Pirma diena svetimoje šalyje visada būna pati sunkiausia. Dėl daugelio priežasčių: nepažįstama aplinka, gyvenimo ritmas, nežinomos paslaugų kainos ir jaučiamas pirminis stresas, tad natūralu, kad susijaudinę, dar švieži, turistai yra puikus jaukas. Nors ir stengėmės nebūti apgauti, tačiau dėl vėlavusio vietinio skrydžio nespėjome į paskutinį keltą į Cat Ba salą.
Kadangi kitos dienos ryte jau yra užsakytas turas, jaudulys ima viršų, ir prisistatęs mūsų šiknų „gelbėtojas“ tampa padėties šeimininku. Jis pasisiūlo pavėžėti iki kitos prieplaukos už 300.000 Vietnamo dongų (VND) žmogui, iš kurios dar plaukia laivai į salą (į kainą įskaičiuotas ir kelto bilietas bei pervežimas iki miestelio). Keltas iš dabartinės Ben Binh prieplaukos tiesiogiai iki Cat Ba miestelio kainuoja 160.000 VND žmogui, tad nuderėję iki 250.000 VND tuo metu nesijaučiam daug permokėję.
Visgi greitasis laivas + pervežimas iš kitos prieplaukos kainuoja vos 40.000 VND, tad paskaičiuojam, kad už „geradario“ paslaugą permokėjom bendrai apie 700.000 VND (~26€) Tai išties dideli pinigai Vietname. Na, bet bent jau išlipom sausi iš situacijos, duoklė šaliai sumokėta, ir mes jau pakeliui. Po keturių skrydžių lėktuvu, plaukimo ir važiavimo autobusu visi jaučiamės nuvargę, kažkiek apgauti, tačiau laimingi. Kelionė prasideda!
Visos dienos pasiplaukiojimo turą (18 USD) buvom užsisakę iš anksto (labai rekomenduoju šią gidę. Ji daug padėjo ir tolimesnės kelionės metu, o ir turų kainas siūlė pigiausiai). Pasirinkom ne Ha Long, o Lan Ha Bay, kurioje turistų srautai yra kelis kart mažesni, tačiau vaizdai niekuo nenusileidžia perkrautai įlankai. Ir tikrai nebuvo prašauta. Turistų nedaug, niekas nuotraukų negadina, baidarėm plaukioji tik su savo laivo bendrakeleiviais, oras puikus, vaizdai kerintys ir užburiantys. Net ir laukinių beždžionių bendruomenę matėm ties viena įlanka. Plaukti laivu, kajakint, maudytis ar valgyti pietus laive yra smagu.
Tačiau tai, kas laukė mūsų Monkey Island, užgožė beveik visus tos dienos įspūdžius. Tai neabejotinai buvo vienas iš labiausiai įstrigusių momentų per visą kelionę.
Prieš paleisdamas mus laisvai lipti į kalną, gidas minėjo, kad užlipti iki pat viršūnės yra truputį sudėtinga, minėjo, kad reikia būti atsargiems. Bet, kad tai bus taip ekstremalu, niekas negalėjo net pagalvoti. Belipant supratau, kad čia ir dabar turiu įgyti alpinisto įgūdžius ir pritaikyti tai, ką esu matęs tik dokumentiniuose filmuose apie uolų laipiotojus. Priešingu atveju bus riesta. Prieš dedant kiekvieną žingsnį į viršų privalu suplanuoti, kur dėsi atraminę koją, įsitikinti, kad tikrai tvirtai įsikabinai pirštais į uolos atbrailą, nes bet kokia klaida gali kainuoti labai daug.
Karštis, įtampa, padažnėjęs pulsas, maksimali koncentracija – tai, kas mus lydėjo iki pat viršūnės. Dabar galiu drąsiai pasakyt, kad pats lipimas ir gautas adrenalino kiekis nustelbė tą kerintį vaizdą, kurį pamatėm nuo pat salos kalno viršūnės. O vaizdas tikrai pribloškiantis!
