Vokiečiai sujudo
Ovidijus šmaikštauja, kad susitikimui su mumis labai puošėsi, rinko specialius drabužius. Juokdamasis klausia – ar gerai atrodo? Niekada nesame matę pasipuošusio bitininko, taigi ir vertinti, matyt, nelabai galime – šiaip ar taip, nuraminame Ovidijų, kad padaryti įspūdį pavyko.
Įžengus į Medaus slėnį, netrunka užplūsti savotiška ramybė – jokio triukšmo, jokio skubėjimo. Regis, sulėtėja laikas. Būtent to čia atvyksta ne tik vietiniai lietuviai, bet ir užsieniečiai – ypač vokiečiai. Pastarieji iki šių metų sudarydavo apie 50 proc. Ovidijaus valdų lankytojų, dabar vokiečių apsilanko dar daugiau – gal kokie 80 proc. spėja Medaus slėnio šeimininkas. Priežastį, kodėl vokiečių srautas dar labiau paintensyvėjo, Ovidijus nutuokia. Išsitraukia telefoną ir kaipmat suranda „Spiegel“ straipsnį, kuriame Medaus slėnis paminėtas tarp 10 lankomiausių Europos vietų.
Išsitraukia telefoną ir kaipmat suranda „Spiegel“ straipsnį, kuriame Medaus slėnis paminėtas tarp 10 lankomiausių Europos vietų.
Ovidijus svarsto, kad galbūt žmones atvykti čia suvilioja ir pats pavadinimas. Bitininkas pasakoja, kad pastarasis atsirado labai natūraliai – kai žmonės čia atvykdavo, vis sakydavo, kad labai kvepia medumi – lyg kokiame medaus slėnyje. Pačiam Ovidijui toks pavadinimas prigijo, tad taip ir pavadino.
Nesiima lengvų darbų
Paprašytas kiek papasakoti apie save Ovidijus atvirauja, kad su bitėmis draugauja jau daugiau nei 30 metų ir, kaip po to įsitikinsime, žino daug jų paslapčių. Nors šiai veiklai vyras skiria daug laiko, tai – ne vieninteliai jo užsiėmimai.
„Man patinka skaldyti akmenis, ne malkas, o akmenis. Tai visiškai skirtingi darbai. Skaldant malkas paskausta ir nugarą, o akmenis ne – kažkaip patinka man tas darbas. Po to jais dekoruoju namų sienas, ten irgi reikia atitaikyti, kad akmuo tiktų prie akmens. Savotiškas menas. Taip pat gaminu nendrinius stogus. Man patinka visi nelengvi darbai – su bitėmis juk irgi nepaprasta“, – apie savo veiklą pasakojo Ovidijus. Ir priduria, kad užsiima ir kaimo turizmo paslaugomis, juokauja, kad tai – irgi nelengva, ypač, kai reikia tvarkyti po svečių išvykimo.
Apie save Ovidijus pasakoja nedaug, tačiau kai pakrypsta kalba apie bites, atrodo, atgyja.
Pasiteiravus, kas vyrą paskatino ūkininkauti, Ovidijus prisimena, kaip teko ragauti įvairaus medaus pas Joną Balžeką. Kažkada dar būdamas jaunas paprašė paragauti medaus iš užsuktos ir atokiau padėtos stiklinės, J.Balžekas atsakė, kad tai – labai retas. Taigi Ovidijus ir nusprendė jį išgauti pats.
Kai jis pradeda pasakoti bičių gyvenimo paslaptis, supranti, kad jų klausytis Medaus slėnyje – labai dera.
Nesuvokiamas bičių gyvenimas
Nupasakoti visą mums sunkiai suvokiamą, sudėtingą, bet iš tiesų labai gerai sustyguotą bičių gyvenimą truktų tikrai ne pusvalandį. Tačiau Ovidijus prabėgomis supažindina su įdomiausiais dalykais.
Vienas iš jų – kad viena bičių šeima niekada vienu metu neneš medaus iš skirtingų augalų. Mat jos turi bites žvalgybininkes ir tarpusavyje puikiai susikalba. Atsakingos bitės nuskrenda ir apžiūri, iš kur geriausia šiuo metu nešti medų. Grįžusios jos tam tikro šokio būdu perduoda informaciją ir prasideda itin našus darbas.
Atrodo, kad bičių pasaulyje tikrai viskas labai puikiai apgalvota. Pavyzdžiui, kad ir korio skylutės. Kodėl jos nėra apvalios, trikampės ar kitokios, o taisyklingo šešiakampio formos? Bitės žino, kad tai yra talpiausia forma, kurią sunaudojant tam tikrą medžiagų skaičių, galima išgauti“, – pasakojo bitininkas.
Šaltuoju metu krentant oro temperatūrai avilyje jos pradeda labai sparčiai judėti ir plasnoti sparneliais, tada avilys vėl sušyla ir darbininkės susisuka į kamuolį.
Ovidijus pasakoja, kad temperatūrą avilyje – tiek žiemą, tiek vasarą bitės reguliuojasi pačios. Šaltuoju metu krentant oro temperatūrai avilyje jos pradeda labai sparčiai judėti ir plasnoti sparneliais, tada avilys vėl sušyla ir darbininkės susisuka į kamuolį.
