sunkumų, ji netrukus ir vėl šypsosi, su meile pasakoja ir apie arbatinukus, ir apie viešbutį. „Vis galvojau, kad noriu taip kambarius įrengti, kad net eilė stovėtų norinčių čia apsistoti. Ir ne dėl pinigų – o dėl to, kad jiems patiko. Tai, žinokit, panaši situacija ir yra – ir dabar užimta, ir į priekį kiek užsakyta“, – džiaugiasi ji.
„Vyras juokiasi – idėjų, vizijų turiu dviem gyvenimams į priekį. Vis galvoju – ir tą, ir tą daryčiau, o jis pašmaikštauja – „pažiūrėk į metrikus“, – kikena Irena.
Ji atvirauja, kad ko labiausiai trūksta – tai tiesiog laiko visų planų įgyvendinimui, mėgiamai veiklai. Pinigų juk ne tiek daug ir reikia žmogui – labiau reikia laiko ir sveikatos. O netenkam ir to, ir to, kai pernelyg vaikomės pinigų.
„Žmogus yra turtingas tiek, kiek gali padėti kitiems, – sako. – Taip ir yra – jeigu tu viską skiri tik sau, tik sau – tie pinigai visai beverčiai tampa.“
Tai ko ir norėtųsi tik palinkėti tokiems žmonėms kaip Irena – kad pakaktų laiko viskam, kas telpa į jų širdis. Artimiesiems, hobiams, gyvūnams ir daiktų bei žmonių istorijų išsaugojimui.
Ši Lietuvos miestų lankymo kampanija pavadinta „Graži mūsų Lietuva“ – iniciatyva, kuria skatiname atrasti ir pažinti Lietuvą, t. y. jos savitumą, nematytas vietas, išskirtines asmenybes bei bendruomenes aktyviai prisidedančias prie visuomenės gerovės.
Daugiau unikalių istorijų skaitykite 15min projekte „Vasarojam Lietuvoj!“.