Nulipimas nuo kalno, žinoma, pareikalavo dar daugiau susikaupimo, nes nuslydimo tikimybė yra daug didesnė nei lipant į viršų. Visi suplukę ir šlapi nuo prakaito sėkmingai pasiekiame jūros skalaujamą paplūdimį. Čia šeimininkaujančios beždžionės dar sugeba nugvelbti vandens buteliuką su paskutiniu vandeniu iš budrumą praradusių „alpinistų“. Meistriškai pragriaužia skylę butelyje, išgeria visą vandenį ir nužingsniuoja. OK, būsim atidesni.
Vakare ieškome vietos pavalgyti, paragauti vietinio alaus ir pailsėti. Po pusvalandžio paieškų randam tinkamą variantą. Terasa ketvirtame aukšte su vaizdu į jūrą, gyvi augalai, jaukūs žemi staliukai ir puiki muzika, labai skanus vietinis alus ir puikūs patiekalai (nuo 50.000 VND). Stipriai rekomenduoju užsukti Cat Ba miestelyje į Mona Restaurant. Nepasigailėsit. 10 balų!
Įgiję alpinisto įgūdžių, kitą dieną nusprendžiam, kad Vietnamas yra būtent ta šalis, kurioje reikėtų išmokti vairuoti motorinę dviratę transporto priemonę. Vietnamas – laisva šalis, čia vis dar niekas nereikalauja jokių dokumentų, įrodančių tavo teisę sėsti už motorolerio vairo. Sąžiningai sakau, iki tol esu tik kartą bandęs pavairuot motorolerį miško keliuku per pikniką gamtoje. Taip kad įgūdžiai ne patys didžiausi.
Motorolerių (kaina dienai 70.000 VND) nuomininkas, sužinojęs, kad esam visiški viščiukai, kokius 10 kartų prieš pradedant važiuot minėjo „slowly, slowly, slowly“, rodydamas į gazo rankenėlę. Bandydamas apsisukti vos neįvažiuoju į namo sieną ir per plauką nekliudau prie gatvės išstatytų mažų plastikinių kėdučių. Žmona už nugaros, girdžiu, šaukia, kad niekas neprivers jos atsisėsti ant mano vairuojamo motorolerio. Tačiau, sėkmingai prasukę keletą ratų vieni, bent minimaliai prisitaikę prie pačio motorolerio bei vietinių vairavimo stiliaus, grįžtam pasiimti savo žmonų.
Sala yra geriausia vieta gauti įgūdžių prieš planuojamą šiaurės Vietnamo kelionę Ha Giang provincijoje. Tad nepaisant to, kad rankos nuo streso truputį dreba, jaudulys jaučiamas, pasisodinam žmonas ant savo laikinų plieninių žirgų ir lekiam pasivažinėti po salą. Aplankom karo laikų ligoninę uoloje, nedidelį urvą ir Cat Ba nacionalinį parką. Čia vėl lipam į kalną, tik jau ne atbrailomis, o akmeniniais slidžiais laiptais, kas gal ir nėra taip pavojinga, tačiau ne ką lengviau nei Monkey Island.
Pasiekus Ngu Lang viršūnę atsiveria nuostabus, džiunglėmis apaugusių kalvų ir kalnelių, vaizdas. Gėrėtis vaizdu neturime labai daug laiko, nes 16:30 mūsų laukia pirma kelionė naktiniu autobusu iki Cao Bang miesto (250.000 VND). Sėkmingai grįžtam į miestelį ir priduodam motorolerius. Savininkas, matydamas juos sveikus, su dideliu džiaugsmu juos priima.
Keliauti naktimis iš taško A į tašką B yra pats geriausias pasirinkimas taupantiems kelionės laiką. Kas gali būt geriau už naktinę 400 km teleportaciją. Aišku, miegoti besikratančiame autobuse (kad ir gulint) yra sudėtinga ir reikalauja tam tikrų sugebėjimų, tačiau nuovargis suveikia kaip geriausi migdomieji.
