Kaip istorija sako, Vietnamą valdo viena partija – komunistai, todėl visai nenustembam, kai tik ką ūžusi siaura gatvelė nuo staliukų ir žmonių, staiga užgesina šviesas vos privažiavus autobusiukui su kareiviais. Ir lygiai taip pat pradeda ūžti, vos jiems nuvažiavus. Komendanto valanda? Gali būti, bet labai humaniškai viskas sudėliota.
Eismas gatvėse baugina, bet kai supranti, jog šuo gali praeiti gatvę ir pats nebebijai žengti žingsnį į priešais atlekiantį motorolerį, viskas gerai. Dar po 10 minučių atrodo, kad kitaip gyvenime gatvės ir nesi perėjęs.
Ir tada ateina valanda, kai reikia pasiimti savo hondas ir išvažiuoti į gatvę. Lengvinanti aplinkybė – visi važiuoja 20-30 km/val. greičiu, todėl čia avarijos tokios retos ir lengvos, kaip akcijos ir nuolaidos turguje. O pėsčiųjų perėjos čia, lyg dekoracija ant asfalto, labiau puošia nei turi funkcionaliąją pusę.
Tikrieji nuotykiai prasideda išvažiavus iš miestų
Vairuoti Hanojuje yra lyg prisirpusi vyšnia ant torto, palyginus su tuo, kas mūsų laukė išvažiavus iš miesto. Pasukome Ninh Binh kryptimi. Atrodo, šiek tiek daugiau nei 100 km už miesto, bet keliai tokie, kad vietomis daugiau nei 25 km net nepavažiuosi.
Be to, vaizdai nedžiugina: pradedame galvoti, kad reikėjo visą šią kelionę daryti bent 5 metais anksčiau, kai Vietnamas dar nebuvo viena didelė statybinė aikštelė.
Išpuikę turistai, jūsų laimės valanda jau atėjo. Švarūs baseinai, grįsti keliukai iki naujai pastatytų kotedžų ir dešimtaukščiai viešbučiai, užstojantys jūrą, – jau čia pat.
Taigi, keliai prasti, ant kelio vien žvyras, dideli sunkvežimiai, kurie prasilenkia vienas pro kitą (aš vis dar sustoju šalikelėje, kai koks išvažiuoja priešais). Šalyje su valdžios taisyklėmis, važiuojant galioja taisyklė: „Važiuoji, kaip nori ir kur reikia“. Visai nieko tokio išvažiuoti prieš eismą ir važiuoti taip tiek, kiek tik panorėsi.
Nesvarbu, ką veži – ar tris vaikus, su šunį, ar visą gėlių parduotuvę, visi draugiški ir tik pyptelės, kai norės aplenkti ar persirikiuoti į kitą juostą.
Važiuoti kartu trise, kai vis kažkas išvažiuoja ir užkerta kelią, tikrai nelengva. Dešinė koja visada ant stabdžio, o galvoje pats sau atsakai į klausimą: tai ar drąsios, ar kvailos mes?
Visada dirbanti tauta
Po keturių valandų vairavimo pasiekiame Ninh Binh ir pagaliau Vietnamas parodo savo tikrąjį grožį: kalnai, ryžių laukai, karvės gatvėse ir mulai, plaukiantys vandenyje. Žmonės, kurie visą dieną sodina ryžius, plaukia žvejoti ar stato naujus namus turistams. Vieną darbą daro dešimt žmonių. Atrodo, net ir vaikai čia visada kažką dirba. Visai pasimiršta, kad dabar sausis, ir net nebežinai, kuri savaitės diena.
Visada galvojau, kad vietnamietiškos kepurės yra jau atgyvena ir visi vietiniai laukuose dirba su beisbolo kepuraitėmis, bet ne! Tiesą pasakius, su jomis ne tik dirbama, bet ir vairuojama. Apsauga nuo saulės garantuota.
Ninh Binh įsikūręs prie Raudonosios upės deltos: aplink vien ryžių laukai, kurių derlių nuima net tris kartus per metus.
Kaip žinia, Vietnamas yra viena iš labiausiai netikinčių šalių pasaulyje, todėl, čia galite rasti ir Mariją, laikančią Jėzų, ir Budą, ir pagonims skirtus stabus.
Ne veltui ant mašinų ir šalia namų rišamos geltonos gėlės, saugančios nuo blogio. Taigi, norintys pasimelsti tikrai ras sau tinkančią vietą ar religiją.
Ninh Binh likome dviems dienoms. Pirmąją skyrėme važinėjimui po apylinkes, kuriose – ananasų ir cukranendrių laukai. Plaukėme vietine barža po upę, kurioje žmonės ir skalbia, ir žvejoja, ir vaikus maudo, ir lelijas augina.
Atmintyje išliks tūkstančiai laiptelių, norint patekti pirmykščio žmogaus urvą, kuris – klaidus kaip labirintas. Čia geriau visada turėti atsarginę žibintuvėlio bateriją, nes iki šventyklų ant kalno – dar 500 laiptelių į viršų.
Antroji diena skirta vairavimui ir plaukiojimui upe. Taip pramogaujant reikia nepamiršti pasilenkti, kai plauki pro uolas ar uolose. Tik ir jos jau turistinės – visur išvedžiota elektra, tad visa uola labiau primena senuosius Vilniaus rūsius, nei natūralų gamtos objektą.
Na, o dabar imame savo mocus ir lekiame žemyn į pietus. Kita stotelė – Dong Hoi. Iki jos viso labo 500 km.