Kulminacijai Ovidijus palieka faktą, kuris kiek stebina net jį patį. Medaus slėnio šeimininkas ištraukia mažą dėžutę, kurioje laiko „apsvilusias“ širšes.
Tokias kartais jis randa avilyje. Ovidijus tikina, kad taip bitės kovoja su priešais – kai širšė patenka į avilį, jos susispiečia ir tokiu pat unikaliu būdu kaip šildosi, pakelia temperatūrą tiek, kad širšė sudega. Nors apie bites galėtų įdomiai pasakoti veikiausiai dar kelias valandas, Ovidijus maloniai pasiūlo ne tik išgirsti, bet ir paragauti bičių paslapčių.
13-os medų degustacija
Medaus gali būti paties įvairiausio, tikina Ovidijus. Pradėdamas degustaciją pasakoja, kad kartais bitės suneša gryno, sakykime, liepų medaus, jei tą laiką, kol nešė, intensyviai žydėjo tik liepos.
Tačiau būna ir taip, kad tuo metu kur nors netoliese pradeda žydėti koks augalas, kuris tuo metu turi daugiau nektaro, tada jos visos pakeičia kryptį ir pradeda nešti ir iš jo. Nustatyti, koks medus, Ovidijus nesunkiai gali paragavęs, tačiau neretai ir pats apvažiuoja, pažiūri, kur dar kas žydi, kur skrenda bitės – taip ir žinai, iš kur suneštas medus.
Atskirti nepatyrusiam, kuris medus iš kokio augalo neštas – sunki užduotis. Ryškiausiai turbūt išsiskiria grikių – savotišką jo kartumą atpažintų net mėgėjas. Skiriasi ir medaus spalva, ir konsistencija – nuo tokio lyg balto kiek palydyto sviesto struktūros iki tvirtesnio – tamsiai rudo ar šviesiai geltono. Ovidijus gali pasiūlyti paragauti dažnam veikiausiai net negirdėto – akacijų medaus. O kad saldumo, neduok die, nebūtų per mažai – ir šviežiai iškepto medaus kekso.
Galima laikyti net šaldiklyje
Medaus slėnio šeimininkas pataria kasdien pasmaguriauti bent šaukštu. Tik šiukštu nedėti į arbatą – nebent tik pasaldinimui, bet ne tikintis, kad tai sveika. Pakaitintas medus išskiria tam tikrą kancerogeną, žmogui jis nėra kenksmingas, nebent būtų jau labai dideliais kiekiais, tačiau kaitintas medus praranda ir savo vertingąsias savybes.
Dažniausiai, aišku, medus naudojamas siekiant stiprinti imunitetą, valgyti medų suskumbame peršalę. Geriausiai tada, pasak Ovidijaus, aišku, tinka liepų medus. Pašnekovas pabrėžė, kad medus apskritai turi antibakterinių savybių ir skatina prakaitavimą. Tai Ovidijus tikino galintis pasakyti iš savo paties patirties – šmaikščiai pasakoja, kad jei tenka visą dieną sukti medų, naktį miega kaip ežere.
Patarimų Ovidijus turi ir pirčių mėgėjams, mat medus – puikiai tinka pirčių procedūroms. Geriausia, pasak bitininko, tepti kūną medumi po kelių užėjimų į pirtį – tada, kai odos poros jau atsiveria. Medus, pasak Ovidijaus, atgaivina ir pamaitina odą. Medaus slėnio šeimininkas tikino, kad medus puikiai įsigeria į odą ir jo net nebūtina nuplauti. Na, nebent šiek tiek vandeniu, tačiau jokiu būdu ne kokia dušo žele.
Medaus slėnio šeimininkas pasidalino ir paslaptimi, kaip išlaikyti medų nesusikristalizavusį. Ovidijus teigimu, tai padaryti pavyktų įdėjus medų į šaldiklį, tačiau perspėjo, kad išėmus ir atšildžius – kristalizavimosi procesas prasidės, nes jis – natūralus medui. Ilgai nesikristalizuoja, pasak bitininko, tik lipčiaus medus.
Paklaustas, kur ir kaip vis dėlto geriausia laikyti medų, Ovidijus šmaikštauja, kad geriausias patarimas – virtuvėje, matomiausioje vietoje, kad kuo greičiau suvalgytumėte. Medaus slėnio šeimininkas atkreipė dėmesį ir į tai, kad nereikėtų prisirišti prie vienos rūšies medaus, o pirkti vis skirtingas, mat skirtingi medūs turi skirtingų vertingų medžiagų, taigi – taip dar labiau praturtintume savo organizmą.
Nors dominančių klausimų dar lieka daug, Ovidijumi tądien teko dalintis. Į Medaus slėnį pro miškelį jau dardėjo mokyklinukų autobusas. Taigi norint sužinoti daugiau medaus ir bičių paslapčių, gali tekti atvykti ne vieną kartą.
15min žurnalisto kelionę į Mažąją Lietuvą inicijavo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, jos įgyvendinamas finansuojamas pagal Sanglaudos skatinimo veiksmų programą iš Europos regioninės plėtros fondo lėšų. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.