Nors važiuoti nuo ryte pasiektos Cao Bang stoties iki krioklio reikia vos 80 km, tačiau, prigrūstas vietinių gyventojų ir visokių siuntų bei vienos vištos, vietinis autobusas važiuoja dar beveik 3 valandas.
Ban Gioc – vienas įstabiausių regiono krioklių. Planuojantis kelionę teko ne kartą matyt šio krioklio nuotraukų, buvo neramu, jog gali apimti jausmas, kad visa tai jau esu matęs. Tačiau gyvas vaizdas užgniaužė kvapą taip, kad net subėgiojo šiurpuliukai. Žmonės kalba, kad iš Kinijos pusės krioklio vaizdas dar gražesnis, tačiau perplaukti į kitą upės krantą gali tik vietnamiečiai. Turistai mėgaujasi tik Vietnamo pusėje esančiu vaizdu. Krioklio grožis pribloškiantis ir iš čia, tad nesijaučiam nuskriausti. Tiesa, mes pataikėme ant didelės regiono šventės, ir žmonių buvo tikrai labai daug, bet užtat įėjimas buvo nemokamas.
Pasigėrėję kriokliu, užsukam į masinio pikniko vietą, kurioje kiekviena šeima turi savo šventinį stalą, apkrautą jų pačių gamintu maistu bei gėrimais. Esam pakviečiami prieiti linksmai nusiteikusių vyrukų, kurie ant stalo yra pasipjaustę keptos šoninės, vaisių ir kitokių užkandų. Ir kažką pila į bliūdelius (ne stikliukai ar stiklinės, o tikri indeliai sriubai). Vieną iš jų duoda man, į kitą ranką - dviejų kąsnių arbūzo gabaliuką ir ragina išgerti. Pauostęs suprantu, su kuo turiu reikalą.
Gurkšteliu ir sulaukiu pašaipių replikų dėl savo nevyriškumo. Supratau, kad teks išgerti viską. Mažiausiai trijų telefoninių kameryčių akivaizdoje keliais dideliais gurkšniais išgeriu visą gėrimą, užkandu arbūzo gabaliuku ir sulaukiu daug aplodismentų bei šypsenų. Vaišingi bičai kviečia prisijungti prie jų. Nedaug trūko, kad būčiau prisėdęs prie stalo, bet visgi ne to čia susirinkom.
Mandagiai atsiprašęs ir nuoširdžiai padėkojęs už gėrimą patraukiu prie kitų stalų. Tikrai ne viskas buvo labai skanu, bet kadangi mūsų ketveriukė dėmesio sulaukė ne tik iš šventės dalyvių, bet ir iš nacionalinės televizijos operatoriaus, giriam kiekvieną maistą, keliam nykščius į viršų ir šypsomės į kameras. Puiki šventinė nuotaika nuostabaus krioklio slėnyje.
Sekantis mūsų kelionės tikslas Ha Giang miestas, iki kurio apie 250km kalnų keliais. Nors atstumas nėra didelis, tačiau tiesioginio maršruto iki jo nėra, tad mums teks pernakvoti pusiaukelėje esančiame Bao Lam miestelyje. Iki jo apie 140 km ir beveik 7 valandos kelionės kalnuotomis vietovėmis.
Autobuso bagažo skyriuje, ant praėjimo, ant sėdynių ir net ant stogo kraunama viskas, ką reikia pristatyti adresatams kelionės metu. Betvirtinant vieną iš paskutinių maišų, netyčia nuo stogo nuslysta pats „kurjeris – kontrolierius“ ir teškiasi pliozu ant žemės. Bet energingasis bičas greit pakyla ant kojų ir besijuokdamas užlipa atgal ant stogo pabaigti pradėtą darbą.
Visgi kritimas neapsiėjo be pasekmių, ir kelionės metu jis pradeda šlubuoti vis labiau, koja stipriai ištinsta, jam pasidaro vis sunkiau vaikščioti. Tačiau, nepaisant to, jis ir toliau dirba savo darbą, neprarasdamas puikios nuotaikos, ir ne tik traukia ryšulius iš po kėdžių ir juos pristato adresatams, bet dar ir lipa kokius 5 kartus ant stogo nukelt ten sukrautų daiktų. Pagarba! Tuo tarpu autobuso vairuotojas, kuris yra sveikut svekutėlis, sėdi sau ir rūko, nesuteikdamas jokios pagalbos savo kolegai. Gi ne jo darbas laipioti stogais.
Jau gerokai sutemus nutinka vienas įdomiausių dalykų visos kelionės Vietname metu. Visiškai nuobodus ir prailgti spėjęs važiavimas kalnų keliukais naktį įgauna spalvų, kai staiga autobusas sustoja, ir iš jo greitai iššoka keli vietiniai gyventojai. Tada dar keli, o paskui, žinoma, kvailas smalsus turistas. Tai ką pamačiau, liks ilgam mano atmintyje.
Du bičai rankomis, kojomis ir tuo, ką rado aplink, gaudė didelę gyvatę, kurią pastebėjo prašliaužiant per kelią priešais autobusą. Vienas sėkmingas smūgis su išrautu mediniu kelio riboženkliu – ir gyvatė jau prispausta prie žemės. Drąsiausias iš jų atsargiai plikomis rankomis paėmė gyvatę stipriai suspaudęs už pagurklio ir nusinešė ją besiraitančią iki autobusiuko. Kadangi tinkamo maišo neturėjo, tai susirišo jį iš savo paties marškinėlių, į ją įdėjo gyvatę ir staigiai užrišo mazgą. Taip netikėtai miegą kelianti kelionė pasipildė smagiu nuotykiu, kurį matydavau tik per NatGeo kanalą. Tad likusį kelią važiuojam mes, jie ir gyvatė maiše. Nuostabus kolektyvas. Bandžiau išsiklausinėti, ką jie su ja darys (tikėtina – valgys), tačiau bergždžiai. Šiaurės Vietname retas kuris moka bent kažką angliškai, tad nieko prasmingo, net ir pasitelkus gestų kalbą, iš kalnų gyventojų nepavyko sužinot.
Permiegoję mažame miestelyje ankstyvą rytą jau sėdime kitame autobusiuke, vežančiame į Ha Giang (80.000 VND). Rytas siaubingas šaltas, užslinkęs didelis rūkas, krapnoja lietus. Laikui bėgant ir artėjant prie Ha Giang, oras truputį taisosi, tačiau rūkas visiškai nesisklaido. Apima liūdesėlis, nes jau tą pačią dieną norėjome startuoti savo trijų dienų kelionę aplink Ha Giang provinciją.
Nors oras prastas, mes vis tiek pirmiausiai einame iki internetuose išgirto ir išliaupsinto „QT Motorbikes and Tours“ motorolerių nuomos punkto. Kadangi važiuosim po du ant vieno motorolerio, jis mums reikalingas mažiausiai 125 cc pajėgumo. Populiariame punkte tokio motorolerio kaina dienai 300.000 VND + 120.000 VND draudimas (jei nori). Pasiskaičius sąlygas supranti, kad net ir ne dėl tavo kaltės atsiradus kokiam nors akmenuko įbrėžimui ir neturint draudimo, teks susimokėti už visą naują detalę. Spjaunam į šitą reikalą ir bandom ieškoti pigesnių variantų.
Čia man labai padeda straipsnio pradžioje minėta vietnamietė Voc Nguyen. Ji suvedė mus su vietiniu milijardieriumi (Vietnamo dongų prasme), kuris atvažiuoja mūsų pasiimti amerikietišku pikapu ir pristato į savo viešbutuką (Huong Thao2 hotel (Motorbike For Rent )). Čia suderinam motorolerio kainą (175.000 VND, ir nereikia jokių draudimų), apsistojam nakčiai (250.000 VND) ir perplanuojam savo kelionę pradėti kitos dienos ankstyvą rytą. Tikimės, kad oras bus kur kas geresnis.
Visgi, mūsų norai yra viena, o realybė – visai kas kita. Visą naktį pliaupęs lietus nesustoja ir paryčiais. Prieš tai buvęs lengvas liūdesėlis perauga iki didžiosios depresijos, nes Ha Giang Loop buvo vienas pagrindinių, (jei ne pats pagrindinis) mūsų kelionės po Vietnamą tikslų. Spalio mėnuo – idealiausias metas šiai atrakcijai, kai dar nenupjauti ryžių laukai slėnius nuspalvina įvairiais žalsvais atspalviais. Būtent ši provincija, o ne turistų perpildytas Sa Pa regionas mus domino labiausiai dėl vis dar nepakitusios žmonių kultūros ir gyvenimo būdo, dėl išlikusios autentikos ir natūralių nepagražintų kaimelių bei, žinoma, unikalaus kraštovaizdžio.
Gulėdami lovoje bandom perplanuoti savo tolimesnę kelionę, bet tai sunku padaryt, nes kritulių žemėlapis artimiausiomis dienomis atrodo dar blogiau nei vakar. Ir dar vėsu (18-23 C). Visgi atkakliems – šviesus dangus! Bevalgant pusryčius oras staiga pradeda taisytis, diena šviesėja, ir mes nusprendžiam surizikuot. Vietiniai minėjo, kad orų prognozėmis Ha Giang nėra prasmės tikėti, nes orai kalnuotoje vietovėje yra visiškai neprognozuojami.
Oras šiltėja sulig kiekviena minute, ir mes pajudame Yen Minh miestelio link. Nors mus pakeliui ir užklumpa vėsus kalnų lietutis, jis netrunka labai ilgai, o išlindusi kaitri saulė greitai išdžiovina permirkusius drabužius. Užsukam į nuošalų kalnų kaimelį, kur vietinių žmonių gyvenimo būdas dar nėra pakeistas civilizacijos, aplankom Lung Khuy urvą aukštai kalnuose.
Verta paminėti, kad kiekvienas sustojimas prie bent kažkiek lankytino objekto kainuoja nuo 4.000 iki 15.000 VND (dažniausiai 10.000 VND), kuriuos sumoki vietiniam „sargui“ už motorolerio saugojimą. Iš tikrųjų, kuo toliau, tuo labiau šitas mokestis pradėjo erzinti, nes visur, kur besustosi, iš tavęs prašo susimokėt. Įsigudrinau kiekvieną kartą mušti parkingo kainą per pusę ir, sulaukęs neigiamo atsakymo, sėsdavau ant motorolerio, važiuot į gretimą kito „sargo“ aikštelę. Šita praktika suveikdavo pakankamai dažnai, ir aikštelės sargas sutikdavo su mano siūlymu. Svarbu, kad būtų alternatyvių pasirinkimų. Mokestis už parkingą erzindavo, kaip ir už apsilankymą viešajame tualete. Jis visam Vietname, nepriklausomai nuo tualeto būklės, kainuoja 2.000 VND.
Įvažiavus į Yen Minh miestelį prie mūsų besidairančių privažiuoja vieno iš viešbutukų savininkė ir pasiūlo nakvynę. Suderinam abiem pusėms tinkamą kainą (170.000 VND keturvietis kambarys) ir iškart apsistojam. Miestelio centre nusiperkam gatvėje keptos anties su fantastinio skonio sojos padažu (visa antis 220.000 VND) ir grįžtam namo. Viešbutuko šeimininkė prie anties duoda ką tik virtų ryžių, tad pilvus prisikemšam iki soties. Labai svetingi šeimininkai, tvarkingas, jaukus ir nebrangus viešbutukas (Motel Khanh Duy), kurį galiu parekomenduoti ramia sąžine.
Važiavimas motoroleriu kalnų keliais, kai iš už posūkio išlenda dideli sunkvežimiai ar autobusai, kartais net ir be garsinio signalo, išsekina tiek fiziškai, tiek psichologiškai, tad nieko keisto, kad sočiai pavalgę greitai sugulėm miegot. Prieš akis juk laukia dar dvi pilnos dienos sunkios, bet maksimaliai intriguojančios, kelionės motoroleriais.
Bus daugiau
